Kasmet tūkstančiai Lietuvos vaikų vyksta poilsiauti į vasaros stovyklas. Poilsiavietės vilioja jaunimą vaizdinga gamta, žaidimų aikštelėmis ir šauniais vadovais. Tačiau tėveliai iš anksto nenutuokia, kokiomis sąlygomis gyvens jų vaikai, o pamatę – pasibaisėja.
Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijai priklausančias keturias stovyklas per vasarą aplanko iki 5 tūkst. vaikų. Vienu metu jose atostogauja beveik 1200 naujų įspūdžių ištroškusių mūsų atžalų. Deja, poilsis kelis dešimtmečius neremontuotuose pastatuose greitai apkarsta. Vyriausybė pastatams, priklausantiems visuomeninei organizacijai, atnaujinti pinigų neskiria, o šalies vadovų pažadai rūpintis vasarojančiu jaunimu keliauja vėjais.
Šeimininkai turtu nesirūpina
Vaikų poilsiavietė „Vėtrungė” Kintuose – viena iš keturių Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijai priklausančių poilsiaviečių. Ji iš savo šeimininko remontui nėra gavusi nė cento.
„Mūsų poilsiavietė Kintuose pastatyta 1980 metais, Olimpinių žaidynių, vykusių Maskvoje, proga, – sakė viešosios įstaigos „Vėtrungės poilsiavietė” direktorius Edmundas Čiuželis. – Per tuos tris dešimtmečius ji nė karto nebuvo kapitaliai remontuota. Tikrasis stovyklos šeimininkas ja visiškai nesirūpina. Ilgalaikiam materialiam turtui įsigyti lėšų neskiriama.”
Pagrindinis poilsiavietės pajamų šaltinis – vaikai. Už vieną poilsio dieną šioje stovykloje vaikų tėvai moka po 28 litus. Pasak E.Čiuželio, tai viena mažiausių kainų Lietuvoje. Šių lėšų turi užtekti ir darbuotojų algoms, ir vaikų maistui, ir stovyklos remontui, ir naujiems baldams. Mokesčio dydį nustato viešosios įstaigos, administruojančios stovyklą, vadovai.
Tačiau lėšų akivaizdžiai neužtenka niekam. Keliasdešimt metų stovinčiuose pastatuose atostogaujantys vaikai ir jų vadovai gyvena mediniuose namukuose, dengtuose sena šiferio danga su asbestu, kurio gaminiai Europos Sąjungos šalyse draudžiami naudoti. Per lietų kai kuriose stogo vietose kaupiasi vanduo, jis laša į vidų tiesiai ant miegančių vaikų lovelių. Dėl to kai kuriuose nameliuose visą laiką drėgna, tvyro pelėsių kvapas.
Šią savaitę Kintų stovykloje vasarojusių vaikų tėvai LŽ pasakojo, kad buvo naktų, kai per lietų vaikams ir vadovams netekdavo numigti – sėdėdavo kamputyje ant likusių sausų lovų į kitas teškant vandeniui pro kiaurus stogus, o sulaukę saulėtos dienos viską džiovindavo saulėje.
Beje, diduma vaikams paklotos patalynės atrodo sulaukusi ne mažiau garbaus amžiaus nei šios stovyklos pastatai – purvini ir dvokiantys.
Remonto prašosi ir namelių langai, o į namelius vedantys mediniai laiptai kone visai supuvę.
Dar labiau tėvus stebina skurdžios stovyklos taupymo režimas: patalpose tvyro prieblanda, nes neleidžiama įsukti daugiau kaip 2 lemputes vienoje patalpoje, o nusiprausti šiltu vandeniu vaikams leidžiama tik vieną nustatytą valandą, paskui vanduo tiesiog užsukamas.
Prezidentas nepadėjo
Prieš 22 metus šalia Panevėžio įkurta Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profsąjungos federacijos stovykla „Vaikystės šilelis” giriasi esanti viena geriausių šalyje. Stovyklos direktorė Ramutė Čėplienė sako, jog savaitgalio sąskrydžius šioje stovykloje yra rengusi ne viena šalyje gyvuojanti partija, papramogauti į šią stovyklą renkasi verslininkų kolektyvai iš visos Lietuvos. Tačiau ir šioje stovykloje bėdų netrūksta.
„Šią vasarą užklupus liūtims varvėjo mūsų namukų stogai, drėgmė įsismelkė ir į pačius namukus. Stogus lopome nuolat, tačiau prieš liūtis esame bejėgiai. Mat namukai pastatyti taip, kad šiferis užklotas tiesiai ant sukaltų lentų, jokios izoliacinės medžiagos nėra. O tokius stogus netrunka permerkti vanduo”, – LŽ guodėsi stovyklos vadovė.
