Lietuvai nusipelniusios uniformos – prie Prezidentūros

Daugelyje pasaulio valstybių garbės sargyboje prie prezidentūros stovintys kariai dėvi tų šalių pakilimo laikotarpio uniformas.

Lietuva čia žengia pirmuosius žingsnius. Atkūrusi XIV a. kunigaikščių Algirdo ir Vytauto laikų šarvus, dabar bando atkurti XVI-XVII a. Lietuvos husaro ir XVIII a. raitojo gvardiečio uniformas.

Prie mūsų šalies Prezidentūros šią vasarą (sekmadieniais 12-13 val.) pirmąkart garbės sargybą pradėjo eiti XIV a. šarvus ir ekipuotę dėvintys Kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai. Jų uniforma praėjusį spalį sudomino Lietuvoje viešėjusią Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II, puikią karybos žinovę. Dabar Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Valdo Tutkaus įsakymu sudaryta darbo grupė baigia atkurti XVI-XVII a. Lietuvos husaro ir XVIII a. raitojo gvardiečio uniformas, kurias pakaitomis turėtų vilkėti Garbės sargybos kuopos kariai.

Kuo Lietuvai svarbios šių laikotarpių uniformos, kad būtent jomis numatyta aprengti Garbės sargybos kuopos karius? Apie tai pasakoja vienas darbo grupės narių, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, karybos specialistas Arvydas Pociūnas. Beje, A.Pociūnas, Karo klubo prie muziejaus vadovas, jau prieš keletą metų yra atkūręs raitojo gvardiečio uniformą, pasisiuvęs ir dėvi ją per įvairias istorines šventes, o liepos 6-ąją taip apsirengęs šaudo iš pabūklo prie Prezidentūros. Tad šią uniformą pasiūti bus lengviau. Daugiau darbo bus su puošniais husarų šarvais.

Šimtmečio uniforma

– Ar žmonės nenustemba jus pamatę su šia raitojo gvardiečio uniforma? Ar atpažįsta, kieno ji?

– Dažnai girdžiu: „Oi, kokia graži prancūziška uniforma.” Kai pasakau, kad tai mūsų, lietuviška, labai nustemba. Tai raitojo gvardiečio uniforma, kurią iki 1795 m., iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) padalijimo, dėvėjo mūsų gvardiečiai. Taip nuo 1717 m. rengėsi ir Lietuvos dragūnai, vėliau paprašę karaliaus šios uniformos nepanaikinti. Karalius sutiko. Tad ji dėvėta beveik šimtą metų! Nusipelnė pagarbos, ją garbingai galėtų dėvėti ir dabartinė Prezidentūros garbės sargyba.

Beveik tokią pačią turėjo ir lenkai. Tik lenkų gvardijos – karaliaus apsaugos – būrio uniforma buvo dviejų spalvų: raudonas munduras ir baltos kelnės. Visos puošybos detalės – sidabro spalvos. Lietuviškas munduras taip pat raudonas, bet mūsų uniformos apykaklė ir rankogaliai mėlyni, o detalės – aukso spalvos.

Beje, baltos kelnės tada buvo siuvamos iš briedžio odos. Apsitaškęs pudra pabalini, ir vėl – švarus gvardietis. Per kažkurį renginį vienos firmos vadovas man ir sako: „Jei norite, nušausim jums briedį ir pasiūsim tokias kelnes, kokias XVIII a. dėvėjo raitieji Lietuvos gvardiečiai.” Pasakiau jiems, kad nė negalvotų apie tokias nesąmones. Kad dėl mano kelnių briedžiui gyvybė būtų atimta? Niekada. Mes puikiai jaučiamės su baltomis medžiaginėmis kelnėmis.

Juokingiausia būna, kai taip apsirengę vyrai patiria, ką reiškia tos epochos kelnės be užtrauktuko (tik po kelias sagas iš abiejų šonų).

Pas mus daug kas vis dar mano, kad su kunigaikščiu Vytautu išnyko ir Lietuvos valstybinė kariuomenė, o paskui atsirado tik 1918 m. Tai netiesa. Lietuvos kariuomenė egzistavo visąlaik. Net carinės priespaudos metais per sukilimus kiekvienas pulkas turėjo savo uniformas!

Įrodymas – vienintelis piešinys

– Kaip jums kilo mintis atkurti būtent tą raitojo gvardiečio uniformą, kurios net Karo muziejuje nėra?

