Gamtos neganda perkūnija baugina žmoniją nuo seniausių laikų. Perkūnas naikina pastatus, laivus, žudo žmones ir galvijus.
Baisiausias perkūnijos ginklas – žaibas, kurį paprastai lydi galingas trenksmas – griaustinis. Religingi žmonės įsitikinę, jog žaibas – tai Dievo ženklas ar net bausmė.
Fizikai ir meteorologai paaiškintų paprasčiau: žaibas – tai didžiulė elektros kibirkštis, iškrova tarp debesų ir Žemės arba tarp debesų, kartais – tarp skirtingai įelektrintų debesies dalių.
Karštesnis už Saulę
Žaibas susidaro, kai esant tam tikram atstumui elektros potencialų skirtumas pasiekia milijonus arba net milijardus voltų. Tipiška žaibo forma primena išsikerojusio medžio šaknų vaizdą. Jo pagrindinis kanalas gali būti iki 3-20 km ilgio, o atšakos – iki 1-3 kilometrų. Žaibo srovės jėga gali siekti iki 100-200 tūkst. amperų, o žaibo plazmos temperatūra pasiekia iki 15-30 tūkst. laipsnių – tai keleriopai karščiau nei Saulės paviršiuje.
Staigus žaibo kanalo įšilimas ir sukelia sprogstamą oro bangą – griaustinį. Pasiekęs žemę, pagrindinis žaibo kanalas dažnai sukelia gaisrus, skaldo medžius ir įvairius objektus, žaloja arba užmuša žmones ar gyvūnus. Užmušti ar sužeisti gali ir šalutinės žaibo atšakos.
Perkūnijos „sūnus”
Ne mažiau pavojingas ir perkūnijos „sūnus” – kamuolinis žaibas, kurio kilmė iki šiol nevisiškai išaiškinta. Manoma, kad jį sudaro įelektrinta įvairių dujų bei mineralų plazma. Kamuolinis žaibas dažniausiai atsiranda per perkūniją, būna 5-20 cm skersmens, dažniausiai baltos, gelsvos arba žalsvos spalvos.
Kamuolinis žaibas slenka lėtai, pažeme, arba netikėtai ir paslaptingai per plyšius ar metaliniais laidais patenka į patalpas. Dažniausiai po minutėlės jis ten užgęsta, tačiau neretai susprogsta ir taip padaro nuostolių.
Perkūnija turi ir teigiamų pasekmių: ji drauge su lietumi iš atmosferos pateikia žemei azotinių trąšų, išvalo teršalus iš oro, todėl jis tampa gaivus. Be to, perkūnija mažina oro įelektrinimą, o tai labai gerai veikia žmonių savijautą.
Milijonai žaibų
Apskaičiuota, kad Žemės rutulyje vienu metu siaučia per 1800 perkūnijų, o per metus jų skaičius pasiekia 15 milijonų. Kas minutę į Žemę sminga apie 600 žaibų. Jų daugiausia drėgnuose ir šiltuose tropikuose, kur žaibuoja ir griaudžia paprastai po vidudienio beveik kasdien arba kas antrą, trečią dieną.
Lietuvoje daugiausia perkūnijų birželio-liepos mėnesiais: po 5-8 perkūnijas per mėnesį. Šiltais ir drėgnais laikotarpiais jų padaugėja dvigubai. Paskaičiuota, kad perkūnijų trukmė šalyje vasarą vidutiniškai siekia 40-60 valandų. Pajūryje – dvigubai mažiau, taigi jei labai bijote šio gamtos reiškinio, prie jūros jums gyventi būtų smagiau.
Žaibai plyksteli ir žiemos mėnesiais, tiesa, kur kas rečiau negu šiltuoju metų laiku: tik vieną du kartus per metus, be to, dažniausiai tai būna pajūryje.
Per kiekvieną perkūniją tvyksteli 10-20 žaibų, o jei šilumos ir drėgmės padaugėja, – gerokai daugiau ir žaibų.
