Šiandien baigiasi Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavimas, trukęs keturias dienas.
Smagi atsisveikinimo vakaronė su šokiais ir dainomis bei iki paryčių užtrukę pokalbiai su gana retai – dažniausiai kartą per metus – sutinkamais draugais bei pažįstamais. Toks finalinis Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) bei Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavimo akordas. Šiandien dar numatyti du paskutiniai renginio posėdžiai, per kuriuos bus aptarti kai kurie organizaciniai dalykai, ir prieš akis – ilga kelionė namo. Iš Vilniaus į Europą, iš ten – Į Jungines Valstijas, Kanadą, Pietų Ameriką. Kitas maršrutas – į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kazachstaną ir kt.
Keturias dienas šalia Kernavės, jaukioje kaimo turizmo sodyboje, tautiečiai, atstovaujantys 36 pasaulio valstybių lietuvių bendruomenėms, svarstė jiems aktualiausias švietimo, kultūros, sielovados problemas, susitiko su Lietuvos valdžios bei visuomeninių organizacijų atstovais, politikais, apžiūrėjo vaizdingas, istorija alsuojančias apylinkes. Tačiau ką čia slėpsi – šįkart daugelio į Kernavę susirinkusių PLB atstovų širdį slėgė sunkus akmuo – kaip Lietuvoje bus sprendžiama pilietybės problema. Ar tą nerimą bent mažumėlę išsklaidė prezidentas Valdas Adamkus, remiantis tautiečių siekį įteisinti dvigubą pilietybę? „Kol kas tikrai nepalengvėjo. Kol reikalas nebus sutvarkytas iki galo, mes jausimės nejaukiai ir nepatogiai”, – prisipažino PLB valdybos pirmininkė Regina Narušienė.
Ieškos priimtino varianto
Vis dėlto R.Narušienė nusiteikusi optimistiškai. Pasak jos, dabar viskas priklausys nuo Seimo. „Parlamentarai turi suprasti – jei tauta nori dvigubos pilietybės, tam pritaria prezidentas, tikiuosi, ir premjeras bei Seimo pirmininkas, į tuos norus būtina atsižvelgti. Tikiu, kad gal jau šį rudenį surasime kokį nors visiems, ir Konstituciniam Teismui, priimtiną šios problemos sprendimo būdą”, – vylėsi teisininkė R.Narušienė.
Labai šiltai suvažiavimo dalyviai sutiko pirmadienį turizmo sodyboje apsilankiusį prezidentą. Jo kalba ne kartą buvo pertraukta pritariamų plojimų. Toli gražu ne kiekvieną kartą šalies vadovas aplanko kasmet Lietuvoje vykstančius tautiečių renginius. „Manyčiau, šį kartą čia atvykti prezidentui buvo svarbu, nes jis supranta, kad mes labai nerimaujame. Jis patikino, kad remia mūsų siekius, o to mums labai reikia”, – teigė PLB valdybos pirmininkė.
Pasak R.Narušienės, ar pavyko suvažiavimas, galima bus pasakyti tik po mėnesio ar dviejų, kai pastabas bei pastebėjimus išsakys jo dalyviai. „Man atrodo, kad viskas buvo gerai, bet kol kas tai tik pirmieji įspūdžiai”, – juokėsi R.Narušienė. Jos teigimu, netrukus elektroniniai laiškai atskleis tikrąją „tiesą” apie renginį. Tai pats patogiausias kelias bendrauti po visą pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams. Neretai ir PLB valdybos nariai kai kuriuos klausimus svarsto ir balsuoja susirašinėdami elektroniniais laiškais. Diskusijoms ar siūlymams suformuluoti, anot R.Narušienės, paprastai skiriama apie 30 dienų. „Visiems juk nepaskambinsi telefonu, kai laikas kartais skiriasi net dešimčia valandų”, – sakė PLB valdybos pirmininkė.
