Jeigu galima pigiau nupirkti ir brangiau parduoti – visada atsiras iš to pasipelnančių.
Tačiau yra ir kita, nematomoji to pusė – kontrabanda, neteisėtas, slaptas prekių ar kitų vertybių gabenimas per valstybės sieną, aplenkiant muitines arba slepiant prekes nuo patikrinimo.
Apie tai, kas nelegaliai jūrų keliu buvo įvežama į Lietuvą tarpukaryje bei sovietmečiu, liudija Lietuvos jūrų muziejuje „Dubingių” laive surengta paroda „Jūrų kontrabanda ir Lietuva: dvi realybės”.
Slėpti kontrabandą – menas
Pažiūrėjus juodajai laivybos pusei skirtą parodą ne vienam kyla įvairiausių minčių.
Pasirodo, net lauktuvės iš svetur buvo kontrabanda. Taip kai kuriems jūrininkams yra nutikę sovietmečiu lauktuvių vežant paprasčiausią pirkinį – mocheros siūlus. Jeigu jų nors ir teisėtai įsigijęs nedeklaruodavai, galėjai tapti pažeidėju. Žinodamos tokią tvarką laive dirbančios skalbėjomis, virėjomis, bufetininkėmis moterys imdavosi savų gudrybių. Nusiperka tų anuomet Sovietų sąjungoje buvusių didžiausiu deficitu siūlų Italijoje ar Kanadoje ir kol laivas pasiekia savąjį krantą nusimezga palaidinę ar megztuką. Buvęs deficitas tampa nebe pavojinga kontrabanda, o teisėtai dėvimu drabužiu.
Sovietmečiu pasieniečiai ir muitininkai gavę signalų apie nelegaliai įvežamą laivais kontrabandą purtydavo negailestingai. Ne mažiau išradingi buvo ir tie, kurie ją gabeno. Pavyzdžiui, kam gali šauti į galvą ardyti laivo salone puikiausiai veikiantį televizorių. Tačiau tam, kas gabeno tokį pavojingą metalą kaip gyvsidabris, pakakdavo kelių minučių, kad jį išsiimtų iš ertmės šalia televizoriaus kineskopo ir sėkmingai „prakaltų”.
Iš uosto – automobiliu arba garvežiu
Viena kontrabandinę prekę paslėpti laive, visai kas kitą – ją saugiai pervežti į krantą iš uosto teritorijos.
Čia irgi būta neįtikėčiausių istorijų. Eisi pro kontrolinį uosto punktą – gali netekti viso ilgai slėpto laimikio. Permesti per tvorą irgi ne mažiau rizikinga. Prityrę to reikalo specialistai puse lūpų prasitardavo, kad saugiausia kontrabandą iš laivo išgabenti – aukščiausių valdžios pareigūnų, kurių netikrina jokie muitininkai ar pasieniečiai, automobiliu. Kuo aukštesnio rango pareigūnas, tuo patikimiau. Tik reikėjo rasti bendrą kalbą su jo automobilio vairuotoju.
Kitas kelias – paduoti kontrabandinį „lauknešėlį” uoste ir už jo manevruojančių garvežių mašinistams.
Pasitaikydavo ir tokios kontrabandos į kurią uosto kontrolieriai grįžus namo nekreipė jokio dėmesio. Tik reikėjo nepatekti į akis karantino tarnybos pareigūnams. Taip iš Afrikos ne vieno laivo jūrininkai sovietmečiu yra parsigabenę papūgų, beždžionių. Net pirmieji Lietuvos jūrų muziejaus pingvinai buvo pačių jūrininkų pasigauti ir lauktuvių į Kopgalį pargabenti. Dabar šių nykstančių Pietų ašigalio paukščių, saugomų įstatymų, medžioklė grėstų tūkstantinėmis baudomis.
Už kontrabandą – iškeldinti
Kiekviena epocha, kaip gyvenime, taip ir kontrabandinėje veikloje turi savų ypatumų. Tarpukario Lietuvoje šis verslas pasienyje su Vokietija, galima sakyti, klestėjo. Kurgi ne, jei už spirito gabenimą galėjai uždirbti dešimteriopai daugiau, nei žvejodamas mariose arba menku laiveliu jūroje. Nieko nestebino, kad įvairiausiais būdais į kraštą iš Vokietijos keliavo spiritas, anodija, iš Švedijos – degtukai, papirosai.
Tačiau ir bausmės už šį verslą tarpukarį buvo griežtos. Jei piniginės baudos nepadėdavo, už ypač didelį nelegalios veiklos mastą pajūrio ar pamario kontrabandininkas galėjo būti prievarta iškeldintas su visa šeima į kitą gyvenamą vietą.
Sovietmečio kontrabandininkams iškeldinimas negrėsė. Tačiau, jeigu jūrininkas, nepriklausomai nuo laive užimamų pareigų būdavo sučiuptas su įkalčiais, bausmė aiški – atimama viza, kitaip tariant, netenki galimybės plaukti į jūrą.
Neaplenkia šis verslas ir dabartinės laivybos. Be kontrabandinio spirito, cigarečių, vis populiaresni nelegaliai įvežami narkotikai. Beje, pirmą kartą į Lietuvą jie pateko tarpukaryje.
Šį reiškinį vienas prityręs jūrininkas apibūdino taip: „Yra paklausa, bus ir pasiūla. Kontrabanda klesti nuo tada, kai žmonija išrado luotą. Pasiplėšti turto, aukso vilnos parsivežti į svetimą šalį plaukė net antikos laikų herojus Odisėjas. Tikėtina, kad ir XXI amžiuje šis verslas irgi klestės ne prasčiau”.