Nepaprastai gražiame Vakarų Lietuvos miestelyje Švėkšnoje kiekvieną vasarą apsigyvena šių apylinkių senų šeimininkų palikuonio, paskutinio grafo Aleksandro žmona Felicija Laimė Pliaterienė.
„Seniau Lietuvoje įsikurdavau po dvylika savaičių. Pernai gyvenau dešimt, o šiemet – tik devynias savaites. Gal jau senstu?” – juokauja šiemet 86 metų sulaukusi grafienė, rudenį grįžtanti į namus Vašingtone (JAV). Vasarą ji gyvena Švėkšnoje, senojo dvaro parke stovinčioje, 1880 metais statytoje Genovaitės viloje (villa Genovefa).
Kaina – paslaptis
Po dešimtmetį trukusio paveldėjimo dokumentų tvarkymo ir turto susigrąžinimo grafienė atnaujino Broel-Pliaterių šeimos mauzoliejų Švėkšnos kapinėse, rekonstravo Genovaitės vilą Švėkšnoje.
Prieš trejus metus ji pradėjo pirmuosius Vilkėnų dvaro pastato rekonstrukcijos darbus. Pasirašiusi sutartį su bendrove „Pamario restauratorius”, sumokėjo avansą, o likusią dalį pažadėjo atiduoti, kai darbai bus baigti. Grafienės F.L.Pliaterienės nuomone, atgimęs Vilkėnų dvaras bus gražiausias Žemaitijoje ir Vakarų Lietuvoje.
Grafienė patenkinta restauratorių darbu, tačiau neatskleidžia, kiek kainavo remonto darbai. „Esu sena ir skaičių nebepažįstų. Kiek paprašys, tiek sumokėsiu”, – tvirtina garbaus amžiaus moteris, nepraradusi humoro jausmo.
Darbus atliekančios bendrovės vadovas Aldas Kliukas taip pat nekalbus: „Sutartyje yra punktas, kad finansinės sutarties detalės yra konfidenciali informacija.” Tačiau jis primena, kad pagal dabar galiojančius aktus grafienė galėtų pretenduoti atgauti dalį išleistų pinigų. „Juk šis dvaro pastatas – architektūros paminklas, saugomas valstybės. Valstybė galėtų kompensuoti iki 50 proc. remontui išleistos sumos.”
Tragiškas šeimos likimas
Į landžių žurnalistų klausimus, ką ketinanti daryti su rūmais, kai jie bus visiškai rekonstruoti, grafienė turi parengusi standartinį atsakymą: „O ką jūs patartumėte?”
F.L.Pliaterienė nenoriai kalba ir apie pastato vidaus remontą: „Jūs buvote viduje? Matėte, kaip viskas sulaužyta? Žinokite, kad viską ten sutvarkyti reikėtų milijono dolerių. Aš tiek neturiu. Gal kada nors po vieną kambarį ir sutvarkysiu”, – liūdnai šneka grafienė.
Neorenesansinio stiliaus dviejų aukštų Vilkėnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1887 metais. Šis pastatas priklausė grafienės E.Pliaterienės vyro motinai, o vyro tėvas gyveno Švėkšnos dvare. Pati rūmų paveldėtoja taip pat šiame dvare nėra gyvenusi, tačiau jis brangus jai kaip mirusio vyro atminimas.
Grafai Pliateriai dvare šeimininkavo nuo XVIII amžiaus antrosios pusės iki 1940 metų. Lietuvą okupavus sovietams, rūmai buvo nacionalizuoti. Juose buvo apgyvendinti Raudonosios armijos daliniai. Grafienė Janina Pliaterienė, Felicijos Laimės anyta, po okupacijos kurį laiką gyveno malūne, tačiau labai greitai mirė. Grafas Jurgis Pliateris buvo ištremtas į Komijos Autonominę Respubliką, kur 1943 metais mirė.