Vietoj tango – klumpakojis
Miške šalia ežerėlio prigludusioje skambiu „Kernavės bajorynės” vardu pavadintoje turizmo sodyboje apsistoję suvažiavimo dalyviai teigė esą sužavėti Lietuvos gamtos ir aplink tvyrančios ramybės. Ypač ji keista atrodė iš Pietų Amerikos didmiesčių atvykusiems jaunuoliams. „Pas mus gyvenimo ritmas kitoks”, – teigė Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos vicepirmininkas Danielius Deveikis. Kartu su tėvais Buenos Airėse gyvenantis ir šeimos įmonėje dirbantis 23-ejų vaikinas neblogai kalba lietuviškai, taip pat ispaniškai, prancūziškai, angliškai. „Argentinoje neturiu su kuo lietuviškai pasikalbėti, tik su močiute. Šeimoje bendraujame ispaniškai”, – sakė Danielis, kaip ir jo tėvai, gimęs jau Pietų Amerikoje. Technika, automobiliais ir muzika besidomintis vaikinas Buenos Airėse lanko lietuvių klubą, kartu su bendraamžiais šoka tautinių šokių kolektyve. LŽ paklaustas, ar moka šokti aistringąjį tango, su kuriuo mums pirmiausia asocijuojasi Argentina, Danielius kvatodamas tikino, kad tokį įvaizdį suformavo televizija. „Tikrai ne visi pas mus šoka tango. Ir aš nemoku”, – sakė vaikinas prisipažino, kad jam labiau patinka lietuvių liaudies šokiai.
O štai Brazilijos lietuvių jaunimo organizacijai vadovaujanti Julia Ukai puikiai šoka ir sambą, ir kepurinę. Nepriekaištingai lietuviškai šnekanti mergina apskritai neturi jokių lietuviškų šaknų – jos mama italė, tėvas – japonas. „Vaikystėje San Paule šalia mūsų gyveno nemažai lietuvių, todėl ir panorau išmokti jų kalbą.” Užgaidą Julia įgyvendino per metus – tiek laiko ji mokėsi Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Būtų norėjusi pasimokyti ir ilgiau, tačiau negavo stipendijos. Apie šią gimnaziją prisipažino svajojęs ir argentinietis Danielius, tačiau negalėjo išvykti – privalėjo padėti tėvams.
Pasitiki jaunąja karta
„Lietuvoje man labiausiai patinka tai, kad galiu kalbėti lietuviškai. Ir Druskininkuose buvo labai įdomu”, – pasakojo Julia, savo „lietuviškumu” užkrėtusi ir visą šeimą. Prieš porą metų mūsų šalyje ji lankėsi kartu su mama. „Parsivežėme net kelis lagaminus suvenyrų iš gintaro, medžio, lino”, – pasakojo mergina, turinti logopedės išsilavinimą. Patinka Juliai ir cepelinai, tačiau Brazilijoje jų pagaminti taip ir nepavyko. „Matyt, bulvės kitokios”, – svarstė ji.
Julia mielai sutiktų kiek ilgiau pagyventi Lietuvoje, o štai Danielius nenorėtų. Vaikinas prisipažino, kad svetur jam būtų nelengva be šeimos ir visos plačios giminės, su kuria sieja artimi ryšiai. Kanadiečio, grynakraujo torontiečio Sauliaus Simonavičiaus tokios problemos nekamuoja. Prieš porą mėnesių gavęs universiteto diplomą, patvirtinantį verslo administratoriaus kvalifikaciją, jis jau spėjo padirbėti Rusijoje – dėstytojavo Jekaterinburgo universitete ir planuoja kelionę į Pietų Ameriką – pasimokyti ispanų kalbos. Gal kada apsistos ir Lietuvoje, kurioje, anot vaikino, yra neblogų verslo galimybių.
