Amerikos rašytojo fantasto Alfredo Besterio romane „Žmogus be veido” rašoma, jog tolimoje ateityje žmonija sulauks tokio meto, kai viešpataus humaniškumas: nusikaltėliai nebus sodinami į kalėjimus, nereikės mirties bausmės (kuri, beje, jau šiandien pasaulyje baigiama panaikinti, tik ne tuo pretekstu, apie kurį kalba fantastas). Jiems tiesiog bus atimama atmintis!
Kitaip sakant, bus sunaikinama nusikaltusi asmenybė, ir visa informacija žmogaus smegenyse bus pradėta rašyti tik nuo sunaikinimo procedūros – „ant švaraus lapo”. Žmogus pradės naują gyvenimą, nieko neatsimindamas iš praeities. Tačiau vargu ar galėjo rašytojas Besteris tikėtis, kad ta jo numatyta „tolima ateitis”… priartės prie mūsų dienų!
Kas nutinka žmonėms?
Prieš kurį laiką per Rusijos televiziją pasaulio visuomenė stebėjo sensacingą reportažą: Kalugos srityje per trumpą laiką buvo užregistruoti net keturi atvejai, kai sveiki žmonės nei iš šio, nei iš to staiga prarado atmintį. Jie neatsiminė nei savo vardo, nei pavardės, nei kur gyveno, dirbo. Jų atmintis siekė tik tą momentą, kai juos surado žmonės.
Vienam šių žmonių pasisekė: parodžius per televiziją, jį atpažino motina ir žmona. Tačiau ir grįžęs namo jis nieko neatsiminė, savo artimųjų nepažino.
Įdomu tai, kad Kalugoje pasirodė esanti slapta laboratorija, kurios darbuotojai pažadėjo pamėginti grąžinti atmintį, tačiau su sąlyga, kad operatoriui nebus leista filmuoti darbuotojų veidų, taip pat rodyti, kaip ant paciento galvos išdėstyti elektrodai.
Informacijos kaupykla
Mokslininkams buvo aišku, jog šios laboratorijos darbuotojai mėgina įsiskverbti į žmogaus pasąmonę ir iš ten išgauti anksčiau sukauptą informaciją.
Pavyko išaiškinti tik tiek, kad nukentėjusieji buvo pagrobti. Manoma, kad pagrobtuosius privertė atlikti kokius nors neįstatymiškus veiksmus, o paskui „ištrynė” jų atmintį.
Norėdami išgauti iš pasąmonės kokią nors ištrintą informaciją (žinoma, pirmiausia apie juos pačius), specialistai pacientui deda ant galvos specialų šalmą arba jungia elektrodus, paskui per kompiuterį arba per klausos kanalą paleidžiama informacija. Pavyzdžiui, norint sužinoti žmogaus vardą, paleidžiami visi žinomi vardai pagal abėcėlę. Ta informacija pralekia labai greitai – per dalį minutės. Ir įvyksta neįtikėtinas dalykas: pasirodžius tikrajam žmogaus vardui, sureaguoja pasąmonė, ir encefalografe pasirodo šviesos plykstelėjimas. Tokiu pat būdu galima nustatyti žmogaus amžių, profesiją, gyvenamąją vietą, tėvų, žmonos, vaikų vardus. Sunkiau nustatyti pavardę dėl jų įvairovės.
24 kadrai per sekundę
Amerikoje panašūs bandymai su sveiko žmogaus pasąmone pradėti jau seniai. Besibaigiant praėjusio amžiaus penktajam dešimtmečiui, JAV buvo pradėti rengti specialistai atominėms jėgainėms ir povandeniniams atominiams laivams. Atrenkant studentus, ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į žmogaus reakciją: kaip greitai jis sugeba pastebėti signalą „avarija”.
Tikrinama taip: operatorius sėdasi prie pulto, kuriame be jo pastangų žybsi žalios, geltonos ir raudonos lemputės. Jo ranka guli ant kontaktinės plokštelės ir, kai tik žaibiškai plykstelėja raudona šviesa, reikia nuspausti plokštelę.
Pasirodė, jog kai kurie operatoriai sugeba užfiksuoti tą signalą per dešimtąją ar net per dvidešimtąją sekundės dalį.