Vokiečių okupacijos metais į Švėkšną buvo sugrįžęs grafų sūnus Aleksandras. Čia jis 1943 metais vedė Feliciją Laimę. Tada jaunieji gyveno Švėkšnos dvare, o Vilkėnų dvaras buvo paliktas ūkvedžių žiniai.
1944 metais artėjant frontui grafas su žmona, pabūgę tėvo likimo, pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų išvyko į JAV. 1947 metais Vilkėnų dvaro rūmuose buvo įkurti vaikų namai.
Rūmus pavertė griuvėsiais
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grafienė F.L.Pliaterienė susigrąžino nė karto nuo pastatymo laikų neremontuotą dvaro sodybą. Jai atiteko ir Genovaitės vila Švėkšnoje, dalis parko, daug dvarui priklausiusios žemės, tvenkiniai ir kito turto.
„Didžiausia žala Vilkėnų rūmų pastatui padaryta po 1980 metų, kai jie atiteko Šilutės hidraulinių pavarų gamyklai. Tada buvo sumanyta rūmuose įrengti poilsio bazę, tačiau rekonstrukcijos darbai nebuvo pradėti. Nuplėšus stogo dangą darbai sustojo. O ką reiškia rūmams apie dvidešimt metų būti be stogo? Sugadinti ir rūsiai, kuriuos neapgalvotai pradėjus gilinti užliejo vanduo. Tvarkėme fasadą, įrengėme rūsių drenažą, visą vandens nutekėjimo sistemą”, – sako restauravimo darbus atlikusios bendrovės vadovas A.Kliukas.
„Pažindamas daugybę Žemaitijos ir Lietuvos dvarų galiu pasakyti, kad Vilkėnų dvaras tikrai yra gražiausias. Jis lenkia daugeliui žinomus ir populiarius dvaro rūmus Palangoje, Kretingoje, kitose vietovėse. Rūmai, nors ir ne tokie prabangūs, kadaise pastatyti labai skoningai, su meile ir didžiuliu išmanymu. Po restauracijos jie tikrai taps Vakarų Lietuvos dvarų puošmena”, – sako A.Kliukas.
Meno vertybės išgrobstytos
Po Antrojo pasaulinio karo daugelis Švėkšnos ir Vilkėnų dvaruose buvusių sukauptų meno vertybių, veidrodžių ir net baldų buvo išvežta į Telšių „Alkos” muziejų, kur laikomi iki šiol.
Buvusiame Vilkėnų dvaro parke, slepiama dešimtmečius negenėtų medžių ir krūmų, stovi buvusios statulos „Rebekka” betoninė kopija.
Marmurinis jos originalas, stovėję parke nuo 1913-ųjų, 1984 metais buvo išvežtas į Palangos botanikos parką. Čia ji stovi Rožių sodelyje, prie dabartinio Gintaro muziejaus. Grafienė F.L.Pliaterienė sakė, kad kalbėjo su tikruoju Gintaro muziejaus savininku grafu Tiškevičiumi. „Aš jo klausiau, ar jam vis dar reikalinga Rebeka. Jis man sako, kad ne, ir galiu kada tik noriu skulptūrą pasiimti”, – lyg juokais, lyg rimtai pasakoja grafienė.
Restauratorius A.Kliukas įsitikinęs, kad skulptūrą turėtų grąžinti valstybė: „Ji išvežė, ji ir privalėtų grąžinti. Arba bent jau pagaminti marmurinę kopiją, kurią būtų galima atgabenti į Vilkėnus.”
Grafų Pliaterių giminė kilusi iš Vestfalijos ir minima nuo XII amžiaus. XV amžiuje ji persikėlė į Livoniją, o šiai prisijungus prie Lietuvos, daugelis ilgam čia įsikūrė.
XVIII amžiaus pradžioje nusigyvenus seniesiems Švėkšnos dvaro savininkams baronams Denhofams dvaras perėjo grafų Grotuzų, vėliau – Oginskių nuosavybėn. Šie 1766 metais dvarą pardavė grafui Vilhelmui Jonui Pliateriui.