„Lietuviškai išmokau iš tėvelių, nors jie jau gimę Kanadoje, ir senelių. Vaikystėje namie buvo reikalaujama kalbėti lietuviškai”, – prisimena Saulius. Pasak jo, šiuo metu jauniesiems Kanados lietuviams aktualiausia išlaikyti lietuvių kalbą. „Visi ją moka, bent jau virtuvės lygiu, tačiau tarpusavyje nekalba”, – pripažino Saulius. Ir nors Kanados lietuvių bendruomenė, skaičiuojanti apie 65 tūkst. narių, labai puoselėja savo šaknis – veikia sekmadieninės mokyklos, suburti lietuviški chorai, šokių būreliai, klubai, rengiamos skautų stovyklos, – jaunoji karta pamažu atsisako gimtosios kalbos.
Džinsai, marškinėliai ir šlepetės – Kernavės poilsiavietėje gyvenusių jaunųjų tautiečių pagrindinė „uniforma”. Visi jie – aktyvūs skautai, šokėjai ir sportininkai. Kad organizacijos vairą perduoti bus kam, rami ir R.Narušienė. Ponia Regina džiaugiasi, jog jaunoji karta tokia sumani, energinga ir kupina idėjų.
Pilietybė – lyg moralinė kompensacija
Su dukra Monika iš Maskvos į suvažiavimą atvykusi Birutė Nenartavičiūtė, PLB valdybos vicepirmininkė, kuruojanti Rytų kraštuose gyvenančių tautiečių reikalus, Lietuvoje dažna viešnia. „Sekmadienio rytą perėjome per Gedimino prospektą – tokia tyla, kad net spengia. Ir visur tuščia, žmonių mažai”, – stebėjosi prie Rusijos sostinės šurmulio pripratusi Monika.
Pasak B.Nenartavičiūtės, tikslios statistikos, kiek Rusijoje gyvena mūsų tautiečių, nėra. Pastarojo Rusijos surašymo duomenimis, šiuo metu šalyje gyvena 49 tūkst. lietuvių, kalbančių gimtąja kalba. Per metus į Rusiją su darbo ar mokymosi vizomis atvyksta maždaug apie 37 tūkst. lietuvių. „Paramą iš Lietuvos gauna tik oficialiai registruotos bendruomenės. Tačiau yra regionų, kur gyvenantys lietuviai nėra įsiregistravę juridinėse struktūrose”, – sakė B.Nenartavičiūtė. Todėl kasmet PLB ir Lietuvos ambasados Maskvoje darbuotojai važiuoja į įvairius regionus ir stengiasi su jais palaikyti ryšius.
Pati Birutė, ištekėjusi už žurnalisto, Maskvoje gyvena jau 25 metus. Ji vadovauja Lietuvos turizmo informacijos centrui. Ilgametė Rusijos tautiečių bendruomenių vadovė džiaugiasi, kad jos keliu pasuko ir dukra, aktyviai burianti Maskvos lietuvių jaunimą.
Paprašyta įvardyti aktualiausią Rusijoje gyvenančių tautiečių problemą, B.Nenartavičiūtė pabrėžė, kad šiandien aktualiausi yra būtent pilietybės klausimai. Moteris papasakojo tokią istoriją. Neseniai iš Buriatijos į Maskvą, važiuodami į Lietuvoje rengiamus lietuvių kalbos kursus, atvyko tėvas ir sūnus. Sūnus nekalba lietuviškai, bet turi lietuvišką pasą. O tėvas, buvęs tremtinys, turintis rusiškus dokumentus, tik dabar išsirengė paduoti paraišką gauti lietuvišką pasą. „Mėginau paaiškinti, kad šiuo metu tai padaryti neįmanoma, kad jis uždelsė”, – sakė ponia Birutė.
Negana to, palyginti su lietuvišku gimimo liudijimu, rusiškuose dokumentuose buvo pakeista viena pavardės raidė. „Ir ambasados konsulinis skyrius negalėjo jam, kaip lietuvių kilmės žmogui, išduoti daugkartinės metinės nemokamos vizos. Vietoj 35 jam teko mokėti 70 eurų. Išties man labai skaudu, kad būna tokių situacijų”, – prisipažino moteris.
