Pasmerktas pražūčiai išliko nenugalėtas

Nediduku baltu „Volkswagen” markės automobiliu kasdien iš Mauručių į Kauną atvažiuojantis Antanas Lukša senokai įkopė į devintą dešimtį. Įveikęs mirtiną ligą lageryje – vidurių šiltinę, tik sulaukęs solidaus amžiaus sunegalavo – prireikė kataraktos operacijos. Išmėginimai, kuriuos patyrė jo sveikata per daugybę dešimtmečių, nepakeitė įprasto aktyvaus gyvenimo būdo. Iškiliausio Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos brolis iki šiol yra vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) vadovų, žaižaruojantis optimizmu dainininkas, mėgstantis sakyti tiesą į akis žmogus.

Po operacijos mato puikiai

Į LPKTS būstinę Kaune Antanas Lukša ateina pirmas, nors gyvena Kauno rajone. „Pirmas darbas – perskaityti laikraščius. Kartais užmirštu pasiimti akinius, bet paskaitau ir be jų”, – stebino žilagalvis vyriškis. Anot jo, prieš keletą metų pastebėjo, jog skaityti vis sunkiau dėl neryškiai matomo teksto. Akių gydytojai greit aptiko priežastį – katarakta.

A.Lukšą operavo Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinikoje. „Galvojau, teks pagulėti ligoninėje, bet kur tau – po paros buvau namuose. Kadangi tvirtai laikiausi lašų lašinimo grafiko, nustatyto dienos režimo, sveikau greitai ir iki šiol savo rega nesiskundžiu”, – tvirtino pašnekovas ir prisipažino, kad jaučiasi esąs skolingas gydytojams, tačiau negalįs paduoti net saldainių dėžutės. Mat niekam iki šiol nieko panašaus nėra davęs.

Nuo ryto iki vakaro paskendęs LPKTS reikaluose, Antanas Lukša randa laiko nuvažiuoti į bet kurią Lietuvos vietą, kur iki šiol tebekyla įvairūs paminklai netolimos praeities įvykiams prisiminti. Bet kuriame kitame tremtinių, partizanų ir politkalinių renginyje jis yra laukiamas ir gerbiamas, visur skamba jo kompromisų nepripažįstanti kalba. Jo įsitikinimų ir net sveikatos nepalaužė Stalino lagerių košmaras.

Sumuštas kaip obuolys

Pirmąjį smūgį Tauro apygardos partizanų štabo Ryšių skyriaus viršininko Antano Lukšos – tvirto vaikino sveikata patyrė 1947 metų vasarą, per pačias Antanines. Mat tą dieną Kaune jis turėjo suvesti Žemaičio pasiuntinį ir Tauro apygardos vadą Žveją. A.Lukšai talkinęs tarpininkas, pasirodo, buvo rusų saugumiečių užverbuotas. A.Lukša iškart tai suprato, kai numatytoje susitikimo vietoje pastebėjo Kauno saugumo komiteto Operatyvinės dalies vadą – garsųjį Dušanskį ir kitus ginkluotus vyrus. Po ilgai trukusių gaudynių A.Lukša buvo suimtas, ir, kaip pats sako, Saugumo komiteto tardymo kambariuose, kurių lubos, sienos ir grindys buvo apkaltos storais kilimais, sumuštas kaip obuolys.

Po to laukė ilga kelionė į Komijos lagerius. „Buvau Ariogaloje, sąskrydyje – nesutikau nė vieno lagerio draugo. Mūsų gretos retėja, nors ištvėrusieji vidurių šiltinę turėtų ilgai gyventi”, – mėgino juokauti A.Lukša.

Pašnekovas prisiminė, kad ši baisi liga Šiaurės lageriuose nusinešdavo beveik visų ja susirgusiųjų gyvybę.

Badas prišaukė infekciją

Į vieną iš Komijos lagerių A.Lukša pateko 1948 m. ir iškart dar su keliais rusais bei ukrainiečiais pradėjo organizuoti sukilimą. Mat gyvenimo sąlygos lageryje buvo tokios baisios, kad kaliniai krito kaip musės. „Kai jau mūsų planas buvo beveik įgyvendintas, koją pakišo už kriminalinius nusikaltimus į lagerį patekę kaliniai. Tuomet lagerio kareiviai nušovė devynis mūsiškius, sukilimą nuslopino. Per plauką likęs gyvas netrukus užsikrėčiau vidurių šiltine. Manau, kad tai nuo atsigerto iš kažkokio rezervuaro nešvaraus vandens. Mane labai troškino po to, kai išbadėjęs suvalgiau gausiai pabarstęs druska pavogtą bulvę”, – pasakojo savo baisios ligos priežastį A.Lukša.