Paprastai perkūniją lydi liūtis. Anksčiau buvo manoma, kad ji kyla todėl, jog žaibas ir griaustinis sudrebina orą. Tačiau pastaraisiais metais ištirta, kad yra atvirkščiai: oro įelektrinimą sukelia lietaus lašelių bei smulkių ledėkų trintis su oru, o tai provokuoja perkūniją.
Žaibo nutrenkti
Kasmet nuo žaibų pasaulyje žūva tūkstančiai žmonių, dešimt kartų daugiau jų sužeidžiama, nuostoliai – milijardiniai. Vien JAV žaibai sužeidžia 1000 žmonių per metus (deja, mūsų šalyje oficiali statistika žaibų aukų neregistruoja). Amerikiečių žiniomis, pasaulyje kasmet įvyksta apie 32 mlrd. žaibo smūgių, kurie atneša žmonėms 5 mlrd. dolerių nuostolių.
Kur pavojingiausia?
Daugiausia žaibų pritraukia iškilesnės vietovės, kalvos ir aukšti medžiai, kurių šaknys įaugusios giliai į žemę (eglės, ąžuolai, beržai). Be to, nuo žaibų dažniau kenčia ir aukšti pastatai. Žaibų daugiau ir drėgnose bei pelkėtose vietovėse, dažniau jie trenkia ir žmones, vilkinčius šlapius drabužius.
Kadangi žaibo galia – keliasdešimt tūkstančių ir daugiau amperų srovė ir ne mažiau laipsnių karščio, atrodo, jog šio dangaus pasiuntinio paliestas žmogus turėtų akimirksniu žūti, o jo kūnas virsti pelenais. Tačiau dažniau taip neįvyksta. Iš dešimties žaibo trenktųjų gyvi lieka 8-9 žmonės. Tai paaiškinama tuo, jog žaibo kanalui artėjant prie žemės, jis išsišakoja į daugybę ne tokių pavojingų atšakų. Jos, kaip ir pagrindinis žaibo kanalas, skrieja ne tiesiai, o įmantriais zigzagais – tai priklauso nuo oro drėgmės bei žemės laidumo. Be to, žmogaus kūnas menkai praleidžia elektrą, o dar jo avimi batai…
Skirtingai nei ta elektra, kuria mes naudojamės butuose, žaibo elektros srovė yra nekintama ir veikia labai trumpai, tūkstantąsias sekundės dalis. Po žaibo kūne paprastai lieka kraujuojančios žaizdos, neretai – ryškios apskritos žaibo patekimo bei jo išėjimo skylės.
Patyręs žaibo smūgį žmogus neretai nukenčia ne tik fiziškai, bet ir psichiškai, mat žūva dalis jo nervų. Pasitaiko, jog sutrinka judesių koordinacija, atsiranda traukuliai, skamba ausyse, apkurstama ir pan. Tačiau būna ir stebuklų: antai spaudoje neseniai paskelbta, kad vienam čekui po žaibo smūgio vėl atgijo lytinė potencija. Kartais tvirtinama, esą kai kurie žmonės po to, kai į juos trenkė perkūnas, tapo aiškiaregiais.
Perkūnas „myli” vyrus
JAV duomenimis, tarp nuo žaibo nukentėjusių net 86 proc. yra vyrai. Kuo tai paaiškinti? Nežinia. Galbūt jie dažniau būna laukuose bei mažiau laikosi saugos taisyklių?
Pavojingiausios žaibų sritys yra po medžiais, nors kadaise buvo tvirtinama, esą pavojinga juos tik liesti per perkūniją. Daug saugiau nuo perkūnijos slėptis krūmuose. Tai patvirtina tragiški atsitikimai ir Vilniaus apylinkėse.
Antai Verkių sodo bendrijoje A.Leščiovas su žmona nuo lietaus pasislėpė po obelimi. Vyras buvo nutrenkas negyvai, o žmonai teko ilgus metus gydytis.
Dvi vilnietės mokytojos, būdamos Kenoje, prasidėjus perkūnijai nubėgo slėptis po lapuočiu. Likus iki jo apie 10 metrų, į jas nusileido žaibas – moterys buvo nutrenktos, jų laikomas skėtis išsilydė.
