Prisijaukinti metalinį paukštį

Kartą gyveno žmogus, kuris buvo įsitikinęs, kad žus per lėktuvo katastrofą. Todėl jis nė nesiartindavo prie lėktuvų. Keliaudavo automobiliu, traukiniu ar net laivu, bet į dangų nekildavo.
Vieną pavasario naktį mažo privataus lėktuvo pilotas ore suprato, kad nebeveikia variklis. Negana to, sugedo elektroninė ir navigacinė sistemos. Tvyrojo rūkas ir lėktuvėlis smigo į tamsą.
Atsigavęs po sunkių traumų pilotas sužinojo, kad nelaimė nusinešė vieną gyvybę: žmogaus, ramiai miegojusio pakelės motelio kambaryje, į kurį įsirėžė lėktuvas. Vyras bijojo skristi, todėl į tolimą kelionę išsirengė automobiliu ir sustojo pernakvoti pakelės viešbutėlyje.

Istorija, kurią pasirinkome pradžiai, turėtų patikti fatalistams. Šie mėgsta sakyti, kad jei jau lemta, tai lemta – užsimuši ir gatve eidamas, jei plyta nukris ant pakaušio. Tačiau, tiesą sakant, kiek pažinojote žmonių, kuriuos užmušė krisdama plyta? Tikimybė patekti į lėktuvo katastrofą, ko gero, dar mažesnė. Tad pats laikas atsipalaiduoti, pamiršti kūną sukaustantį nerimą atsiplėšus nuo žemės ir pasidžiaugti šiltomis užjūrių atostogomis ar biuro rutiną paįvairinančia dalykine kelione.

Nieko negaliu padaryti!

Kiekviename lėktuve skrydžio baimę jaučia apie penketas keleivių – tai yra maždaug 3-5 procentai visų skrendančiųjų. Faktas, kad skristi daug kartų saugiau (JAV sociologų duomenimis, net 29 kartus) nei važiuoti automobiliu, pastaruoju metu, regis, plačiai išgarsintas. Tačiau skrydžio metu nervingai kėdės ranktūrius gniaužiančių keleivių nemažėja. Kodėl žmonės bijo skristi?

Vilniaus psichologijos ir psichoterapijos centro direktorius psichiatras Dainius Stasiūnas pastebi, kad dažniau skrydžio baimę jaučia žmonės, kurie darbe ar namie įpratę vadovauti. Jiems įprasta žinoti, jog situacija nuo jų priklauso, jie ją valdo. O skrendant tenka visiškai pasikliauti pilotais ir orlaivio personalu. Aplink girdėti nepažįstami garsai, neaišku, kodėl lėktuvas staiga smarkiai krestelėjo, kokios oro sąlygos už lango, kodėl staiga paprašoma užsisegti saugos diržus. Pavyzdžiui, vaikai skristi dažniausiai nebijo. Jie ir taip įpratę, kad aplink daug nesuprantamų garsų, tad lėktuvas jiems ne išimtis. Be to, mažieji iki galo nesuvokia, jog atsidūrė svaiginančiame aukštyje.

Bijančiam skristi žmogui argumentas, kad net automobiliu važiuojant tikimybė užsimušti kur kas didesnė, neveikia. Žmogus suvokia, kaip dirba automobilis, nes prie jo yra pripratęs, gal net vairuoja. Jam atrodo, kad ant žemės situaciją valdo pats: gali neviršyti greičio, ekstremalioje situacijoje žaibiškai sureaguoti, be to, net ir patekęs į avariją nebūtinai užsimuš. O sugedus lėktuvui, regis, išsigelbėti neįmanoma.

Be to, nerimas skrydžio metu gali būti susijęs ir su kitomis baimėmis – pavyzdžiui, aukščio ar uždarų patalpų.

Kodėl jis skrenda?

Viena įmonė Vilniuje organizuoja kursus bijantiesiems skristi, kuriuose dėsto ir D.Stasiūnas. Paskaitos trunka visą dieną. Kas pasakojama žmonėms, kad lėktuve jie pasijustų ramiau? Didžioji dalis dienos skiriama paaiškinti lėktuvo techninėms galimybėms: kodėl jis skrenda, kaip pakyla ir leidžiasi, kaip įrengtas, kokių netikėtumų galima laukti, kaip rengiami pilotai bei kitas personalas, kokių imamasi saugumo priemonių, kokia gedimo tikimybė ir kokios galimos pasekmės. „Svarbiausia informacija, – teigia D.Stasiūnas. – Kai žmogus susipažįsta su lėktuvu, supranta sistemą, iš karto pasidaro ramiau. Baimė dažnai kyla iš nežinojimo.“

Tik papasakojus apie lėktuvą, skiriama laiko patarimams, kaip atsipalaiduoti skrydžio metu.

Šioje publikacijoje nepretenduojame paaiškinti visos skrydžio technologijos, tačiau į keletą dažniausiai neraminančių klausimų atsakyti galime. Tai turėtų padėti padangėse jaustis ramiau.

Nei audros, nei žaibai nebaisūs

* Ar vadinamosios oro duobės reiškia, kad lėktuvui iškilo pavojus?