– Kai 1986 m. lankėmės Varšuvoje, Karaliaus rūmuose, išvydome, kad rūmų garbės sargybai skirtoje ekspozicijoje – tik lenkų garbės sargybos karininko uniformos piešinys. Man taip skaudu pasidarė, kad paklausiau, o kur Lietuvos? Man nieko neatsakė. Betgi žinome, kad Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystės sostą saugojo ir lenkų, ir mūsų gvardiečiai, Lietuva tuo metu turėjo savo paradinę garbės sargybos karininko uniformą. Pradėjau ieškoti, kaip ji atrodė. Radau lenkiškoje knygoje apie Tado Kosciuškos sukilimo dalyvius. Ten sudėti visų lietuviškų ir lenkiškų to meto uniformų piešiniai. Nupiešta ir parašyta: „1792 m. lietuvių raitojo gvardiečio uniforma” (akvarele tapyti piešinių originalai saugomi Varšuvoje, Lenkijos karo istorijos muziejuje). Tai ir buvo pagrindinis įrodymas, kaip atrodė ši mūsų uniforma, nes išlikusių jų nėra.

Pasisekė uniformą atkurti ir pasiūti. Kai su Karo klubo nariais 2001 m. vėl lankėmės Varšuvos miesto jubiliejaus šventėje ir vilkėdami šiomis raitosios gvardijos uniformomis padėjome vainiką prie Nežinomo kareivio kapo, lenkų garbės sargybos reakcija buvo stulbinama. Mums net pagarbą atidavė!

Tada pasiprašėme, kad mums su uniformomis ir ginklais (!), šiaip jau tai būtų neįmanoma, leistų aplankyti Karaliaus rūmus. Ir mums leido! Pagaliau svajonė išsipildė. Priėjome prie karaliaus sosto ir nusifotografavome su Lietuvos raitosios gvardijos uniformomis. Nežinau, ar šiuo metu Karaliaus rūmuose eksponuojamas ir Lietuvos raitosios gvardijos uniformos piešinys, ar tik lenkų, kaip buvo tada, tačiau labai norisi, kad ši uniforma būtų viena iš tų, kuriomis rengsis garbės sargybiniai prie dabartinės mūsų Prezidentūros.

– Šią uniformą turbūt dėvėjo ne tik Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystės karaliaus garbės sargyba, kai lydėdavo jį kelionėse tarp Vilniaus, Varšuvos ir Krokuvos. Su ja buvo ir kaunamasi?

– 1794 metais, kai prasidėjo T.Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prieš carinę Rusiją, Lenkija mums neatsiuntė nė vieno kareivio (ir negalėjo, nes pati kovėsi su Prūsija ir Rusija), mūsų kariuomenė (vilkėdama šiomis uniformomis) kovėsi viena. Mes turime teisę didžiuotis šia uniforma. Juolab vilniečiai, sugebėję pirmieji išvyti rusų įgulą iš Vilniaus. To laikotarpio uniformos puikiai derėtų prie dabartinės Prezidentūros pastato. Kariai su XIV a. laikų šarvais, mano nuomone, labiau derėtų prie Valdovų rūmų, o ne prie Prezidentūros.

– Kažkodėl nespecialistui raitosios gvardijos kariškio kepurė primena Napoleono laikų kepurę.

– Dar iki Napoleono. Sunku pasakyti, ar ji prancūziška, ar prūsiška, ar austriška. Tokia forma buvo populiari daugelyje šalių. Nieko nuostabaus. Kai pasižiūriu į Badeno kunigaikštystės Vokietijoje ar to meto anglų armijos piešinius, man atrodo, kad ten Lietuvos kariuomenė.

– Garbės sargybai svarbu ne tik uniforma. Ar jau žinoma, kaip šie raitieji gvardiečiai žygiuos?

– Nuo 1717 m. jau turėjome statutą. Tais laikais prie rūmų budintys gvardiečiai žygiuodami ištiestą koją nuo žemės turėdavo pakelti 45 centimetrų. Taip, kaip dabar Maskvoje eina Kremliaus sargyba. Bet tai ne jų išgalvota, tai perimta iš prūsų, ypač Fridricho Didžiojo laikais. Po to nusižiūrėjo ir visa Europa.

Turistų trauka

– O kokia kitų šalių praktika – tik per šventes ar nuolat prie prezidentūrų budi senovinėmis uniformomis vilkintys garbės sargybiniai, keliantys turistų susidomėjimą?