Maždaug po savaitės jis pajuto baisius vidurių skausmus, labai nusilpo ir atsidūrė lagerio ligoninėje, kurios vyriausiuoju gydytoju dirbo lageryje kalėjęs chirurgas iš Lietuvos Kazimieras Nasvytis. „Daug vėliau sužinojau, kad tai buvo gerbiamų mūsų šalyje architektų brolių Nasvyčių tėvas. Mano būklė ligoninės izoliatoriuje blogėjo žaibiškai. Kaip vėliau sužinojau, mane dažnai lankė gydytojas Kazimieras Nasvytis. Izoliatoriuje be sąmonės pragulėjau savaitę, prie mano kojos jau buvo pritvirtinta lentelė su numeriu. Tai buvo ženklas, kad netrukus būsiu mirusiųjų gretose”, – pasakojo A.Lukša.

Ledinis vanduo malšino skausmą

Kai buvęs partizanas visgi atsistojo ant kojų, tesvėrė 37 kilogramus. Šis žmogus-šešėlis buvo paskirtas į bendrąjį ligoninės skyrių. Ten gulėdamas gijo ir buvo paskirtas nešioti ligoniams vitaminus. A.Lukša įsitikinęs, kad tai buvo padaryta ligoninės vyriausiojo gydytojo nurodymu.

„Kai aš sąžiningai išdalijęs vitaminus ligoniams likusius parnešdavau skyriaus gydytojai Vinogradovai, ši liepdavo man juos suvalgyti. Greičiausiai tai irgi buvo Kazimiero Nasvyčio nurodymas. Manau, kad būtent vitaminai išgelbėjo mano gyvybę ir sustiprino sveikatą taip, kad daugiau nebeteko lageriuose sirgti”, – tvirtino A.Lukša, grįžęs iš Sibiro 1956 metais. Tiesa, yra kentęs vieno danties skausmus. Juos malšindavo pildamas ledinį Šiaurės lagerio vandenį ant danties. Sako, tai padėdavo. Maža to, tas dantis gyvas iki šiol.

Įdomu ir tai, kad Antano Lukšos gyvybę gelbėjusio gydytojo chirurgo Kazimiero Nasvyčio dvynukai sūnūs studijavo kartu su Juozu Lukša (Antano broliu) Vilniaus dailės institute.

Neturi laiko

A.Lukša pripažįsta, kad jėgos pamažu senka, todėl nebeketina kandidatuoti į kokį nors LPKTS postą. Norėtų daugiau laiko praleisti savo sodyboje, kuri, beje, yra netoli gausios Lukšų šeimos gimtinės. „Mėgstamiausias tėvelio laisvalaikio užsiėmimas toks, kaip ir jaunystėje – klausytis žinių per radiją ir, žinoma, dainuoti. Tai jis daro net ir vonios kambaryje”, – tvirtino A.Lukšos dukra Dalia Maciulevičienė. Beje, A.Lukša su vokaliniu ansambliu „Girių aidas” apvažinėjo JAV, Kanados, Australijos lietuvių kolonijas, dainuodamas partizanų dainas.

Anot A.Lukšos dukros, tėtis anksčiau, kai buvo jaunesnis ir turėjo daugiau laiko, nei dirbdamas LPKTS valdybos pirmininku, mėgdavo su žmona ir kunigu Alfonsu Bulota keliauti po Karpatus, daug kartų lankėsi Kaukaze.

A.Lukša, kaip tvirtina namiškiai, labai neišrankus maistui, tačiau valgo labai saikingai. Jis labai atviras visoms naujovėms – liko patenkintas D.Kepenio sveikos gyvensenos ir mitybos stovykla prie jūros. Gal nuvažiuotų ir dažniau, tačiau nėra nė vieno savaitgalio, kad kuriame nors Lietuvos kampelyje nevyktų koks nors politkalinių, tremtinių ar partizanų renginys, kuriame A.Lukša būtinai dalyvauja, sako ugningas kalbas ir, žinoma, dainuoja, skleisdamas aplink save gerą nuotaiką ir optimizmą.

Virginija Skučaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.