R.Čėplienė priminė, kad prieš dvejus metus „Vaikystės šilelyje” lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Sužinojęs, jog stovyklą reikėtų remontuoti, žadėjo dėti visas pastangas, kad vaikų poilsio sąlygos pagerėtų. Stovyklos vadovė sakė: „Deja, praėjo dveji metai, stogai kiūra vis dažniau, nebespėjame jų lopyti, tačiau net ir po prezidento vizito valstybės požiūris į vaikų poilsį nepasikeitė. Tuo metu Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos federacija tikina neturinti už ką remontuoti stovyklos.”
Gelbsti savivaldybė ir rėmėjai
Beveik 10 kilometrų nuo Kalvarijos, prie Jurgežerių ežero, įsikūrusi „Gintaro” vaikų vasaros stovykla – viena iš nedaugelio Marijampolės apskrityje, moksleivių poilsį organizuojanti visus tris mėnesius. Pasak šiai stovyklai vadovaujančios Valerijos Menkevičienės, šiemet joje turėtų ilsėtis daugiau kaip 1000 vaikų, iš jų apie pusantro šimto bus neįgalieji. Ši stovyklavietė prie Jurgežerių ežero įkurta apie 1985 metus. Atgimimo pradžioje ji buvo atiduota kariškiams. Šiems išėjus buvo susirūpinta paliktas nugyventas patalpas pritaikyti vaikų vasaros poilsiui ir perduota profsąjungoms. „Abu mūriniai namai iki šiol stovi tušti ir nenaudojami – jiems reikia kapitalinio remonto. Vaikams pritaikyti 4 iš 5 medinių namų”, – teigė V.Menkevičienė.
Žvalgantis po gyvenamuosius kambarius, kalbantis su vaikais neteko išgirsti nusiskundimų dėl gyvenimo sąlygų. Anot V.Menkevičienės, poilsiavietė tvarkoma pasitelkus darbuotojus pagal viešųjų darbų programą bei naudojantis iš olandų gauta parama. „Kasmet iš Olandijos gauname dažų nameliams atnaujinti, nemažai lėšų jiems sutvarkyti skiria ir Marijampolės savivaldybė, todėl kasmet po vieną namelį galime vos ne kapitališkai suremontuoti”, – sakė poilsiavietės direktorė.
Šiemet iš Marijampolės savivaldybės stovyklavietės remontui gauta 30 tūkst. litų. Be to, nuolat sulaukiama paramos iš Marijampolėje bei Kalvarijoje veikiančių firmų rėmėjų. „Jų mes ieškome nuolatos, nes iš lėšų, kurias gauname iš Švietimo ir mokslo ministerijos ar surenkame už kelialapius, remontuoti draudžiama”, – sakė V.Menkevičienė.
Lėšos – tik vaikams
Stovyklas valdančios Žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Alfonsas Gedgaudas stebėjosi, iš LŽ išgirdęs apie prastas vaikų poilsio sąlygas. „Šiemet gavome šiek tiek daugiau lėšų iš valstybės biudžeto. Žinoma, mažiau, nei norėjosi. Anksčiau sąlygos stovyklose visiems patikdavo”, – sakė A.Gedgaudas. Jis siūlė neklausyti besiskundžiančių ponių, o geriau nuvykti pas pačius stovyklautojus ir apsidairyti. Jo manymu, vaikų stovyklose turėtume išvysti padažytus namelius, naujas lovas. Esama net karšto vandens.
Jis teigė, kad federacija, neįstengianti pati prižiūrėti turto, kuriame poilsį siūlo vaikams, ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, Seimo narius ir prašė paramos stovyklų remontui.
„Kiekvienais metais išsiųsdavome dešimtis laiškų į Vyriausybę ir Seimą. Tačiau jokios paramos nesame gavę”, – tikino konfederacijos pirmininkas.
Vyriausybės skiriamų lėšų negalima naudoti poilsiaviečių atnaujinimui. Pasak jo, pinigai atsiduria stovyklaviečių sąskaitose. „Visas lėšas turime išleisti vaikams. Jei jų lieka – privalome grąžinti valstybei. Didelių pinigų negauname”, – sakė A.Gedgaudas. Jis neslėpė, kad kapitalinis stovyklų remontas – ne jo organizacijos jėgoms.
Tačiau valstybės vadovai, viešai žarstantys pažadus rūpintis vaikų poilsiu, akivaizdžiai ignoruoja kiekvieną vasarą kylančius skandalus dėl stovyklų būklės. Net nesvarstoma galimybė visuomeninei organizacijai priklausantį nekilnojamąjį turtą išpirkti ir perduoti į pajėgaus jį finansuoti verslo rankas.