Nuo vidurvasario Lietuvoje padidėjus minimaliai algai iš kai kurių įmonių darbuotojų girdėti aimanų, kad darbdaviai juos verčia perrašyti darbo sutartis ir sutikti „dokumentuose” dirbti mažesniu krūviu nei iš tikrųjų – kartais vos puse etato. O algos skirtumas siūlomas vokelyje.
Pagrindiniai pokyčiai – emigracija, darbuotojų sąmonėjimas ir kova už geresnes socialines darbo sąlygas – pastaraisiais metais šalies darbo rinkoje padarė savų korektyvų. Tačiau pasitaiko ir seno tipo darbdavių mąstymo, jog su darbuotoju galima daryti bet ką.
Nuėjo pas kitą
Marijampolietis Juozas L. LŽ pasakojo, kad su vienos naudotų automobilių prekyba besiverčiančios įmonės vadovo savavaliavimu pirmą kartą jis susidūrė dar kiek daugiau nei prieš metus. Tuomet, po vieno incidento, darbdavys iš jo pareikalavo atlyginti tariamus įmonės nuostolius, atsiradusius dėl, kaip vadovas manė, pernelyg pigiai parduoto naudoto automobilio. Tačiau vadybininku dirbęs Juozas L. to daryti nesutiko. Trintis tarp vadovo ir pavaldinio truko keletą mėnesių. Vėliau viskas „apsitrynė”.
Nauji nesutarimai prasidėjo šią vasarą, kai darbdavys Juozui L. pasiūlė perrašyti darbo sutartį ir sutikti dirbti 0,7 etato. Valstybei padidinus minimalią algą bei padidinus neapmokestinamąjį minimumą įmonės vadovas sumanė pataupyti valstybės ir samdinio sąskaita – sumažinti į valstybės biudžetą mokamus mokesčius.
„Man pasakė, kad mokėti padidėjusios oficialios algos negali, nes neturi tiek pinigų. Nors aš žinau, tai netiesa. Juolab kad žadėjo padidinti už automobilių pardavimą mokamą pinigų sumą. Kiek girdėjau, tokius pat pasiūlymus gavo ir kiti mūsų įmonės darbuotojai, kurių iš viso tebuvo tik 6. Tačiau ar kas sutiko perrašyt darbo sutartis, nežinau. Aš nesutikau”, – pasakojo Juozas.
Anot jo, dėl atsiradusios naujos trinties tarp jo bei darbdavio, jis nusprendė palikti ankstesnį darbą ir įsidarbino kitoje panašioje firmoje. Mat jų, prekiaujančių naudotais automobiliais, Marijampolėje pasirinkimas nemenkas.
„Čia mums oficialiai moka kur kas didesnį atlyginimą nei minimumas”, – LŽ sakė pašnekovas. Juozas minėjo, jog dėl patirto spaudimo iš buvusio darbdavio jis į jokias institucijas nesikreipė, viską bandė išspręsti savo jėgomis.
Informacijos kol kas neturi
Laikinai Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriui vadovaujantis Adas Baliukevičius LŽ teigė, kad informacijos apie masiškai perrašomas darbo sutartis iš tuo nepatenkintų darbuotojų jie negavę – niekas dar nesiskundė, tad greičiausiai tokie atvejai gana reti. „Tikrindami įmones mes matome darbo sutarčių pakeitimus, bet tokių dalykų iki šiol užfiksavę nesame. Be to, manau, ir žmonės jau nebetylėtų, jei to darbdaviai reikalautų”, – teigė jis.
Panašiai LŽ kalbėjo ir „Sodros” Marijampolės skyriaus direktorė Danutė Stankuvienė. Anot jos, jie mato tik galutinį rezultatą – gaunamas už darbuotoją įmokas. „Jos kas mėnesį didėja, kaip ir vidutinis atlyginimas. Todėl teigti, kad dažnas darbdavys bando kaip nors išvengti oficialaus minimalaus atlyginimo didinimo – negalėčiau”, – sakė ji.
Laikinai einanti Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkės pareigas Birutė Akucevičienė taip pat teigė, jog tokie atvejai inspekcijai nėra žinomi.
„Nepaisant neapmokestinamojo minimumo didėjimo, kad yra sumažintas tarifas, įplaukos iš gyventojų pajamų mokesčio vis tiek didėja. Todėl vargu ar kuri nors didesnė įmonė ryžtųsi keisti darbo su darbuotojais sutartis bei juos forminti dirbti 0,7-0,8 etato. Nebent tai įmanoma tik labai smulkiose firmelėse, kur dirba po 2-3 samdomus darbuotojus. Tačiau ir tai būtų galima pastebėti. Nemanau, kad tokiais būdais dažnas darbdavys bandytų sumažinti valstybei mokamus mokesčius. Dabar kaip tik pastebime tendenciją, kad be 1000 litų atlyginimo bet kokį darbuotoją susirasti labai sunku.”
Darbuotojai tampa deficitu
LŽ kalbinti verslininkai teigė, kad tie, kas bando perrašyti darbo sutartis, darbuotojus priimdami dirbti 0,7 ar 0,8 etato vien tam, kad valstybei reikėtų mokėti mažesnius mokesčius, o kitą dalį darbuotojui sumoka vokelyje, elgiasi netoliaregiškai. Darbuotojai iš tokių įmonių netrukus pabėgs ten, kur jiems sudaromos kur kas palankesnės ir geresnės socialinio draudimo sąlygos. Žmonės jau nebėra tokie nuolankūs, kaip buvo prieš porą metų. Dabar jie jau renkasi darbą, o ne darbdavys darbuotoją, todėl tenka ne tik laikytis įstatymų, bet ir mokėti kur kas didesnį atlyginimą, nei yra minimalus.
„Jau kurį laiką ieškome darbuotojų vyrų, sutinkančių dirbti kepykloje ir norinčių kas mėnesį oficialiai gauti po 1200 litų. Ir iš Marijampolės, ir iš Vilkaviškio darbuotojus vežiojame, bet naujų nėra. Todėl negalime plėsti gamybos”, – LŽ pasakojo Kalvarijoje įsikūrusios bendrovės „Kratonas” direktorius Jonas Ščeponis.
Anot jo, vis dažniau tarp verslininkų pasigirsta kalbų, kad jau laikas būtų prašyti valdžios leisti į regioną atsivežti pigesnės darbo jėgos iš užsienio, nes dabar Sūduvoje be darbo likę tik tie, kas dirbti nenori. Visi kiti arba darbus turi, arba emigravę.