Ta proga priminsiu – ilgi metaliniai daiktai per perkūniją tampa grėsmingi. Pasitaikė, kai žmonių kelnių kišenėse netgi išsilydė monetos, ant kaklo kabančios grandinėlės, kelnių užtrauktukai, tačiau jų savininkai liko gyvi.
Prieš keletą mėnesių Jonavos rajone, nuotykių parke „Lokės pėda”, nuo žaibo smūgio į medį nukentėjo keletas paauglių, kurie tuo metu ėjo medžiuose įtemptais lynais. Kelias akimirkas jie neteko sąmonės, laimė, liko gyvi.
Slėpkitės patalpoje
Dar dažniau negu į žmones žaibas nusileidžia į galvijus. Matyt todėl, kad jų kontaktas su žeme didesnis (keturios kojos), be to, neretai jie susibūrę į kaimenes. Juokaujama, esą žaibo laidumui sumažinti per perkūniją žmogui verta atsistoti ant vienos kojos…
Slovakijoje žaibas nutrenkė piemenį ir net 101 avį, o neseniai Buriatijoje (Rusija) nuo žaibo žuvo 75 po medžiu susibūrusios ožkos, o atokiau buvęs piemuo liko gyvas.
Jei jus netikėtai lauke užklupo perkūnija – skubėkite į žemesnę reljefo vietovę, patalpą, automobilį. Jei nėra kur slėptis, rekomenduojama atsitūpti ir palinkti arčiau žemės. Būtina išlipti iš vandens, nežvejoti, nesiirti valtimi. Jei važiuojate mašina – geriau sustoti ir palaukti, kol perkūnija praeis.
Į patalpų, automobilių ir lėktuvų vidų žaibas patenka gana retai, nors būna ir skaudžių atsitikimų. Antai 1980 metų kovo 26 dieną Darbėnų (Kretingos r.) bažnyčioje per mišias netikėtai pasirodė ir netrukus sprogo kamuolinis žaibas. Buvo sužeista 13 maldininkų, vienas jų mirė ligoninėje.
Skambindavo varpais
Apsisaugoti nuo perkūnijos buvo mėginta dar senajame Egipte – neseniai toje šalyje kasinėjant rasta žaibolaidžių detalių. Viduramžiais buvo bandyta perkūnijos audrą nuginti skambinant varpais. Išliko sena mįslė: „Žaibą malšinu, gyvuosius kviečiu, mirusiuosiuos apverkiu. Kas?” Atsakymas – varpas.
Moksliškai perkūniją pradėta tirti tik XVIII amžiuje, nes elektros reiškiniai buvo atpažinti gana vėlai. Šilumos mainų ir elektros prigimtį vienas pirmųjų tyrė garsus amerikiečių fizikas B.Franklinas (1706-1790). Jis išrado ir žaibolaidį.
Kitas žaibų tyrinėtojas – Sankt Peterburgo akademikas G.Richmanas (1711-1753) – žuvo nuo žaibo elektros išlydžio, kai tyrė jį savo sukurta neįžeminta „griaustinio mašina”.
Iki šiol nuo perkūnijos dažniausiai saugodavo B.Franklino žaibolaidžiai. Tai metalinis aukštai iškeltas ir patvariai įžemintas nerūdijantis strypas. Jo veikimo zona artima žaibolaidžio aukščio spinduliui. Tačiau tolstant jo poveikis mažėja.
Dabar pradedami naudoti patobulinti prancūziški „Satelit” tipo vadinamieji aktyvieji žaibolaidžiai. Juose sumontuota elektroninė įranga sukuria jonizuotą kanalą (atvirkštinį išlydį), kuris nukreipia žaibo iškrovą į įžeminimą. Nors šis žaibolaidis tik 2-6 metrais aukštesnis už pastatą, jo apsaugos spindulys viršija 100 metrų.
Visus seno ar naujo tipo žaibolaidžius privalo montuoti specialistai, nes netinkamai įrengti jie žaibų pavojų gali net padidinti. Šiuolaikiniai naujo tipo žaibolaidžiai gali kainuoti iki 5 tūkst. litų. Kasmet jie turi būti tikrinami.