Kitame teste ne lempelės žybsėjo, o tiesiog žodžių tėkmėje reikėjo užfiksuoti patį žodį „avarija”. Prityrę operatoriai jį irgi užfiksavo per tokį trumpą laiką, kurio žodžio perskaitymui neužtenka: užtekdavo dešimtadalio sekundės.
Pasitaiko ir tikrų fenomenų. Pavyzdžiui, standartinio filmo juostos greitis yra 24 kadrai per sekundę. Atsiranda tokių operatorių, kurie tą žodį užfiksuoja net ir tokiu greičiu.
Tačiau tyrinėtojai įsitikino, kad fiksavimas vyksta veikiant ne sąmonei, o pasąmonei. Tai rodo tokie faktai: kartais gerai užfiksavęs visus avarijos signalus, po tyrimo operatorius teigia, kad teste nebuvo nė vieno žodžio „avarija”. Arba negalėjo pasakyti, kiek kartų tas žodis teste pasirodė. Vadinasi, jis fiksavo veikiamas vien pasąmonės.
Kaip buvo ištirta, mūsų smegenys pasąmonės lygiu signalus gali fiksuoti tūkstantį kartų greičiau, nei suveikia mūsų sąmonė!
Įtaigos poveikis
Kartą vienas psichologas, kino teatre pažiūrėjęs filmą, atsistojo bufete į ilgą žiūrovų, perkančių amerikiečių pamėgtą skanumyną keptus kukurūzus, eilę. Nusipirkęs pakelį ir dėdamas jį į portfelį, jis pamatė, kad ten jau vienas toks pakelis yra!.. Vadinasi, kukurūzai nebuvo reikalingi, tačiau kažkokia jėga paskatino jį (matyt, ir kitus) pirkti. Psichologas pastebėjo, kad spragėsius pirko maždaug du trečdaliai žiūrovų. Iš kur atsirado tolia paklausa?
Norėdamas patikrinti jam kilusius įtarimus, psichologas nuėjo į tą patį kino teatrą ir kitą dieną. Po seanso jam kažkodėl kilo noras išgerti buteliuką kokakolos. Buvo labai keista, kad toks noras tąkart užvaldė ir kitus žiūrovus: prie kokakolos nusidriekė ilga eilutė, nors lauke visai nebuvo karšta.
Tada psichologas prisiminė, kad filme periodiškai buvo įterpiama kokakolos reklama, kaip vakar – kukurūzų!
Žinoma, sąmonė tų trumpai šmėstelėjusių kadrų neužfiksavo, bet tai padarė pasąmonė. Ir žmogus, priėmęs tokią pasislėpusią informaciją, nusprendžia, kad jis tikrai to nori pats.
Kai šis reklamos poveikio žmonių pasąmonei faktas buvo išaiškintas, tuo susidomėjo spauda, kilo didelis skandalas. Pasirodė, jog žmonės, visai to nenorėdami, pasiduoda reklamos įtaigai. Tai yra žalinga. Reklama, kuri, kaip sakoma, šmėstelėja tik kaip 25-as kadras per sekundę”, buvo uždrausta. Pradžioje tik kai kuriose valstijose, o paskui – visur.
Tačiau naujo atradimo uždrausti neįmanoma. Kažkas kažkur vis vien jį pritaiko. Dabar šia žmogaus pasąmonės savybe naudojasi psichologai ir FTB.
Bet kol kas žinomi tik du signalo iš pasąmonės išgavimo būdai. Vienu jų, sudėtingesniu, naudojasi žmonės, ieškantys po žeme įvairių objektų, o antras – signalo paėmimas tiesiai iš smegenų su encefalografo pagalba (apie kurį kalbėta aukščiau).
Patikimas pojūtis
Dabar įsivaizduokime, jog norime išgauti informaciją, kurią žmogus kruopščiai slepia arba ją užmiršo. Jis sodinamas prieš monitorių, padeda delną ant pjezoplokštelės arba jam prie galvos pritvirtinami elektrodai. Po to ekrane pasirodo patys nekalčiausi kadrai. Tačiau tarp jų iššoka ir pasąmonės informacija, duodanti atsakymus į rūpimus klausimus. Čia jau nenuslėpsi, nes žmogaus pasąmonė niekada nemeluoja!
Praradusiems dėl kažkokių paslaptingų priežasčių atmintį šis metodas gali labai daug padėti.