Tikrai ne. Tai visiškai normalus reiškinys. Lėktuvas stipriai kresteli, kai pakliūva į besimaišančio oro sūkurį. Dažniausiai jų pasitaiko lietingu, bet kartais ir visiškai giedru oru. Sūkurių atsirasti gali dėl daugybės priežasčių: oro srovėms tekant virš kalnų ar tiesiog praskridus kitam lėktuvui… Dėl vadinamųjų oro duobių keleiviams ir rekomenduojama segėti saugos diržus, nes lėktuvui stipriai krestelėjus galima trinktelėti galvą ar pargriūti.

* Jei suges varikliai, ar lėktuvas nukris?

Ne. Pirmiausia kiekviename lėktuve būna du, trys arba keturi varikliai. Taigi net vienam sugedus, veikia kiti. Lėktuvas gali toli nuskristi veikiant tik vienam varikliui. Net jeigu sugenda visi, dar apie 160 kilometrų jis gali nusklęsti nė vienam neveikiant ir saugiai nusileisti.

* Ar pavojinga skristi per audrą?

Per audrą lėktuvai neskrenda. Skrisdami jie būna ne arčiau kaip 35 kilometrus nuo jos. Būti debesyse lėktuvui visiškai netrukdo. Net jei į jį trenkia žaibas („Boeing“ kompanijos duomenimis, tai atsitinka maždaug du kartus per metus), nei lėktuvui, nei keleiviams nieko bloga neatsitinka, išskyrus išgąstį.

* Kodėl leisdamasis lėktuvas „trinktelėjo“ į žemę? Ar tai pavojinga?

Ne. „Kietas“ nusileidimas kartais būtinas – pavyzdžiui, tada, kai šlapia kilimo ir tūpimo tako danga, arba kai lėktuvas turi greitai pasukti ir užleisti vietą kitam lėktuvui.

* Ar lėktuvo sparnai gali nulūžti?

Ne. Kuriant kiekvieną naują lėktuvo modelį sparnai išbandomi – lenkiami tol, kol nulūš. Tam reikalinga apkrova yra net kelis kartus didesnė negu įmanoma skrydžio metu.

* Jei lėktuvas senesnis, ar jis toks pat saugus kaip ir naujas?

Taip. Visiems lėktuvams, neatsižvelgiant į jų „amžių“, taikomi tokie patys saugos reikalavimai. Be to, net į kiek senesnius dažniausiai įmontuojamos naujausios aviacinės elektronikos sistemos. Todėl senesni lėktuvai iš tiesų nėra tokie seni, kaip atrodo. Juose daug naujų dalių.

Prisipažinti ir nusiraminti

Taigi pirmasis vaistas nuo skrydžio baimės – kuo daugiau sužinoti. Į kai kuriuos klausimus pamėginome atsakyti, bet jei nejuokais bijote, pasidomėkite plačiau. Jei tenka daug skraidyti, gal verta ir į minėtus kursus užsirašyti. O kol kas svarbiausi patarimai, kaip elgtis, kad ore jaustumėtės geriau:

* Į oro uostą nelėkite paskutinę minutę.

Pasak D.Stasiūno, „kurį laiką ramiai pasėdėti ir pažiūrėti, kaip gražiai kyla ir leidžiasi lėktuvai, jau yra terapija“. Skubėjimas tik užaštrins stresą ir nerimą.

* Pasirinkite tinkamą vietą.

Jau registruodamiesi paprašykite vietos lėktuvo priekyje, prie praėjimo. Jausitės saugiau, nes išėjimas atrodys lengviau pasiekiamas, o tolimos žemės vaizdas pro langą nesukels nervingo maudulio skrandyje.

* Prisipažinkite, kad bijote.

Rekomenduojama apie savo nerimą pasakyti lėktuvo personalui. Juk bijote ne vienas! Daugelis avialinijų orlaiviuose net tryliktosios eilės atsisako, kad „nesėkmingas“ skaičius neskatintų neigiamų emocijų. Palydovas jums skirs daugiau dėmesio, patars. Be to, vien prisipažinimas, kad bijai, ramina.

* Nevartokite alkoholio, kavos, arbatos.

Venkite jų ir prieš skrydį, ir jo metu. Šie gėrimai pagreitina skysčių šalinimą iš organizmo, o dideliame aukštyje oras ir taip labai sausas. Kava didina kraujospūdį, spartina širdies plakimą, o tai sukelia stresą.

* Pajudėkite.

Lėktuvui pakilus pamankštinkite kojas, rankas, kaklą, pavaikščiokite po saloną (laikykitės už kėdžių atlošų, jei orlaivis krestelėtų). Tai neleis sustingti.

* Stenkitės atsipalaiduoti.

Į lėktuvą pasiimkite knygą, žurnalą, kryžiažodį. Jei klausotės muzikos, rinkitės švelnesnę, raminančią. Pabendraukite su kaimynais. Nors lietuviams tai ir neįprasta, kaip sako D.Stasiūnas, linksmas pasišnekučiavimas su keleiviu, sėdinčiu greta, – labai patartina. Tai padeda atsipalaiduoti ir nukreipti mintis nuo galvą kvaršinančių klausimų „O kas, jei..?“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.