– Nuolat. Jie dažniausiai dėvi šalies pakilimo laikų kariuomenės uniformas: Prancūzijoje prezidentą sveikina Napoleono laikų raiteliai dragūnai, Didžiosios Britanijos karalienės sargyboje budi XIX amžiaus uniformomis vilkintys pėstininkai Velso gvardiečiai ir sunkiosios kavalerijos raiteliai kirasyrai.

Šalys turi dar ir paradines kuopas, kurios pasitinka garbingus svečius. Pas mus svečius pasitinka tarpukario, 1934 metų, sausumos, karinių oro pajėgų ir karo laivyno uniformą dėvinti garbės sargybos kuopa. Uniformos pasiūtos puikiai, tačiau priekaištų turėčiau ginklams. Prie pasirinktos epochos uniformų reikėtų derinti ir tos epochos ginklus. Mūsiškiai prie tarpukario uniformų „priderinę” šiuolaikinius ginklus. Tada pagrindinis mūsų pėstininkų ginklas buvo mauzeris (Belgija Lietuvos užsakymu gamino specialų modelį mums – 24L). Anuo metu tai buvo vienas gražiausių ir patogiausių ginklų Europoje.

Kur mauzeriai?

– Tai gal tų mauzerių jau neįmanoma gauti?

– Kodėl neįmanoma? Net Šaulių sąjungos garbės sargyba tokius turi, tai negi Lietuvos garbės sargybos kuopa negali gauti? Mauzerių valstybės sandėliuose yra tūkstančiai.

– O kokią uniformą dėvi Lenkijos prezidentūros garbės sargyba?

– Nors dauguma šalių dėvi senų laikų uniformas, man nesuprantama, kodėl lenkai, taip dievinantys T.Kosciuškos laikus, kai iš paskutiniųjų buvo bandyta išsaugoti Lietuvos-Lenkijos valstybę, pasirinko dabartines uniformas. Tik keturkampė kepurėlė – iš tų laikų.

Suprantama, kodėl čekai buvo priversti savo sargybą aprengti šiuolaikinėmis uniformomis – jie ilgai įėjo į Austrijos imperijos sudėtį, dėvėjo austriškas uniformas. Ta pati problema būtų estams ir latviams. Niekas nenorėtų rengtis svetimų kariuomenių uniformomis. O mes galime didžiuotis: nors ir buvome okupuoti, turėjome savo uniformas. Mes buvome ne vien artojų kraštas – buvome karinga tauta, nes mus kaimynai tokius padarė. Vis reikėjo nuo ko nors gintis: nuo kryžiuočių, rusų, švedų, turkų. Pavyzdžiui, XVII amžiuje tik trisdešimt metų buvo taika.

Neteisūs ir tie, kurie sako, kad Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystės laikais mes nieko neturėjome. Turėjome ir savo vėliavą, ir herbą, ir kariuomenę. Tiesa, valdovo sostas buvo Lenkijoje, tačiau be Lietuvos leidimo Lenkijos kariuomenė negalėjo įžengti į mūsų teritoriją ir atvirkščiai. Nereikia praeities idealizuoti, bet ir nereikia leisti kaimynams jos ištrinti.

Husarai – puošniausi kariškiai

– O kuo Lietuvai nusipelnė husarai, kurių uniforma taip pat numatoma aprengti Prezidentūros garbės sargybą?

– Husarai (kavalerijos rūšis) atsirado Vengrijoje apie 1500 metus, šiek tiek anksčiau, nei Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystę pradėjo valdyti Steponas Batoras. Husarai tada paplito visoje Europoje. Tai lengvai ginkluoti bajoriškos kilmės būriai, kurie būdavo sudaromi nuo dvidešimties dvarininkų ūkių (hus – vengriškai „dvidešimt”).

Lietuvoje jie tapo smogiamąja jėga. Šie universalūs kariai padėjo laimėti daug istoriškai svarbių mūšių: 1514 metais Oršos mūšyje sutriuškino rusus, 1605 metais prie Salaspilio – švedus.

Husarai turėjo puikius ištvermingus žirgus (arabiškos arba turkiškos veislės), brangią ginkluotę. Iki XVI amžiaus vidurio husarai dėvėjo labai puošnius šarvus, vėliau šarvai išnyko, tačiau garbės sargybai bus atkurta uniforma su šarvais.

Tik reikės dar išsiaiškinti, kaip husarai žygiavo. Šis reprezentacinis dalinys pas karalių atjodavo ant žirgų, tačiau eidami į rūmus turėjo laikytis rūmų maršalkos nurodymų, kaip elgtis, kaip atžygiuoti pas karalių. Juk bet kaip prie valdovo nesimojuosi…

Leopardo kailis?