Nemažai po Rusiją keliaujanti B.Nenartavičiūtė sakė matanti, kaip sunkiai mūsų tautiečiai, ypač vyresnės kartos, gyvena Magadane, Novosibirske, Jakutske. „Jie tikrai niekada negrįš į Lietuvą, už patirtas kančias nereikalaus jokio atlygio”, – sakė ponia Birutė. Pasak jos, Lietuvos pilietybė šiems žmonės būtų pati geriausia moralinė kompensacija už sugriautą gyvenimą.
Susitiks su premjeru
PLB Europos kraštų reikalų komisijos pirmininkė Dalia Henke pripažįsta, kad turtingų ir sočių šio žemyno valstybėse įsikūrusių tautiečių problemos kiek kitokios nei Rusijos Sibire ar Urugvajuje.
Pasak Vokietijos Hamburgo mieste gyvenančios Dalios, šiuo metu labiausiai skauda galvą, kaip į bendruomenių veiklą pritraukti kuo daugiau emigrantų. Tai nėra paprasta, nes nemažai lietuvių stengiasi kuo greičiau integruotis į tos šalies, kurioje įsikūrė, visuomenę, ir pamiršta esą lietuviai. „Mums rūpi suburti ir po visą Europą išsibarsčiusius lietuvių mokslininkus – tiek emigravusius, tiek dirbančius laikinai ir pamėginti juos sudominti projektais Lietuvoje”, – dar vieną PLB komisijos uždavinį pabrėžė D.Henke. Be to, artimiausiu metu visoje Europoje ketinama įgyvendinti nemažai kultūrinių planų bei projektų, kurie garsintų Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.
Du vaikus – dukrą, kartu su mama viešinčią Lietuvoje, ir sūnų auginanti Dalia juokauja, kad Vokietijoje jų šeima, kur gimstamumas itin mažas, laikoma daugiavaike. Energinga moteris viliasi, kad jai pavyks įtikinti ir kitus užsienyje gyvenančius lietuvius, jog jų vaikams vien tik šeštadieninių mokyklėlių nepakanka, kad geriausia mokykla – atvykti į Lietuvą.
Rytoj PLB valdybos narius ketina priimti premjeras Gediminas Kirkilas. Be kita ko, D.Henke būtinai sakė paklausianti, kodėl iš Hamburgo ir kitų Vokietijos miestų nėra tiesioginio lėktuvų reiso į Vilnių ar Palangą. „Dabar atskrendame ir išskrendame tik iš Liepojos. Argi pačiame vasaros įkarštyje Lietuvai nerūpi turistai? Juk vokiečiai labai mėgsta Nidą. Tačiau sužinoję, kad teks skristi į Latviją, dažnai net nesiryžta keliauti”, – pasakojo Dalia. Ji taip pat teigė pasigendanti informacijos apie Lietuvą pagrindinėje Vokietijos spaudoje. Pasak moters, latviai vis randa apie ką papasakoti, o lietuviai – ne. „Tiesą sakant, mane stebina ir Lietuvos žiniasklaida, tinklalapiai. Žurnalistus domina tik kažkokie antrarūšiai skandalai, nusikaltimai, nereikšmingos naujienos. Atrodytų, kad Lietuvoje nėra nieko gero ar šviesaus, visi tik riejasi ir skundžiasi”, – stebėjosi Dalia.
Tokią nuomonę, kad Lietuva niurgzlių kraštas, iš žiniasklaidos prisipažino susidarę ir kiti iš viso pasaulio į suvažiavimą Kernavėje susirinkę tautiečiai.
Malonu skaityti šias naujienas,o ir gyventi Lietuvoj,kai dar jauti tą tvirtą pilietiškumo dvasią savo tautoje,kai tu žinai,jog dar yra neabejingų žmonių kaip p.Regina Narušienė,tačiau liūdna žinoti tai,kad net tarp mūsų seimūnų tik maža saujelė panašių žmonių išliko.
Man gėda dėl jų pilietiškumo!