Sostinės Jeruzalės galerijoje atidaryta ir iki rugpjūčio pabaigos veiks autorinė Ilonos Jakimovienės tapybos paroda „Žmogus ir gamta”.
Apžvelgus per dvidešimtį čia iškabintų paveikslų, pamanai – autorė – drugelių, avinėlių ir paukščių gaudytoja. Juos sučiumpanti akimis ir apgyvendinanti gyvų, aštrių spalvų paveiksluose. Atrodytų, akrilo dažus ji ima grynus ir nė nemaišiusi tepa. Bet taip nėra. Kai pažvelgi į Ilonos ištapytą dangų ar gėlių margumyną, matyti, jog dailininkė ką mato, nori perteikti būtent šitaip. Ir ji turi tokią teisę, kaip bet kuris kitas kūrėjas. Tad paveikslų tonacija – ryškių spalvų siausmas, daug avinėlių, triušiukų, sparnuočių, kaimo kiemo fragmentai, gėlių kompozicija arba tiesiog žydintis krūmas. I.Jakimovienė jau senokai baigė Klaipėdos meno mokyklą, po to dirbo keletoje vietų dailininke apipavidalintoja, dabar jau per dešimtį metų gyvena Vilniuje. Šeimos rūpesčiai, du užauginti sūnūs, vyras – bičiulis ir padėjėjas. Kūrė akvarele, pastele, dabar akrilu. Ir dar tik pirmoji personalinė paroda. Kodėl? Ar pernelyg reikli sau, pritrūko drąsos ar ko kito? „Kažkaip nedrįsau niekam siūlytis”, – sako Ilona. „Dabar, kai yra internetas, viskas paprasčiau. Sudėjau į svetainę savo vaizdelius, duomenis, ir juos pamačiusi iškart paskambino Jeruzalės galerijos vadovė Rasa Kondrusevičienė.” Aišku, sakė dailininkė, jaučianti jaudulį ir atsakomybę, nes paveikslus tapo tarsi sau. Jokių tikslų, apribojančių fantaziją ir nuotaikas, ji net nemėgsta. Mąsto, kad didžiausią gėrį galima pajusti stebint gamtą. Dar mėgsta kontrasto būseną, esant kaime ir mieste. Visą laiką sodyboje Jurbarko rajone, kur taip gera, gal neišgyventų. Puiku grįžti į butą mieste. O po to – atvirkščiai. Ši paroda jai kaip netikėtas neapibrėžtos svajonės išsipildymas.
Netapo Ilona konkretaus peizažo, visumos vaizdelio. Ji išgriebia fragmentus arba atskirus objektus. Ir tai jie – tarsi metaforos ar apibendrinimai.
Jeruzalės galerija atokiame nuo sostinės centro rajone gyvuoja jau ketverius metus. R.Kondrusevičienės įsitikinimu, pasiteisino siekis, kad miegamajame miesto mikrorajone, kur per dieną lieka daug jaunų mamyčių, šeimininkių, pensininkų ir vaikų, ir tik vakarop sugrįžta visi gyventojai, būtinai reikėjo centriuko, kur galima pasižiūrėti meno kūrinėlių, prisiminti juos tvarkant savo būsto interjerus.