„Automato” niuansai

Neseniai įsigijau „Audi C4” su automatine pavarų dėže. Vairuoju nuo 1975 metų, bet prie tokio automobilio niekaip nepriprantu – užmiestyje viskas lyg ir gerai, bet mieste, kur greitis 50 km/h, pavaros pradeda automatiškai junginėtis aukštyn ir žemyn, atsiranda nemalonių trūkčiojimų. O judrioje gatvėje prireikus staigiai aplenkti, jau išties atsiranda keblumų, nes automobilis vangiai reaguoja spaudžiant „gazą”… Pageidaučiau sužinoti apie važiavimą „automatu” sportiniu stiliumi, žiemos sąlygomis ir pan.

Automatinė pavarų dėžė, JAV serijiniuose automobiliuose pasirodžiusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tikrai puikus mechanizmas, gerokai supaprastinantis automobilio valdymą. Vis dėlto ir iš vairuotojo jis reikalauja šiokių tokių įgūdžių, reikia keisti ir patį važiavimo stilių. Įpratusiam važinėti automobiliu, turinčiu mechaninę pavarų dėžę, automatinė transmisija iš karto pasirodys „lėtai mąstanti”, delsianti persijungti į žemesnę pavarą, su „automatu” teks atprasti stabdyti varikliu ir pan. Bet po kurio laiko šie „automato” trūkumai tampa nepastebimi, nes vairuotojas perpranta jo darbo algoritmą ir atitinkamai elgiasi, pavyzdžiui, akseleratorių paspaudžia kiek anksčiau. Išdėstyti popieriuje visų automatinės pavarų dėžės valdymo subtilybių neįmanoma, sugebėjimas išnaudoti jos pranašumus ateina kartu su patirtimi (ir nuodugniai perskaičius eksploatacijos instrukciją).

Patartina važiuoti tolygiai

Grįždami prie skaitytojo užduotų klausimų paaiškinsime, kad „paslaptingoji” C4 yra ne kas kitas, kaip Lietuvoje taip mėgiama „Audi 100”. Tai, kad važiuojant mieste pernelyg dažnai šokinėja pavaros, galima paaiškinti keliomis priežastimis. Pirmoji, pati nemaloniausia – kažkas sugedo automatinės pavarų dėžės valdymo mechanizme. Tada nieko nepadarysi, teks kreiptis į rimtą servisą, kur yra tokius gedimus šalinti mokančių meistrų. Kita priežastis – vairuotojas važiuoja nervingai, spaudydamas akceleratoriaus pedalą be jokio reikalo. Tada dėžė staigiai jungia žemesnę pavarą, o vos jį atleidus meta aukštesnę. Tačiau automobilis tuomet lėtėja, ir vairuotojas vėl paspaudžia greitį versdamas „automatą” jungti žemesnę pavarą. Tokiam vairuotojui galima patarti paprasčiausiai važiuoti tolygiai. Tiesa, galimas dar vienas variantas: važiuojant mieste pavarų perjungimo svirtį iš padėties „D” perstumti į padėtį „3”. Tuomet aukščiausia pavara nebus jungiama, automobilis mažiau reaguos į nervingus akceleratoriaus spūstelėjimus ir judės tolygiau.

Neekonomiškiausias režimas

Žiemos režimas patogus tuo, kad jį įjungus automobilis iš vietos pradeda važiuoti ne pirma pavara, kai ratams tenka pats didžiausias sukimo momentas, o antra. Varantieji ratai ne taip greitai slysta, automobilis nebuksuoja ir nenuslysta į šoną. Per didelius šalčius patartina paleidus variklį ir koja nuspaudus stabdį pavarų dėžę kiek pašildyti (varikliui veikiant ji sukasi), o pirmus kilometrus patartina važiuoti įjungus pirmą arbą antrą pavarą ir tik tada jungti padėtį „D”. O štai sportinis režimas – tai maksimalus variklio galios išnaudojimas, greitesnis pavarų kaitaliojimas. Kartu tai pats neekonomiškiausias režimas ir šiaip jau mažiau nei mechaninė ekonomiškai automatinei transmisijai…

Jungiama tik automobiliui stovint

Automobilis, turintis automatinę pavarų dėžę, paleidžiamas tik valdymo svirčiai esant ties „P”. Tai „apsauga nuo žioplio”, kad varikliui ėmus dirbti automobilis nešoktelėtų į priekį. Nepaisant to, paleidžiant automobilį dešine koja spaudžiamas stabdžio pedalas, jo neatleidus jungiama pavara. Nukelti koją nuo stabdžių ir perkelti ant akceleratoriaus pedalo galima tik įsitikinus, kada pavara įjungta. Visi pavarų perjungimai keičiant automobilio judėjimo kryptį (pirmyn ir atgal) privalo būti atliekami tik stovint automobiliui ir nuspaudus stabdžių pedalą. Automobiliui įstrigus pusnyje mėginimas jį išjudinti staigiai permetant svirtį iš pozicijos „D” į „R” ir atgal greičiausiai baigsis tuo, kad sulaužysite pavarų dėžę. Leidžiantis nuo kalno, sustojus prie šviesoforo ar įstrigus gatvių spūstyje nevertėtų perjungti svirties į padėtį „N”.

Vilkti leidžiama

Dažnas vairuotojas mano, kad automobilio su automatine pavarų dėže negalima buksyruoti. Tai ne visai tiesa – gamintojai dauguma atvejų leidžia vilkti automobilį su automatine pavarų dėže įjungus „N” padėtį. Tačiau prieš tai vertėtų perskaityti automobilio eksploatacijos instrukciją. O štai bandyti automobilį su „automatu” paleisti velkant kitu automobiliu draudžiama, nes tai irgi greičiausiai baigsis pavarų dėžės gedimu. Be to, „automato” tokia konstrukcija, kad ratų sukimosi jis vis tiek neperduoda varikliui.

Patikrinti važiavimo kokybę

Norint įsigyti automobilį su automatine pavarų dėže geriausia į pagalbą kviestis jau tokį automobilį turintį žmogų. Išsirinkus automobilį pirmiausia reikėtų patikrinti jo pavarų dėžėje esančios alyvos lygį ir kokybę. Ją galima nustatyti paleidus automobilio variklį. Alyva turi būti švari, be jokių priemaišų. Jokiu būdu ne juodos spalvos (spalvai nustatyti labiausiai tiktų balta nosinaitė). Taip pat vertėtų patikrinti, kaip pavarų dėžė veikia – paleisti variklį ir nuspaudus stabdžio pedalą pajunginėti pavaras. Jei pavara nepersijungia praėjus 3-5 sekundėms, tokio automobilio nevertėtų pirkti. Patartina patikrinti automobilio važiavimo kokybę – atleidus stabdžio pedalą ir nenuspaudus akceleratoriaus automobilis į priekį turėtų pradėti judėti švelniai, netrūkčiodamas.

Stebėti alyvos lygį

Pavarų dėžės patvarumas priklauso nuo priežiūros. Būtina reguliariai tikrinti alyvos lygį. Jis matuojamas tik gerokai pavažinėjus, kai alyva dar šilta, o svirtis ties padala „N”. Nuvažiavus 70-90 tūkst. kilometrų būtina pakeisti pavarų dėžės alyvą ir filtrą. Tai turėtų daryti tik specialistai, o ne garažo kaimynas.