– Muziejuje eksponuojamoje husaro aprangoje esama ir leopardo kailio. Atrodytų, labai nelietuviška detalė…

– Juk mes tada su Turkija ne tik kariavome, bet ir prekiavome. Atkeliaudavo prekių ir iš kitų Rytų šalių. Tokių kailių tada netrūko, tačiau ne kiekvienas bajoras galėjo įsigyti leopardo ar tigro kailį. Kai kurie dėvėjo lūšies, šerno ar vilko kailio apsiaustus. Senoviniuose piešiniuose visad atskirsite, kur vaizduojami mūsų husarai – jų apsiaustai taškuoti (tigro ar leopardo kailis).

– Istoriniuose piešiniuose husarai vaizduojami ir su didžiuliais sparnais iš erelio plunksnų. Kam jie kariui? Ar tai netrukdė?

– Istorikai iki šiol negali atsakyti, kam jie buvo skirti. Vieni sako, kad tai paradinė husarų uniforma, nusižiūrėta nuo turkų sultono, pasak kitų, dideli sparnai buvo skirti tam, kad ant kario negalėtų nieko užmesti. Dar kiti teigia, kad puolant sparnų šlamesys turėjęs išgąsdinti priešo žirgus.

Ir Lietuvos husarai kartais tokius sparnus dėvėjo (na, argi Radvilos kada nusileis lenkams? Kas atsirasdavo Lenkijoje, būtinai įsigydavo ir Radvilos). Vis dėlto Lietuvoje vyravo uniforma be sparnų. Tokią ir atkursim.

– O kaip Lietuvos husarus atskirti nuo lenkų?

– Jei tik kur aprangoje pamatysite mėlynos spalvos – tai mūsų husarai. Lenkų aprangoje šios spalvos nėra. Be to, atskirsite ir iš vėliavos: ar joje erelis, ar vytis.

Apžvelgdamas Lietuvai nusipelniusių karių uniformų istoriją noriu atsakyti kartais bandantiems pasišaipyti žmonėms, neva puikiai ginkluota kariuomenė nesugebėjo 1940 m. pasipriešinti okupacijai. Bet ar kariuomenė kalta? Kariuomenės vadas negali priimti sprendimo negavęs įsakymo iš prezidento, Gynybos tarybos. Lietuvos kariuomenė buvo pasiruošusi priešintis. Skaitykite prisiminimus.

Tas pats ištiko ir Čekoslovakijos kariuomenę. Ji buvo labai stipri, viena stipriausių Europoje, neįkandama vokiečiams. Jų karo pramonė, regis, ketvirtoje vietoje pasaulyje buvo. Tačiau gavusi prezidento įsakymą nesipriešinti – nesipriešino. Dabar Čekoslovakijos kariuomenės taip niekas nebando menkinti, kaip mūsų kariuomenės, už 1940-uosius.

Husarus puoš avikailis

Pasak Lietuvos kariuomenės vyriausiosios specialistės kultūros vertybių apsaugai Auksės Ūsienės, visa medžiaga apie uniformas jau surinkta, tikslinamos tik detalės. „Šių metų Kariuomenės dienai lapkričio 23-iajai galbūt dar nesuspėsime pasiūti uniformų ir nukaldinti husarų šarvų, bet kitąmet husarus ir raituosius gvardiečius tai jau turėtume išvysti, – pasakojo ji. – Metų pabaigoje skelbsime konkursą šarvams kalti ir uniformoms siūti. Greitai tokių šarvų niekas nepagamins, jie reikalauja kruopštaus rankų darbo. Juk husarų šarvai Europoje buvo vieni puošniausių. Husarus į įvairius priėmimus kviesdavosi kaip savotišką puošmeną.”

Pasak A.Ūsienės, vietoj husarų dėvėto leopardo, tigro ar lūšies kailio bus naudojamas dažytas avikailis. „Sintetinis pakaitalas atrodytų kaip neskoninga butaforija, – sakė uniformų atkūrimo darbo grupės narė A.Ūsienė. – Be to, husarus reikės išmokyti ir atitinkamai atjoti ant žirgų, o žirgus – pripratinti prie šarvų žvangesio. Tai ne pusmečio darbas. Anksčiau bajorų vaikai nuo mažumės ir šarvus matė, ir ant žirgų jodinėjo. Laikai dabar kitokie. Dauguma mūsų karių nėra nė karto ant žirgo sėdėję.”