„Jeigu abejojate, ar įsivaikinti, nedarykite to. O jeigu jau apsisprendėte auginti mažylį iš vaikų namų, tai – bilietas į vieną pusę.
Pamiršti, kad ne tu jį pagimdei”, – sako klaipėdiečiai Julija ir Romanas Gaiduk, vieną mažylį įsivaikinę, antrajam tapę globėjais, o paaugus juodviejų dukrelei, ketina įteisinti dar vieno berniuko globą.
Dar iki susituokdami Julija ir Romanas kalbėdavosi apie tai, kad gera būtų įsivaikinti mažylį. Mat Julija, dar būdama nedidukė, lankydavosi vaikų namuose, žaisdavo su vienišiausiais, liūdniausiais vaikučiais ir, nevaikiškai galėdama jų, prašydavo mamos kurį jų pasiimti.
Sukūrę šeimą jie nelaukė, kol gims pirmagimis, nes laukimas galėjo užtrukti, ir įsivaikino pusantro mėnesio kūdikį. Vaikų namų darbuotojai pasiūlė: „Jūs pasiimkite vaikelį namo, o jei nepatiks, nepriprasit, – grąžinsite”.
Idėja, kad gali pasiimti vaiką „išbandyti”, pažaist kaip su kačiuku ar lėle – pritrenkė. „Jeigu imi vaiką sau kaip naminį gyvūnėlį, tada renkiesi. O jeigu nori suteikti geresnį gyvenimą mažam žmogui, negalvosi, ar jis tau tinka”, – sako Romanas.
Naujas pasaulis
Išvydę lopšyje naujagimį ir išgirdę, kad jis – „laisvas”, niekas į jį nepretenduoja, išsinešė jį, jausdamiesi lyg stebuklo ištikti.
Ilja nesirgo, buvo ramus vaikas. Vos pramoko kalbėti, įtėviai pasakė jam tiesą. Glamonėdami, bučiuodami sakydavo: „Mes tokie laimingi, kad tave įsivaikinome”.
„Ar tau gimė mažylis, ar parsinešei kito žmogaus kūdikį, reikia laiko priprasti prie naujo žmogaus, jo individualybės, poreikių. Kuo daugiau būni su juo, tuo greičiau pripranti, ir užplūsta tėviški jausmai”, – sako vyras.
Netrukus sutuoktiniai pasiėmė globoti devynerių metų mergaitę iš pažįstamos šeimos, kai dėl tam tikrų aplinkybių mama ja nebegalėjo rūpintis.
O tada jiems gimė Maja… „Kiekvienas vaikas yra naujas pasaulis ir tėvystės mokykla, nes kas tinka vienam, kitam nepritaikysi. Ilja yra drovus, jį reikia paraginti, padrąsinti, o Maja – linksma, energinga, „visur esanti”, sunkiai sutramdoma”, – juokiasi tėvai…
Dar vieną berniuką – Sašą šeima sutiko bažnyčios bendruomenės vasaros stovykloje. Kai tėvai sukvietė vaikus paklausti, ką jie galvoja apie naują šeimos narį, visi – nuo mažytės Majos iki keturiolikmetės Zinos – pareiškė nesuprantą, kodėl Saša tebėra stovykloje.
Neseniai Sašai buvo pasakyta: „Svečiai pas mus nieko neveikia, o saviškiai dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais”. Ir Saša gavo savo „indų plovimo dieną”.
„Saša pas mus gyvena tik dvi savaitės. Jis dar neapsisprendė, ar norės čia pasilikti visiems laikams. O mes, jeigu nusprendėme į šeimą priimti vaiką, tai nieku gyvu jo negrąžinsime. Net nekyla tokių minčių”, – sako sutuoktiniai.
Niekada nesakyk niekada
„Dabar vaikų mums jau gana”, – kaskart padidėjus šeimai sako jauni žmonės. Tačiau sėdant prie visų pamėgto smaragdo spalvos stalo, virš galvų ratus suka iš medžio išdrožtas gandras…
„Pagal įstatymus, vaiką įvaikinti galima iki trejų metų. Be to, jie visi turi tėvus ar vieną jų, brolių, tetų ir močiučių. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek jiems savo tėvai – geriausi ir mylimiausi – taip ir turi būti. Kuo geresnis vaiko ryšys su tėvais, kuo stipriau juos mylės, tegu ir idealizuodami, mums bus paprasčiau, nes jie turės mažiau psichologinių problemų, – sako Romanas. – Vaiko gyvenime esame inkaras, bet negalime atstoti gimdytojų. Didžiausias vaiko troškimas yra surasti savo tėtį ir mamą, pažinti juos ir bendrauti. Mūsų globotinius sieja šilti saitai su giminėmis”.
Ką Julija ir Romanas patartų žmonėms, norintiems tapti įtėviais ar globėjais, tačiau „visažinių” gąsdinamais, esą „sugadinsi sau gyvenimą”; „nežinai, kas iš angelėlio išaugs”; „prigimties nepažabosi”?
„Pasakyčiau, kad jei abejoji, gal tada ir nereikia, nes paskui bus labai sunku. Mes jaučiame Dievo paramą ir aš žinau – kad ir kas nutiktų, tikėjimas padės įveikti visus išbandymus ir baimes. Netgi jei vaikai išaugę nebus labai laimingi ar net nenorės mūsų matyti, vis tiek paguos mintis, kad padariau, ką galėjau. Dovanojau šviesią vaikystę, buvau mama”, – sako Julija.
„Jeigu norime vaikų ne todėl, kad senatvėje apie mus tupinėtų, o kad padarytume savo gyvenime ką nors šviesaus, rizikuokime. Už visus gerus dalykus reikia sumokėt savo kainą. Mano akimis, bijoti reikia iki tol, kol priimsi sprendimą. O tada – nesigręžiok atgal”, – pataria Romanas.