Visos apklausos rodo, kad dabartinė pirmoji Argentinos dama ir valdančio neoperonistinio Pergalės fronto kandidatė Cristina Kirchner turi visus šansus laimėti lapkričio 28 dieną vyksiančius prezidento rinkimus. Visų opozicijos kandidatų reitingai daug mažesni, todėl pergalė C.Kirchner pranašaujama pirmame rinkimų ture. Ji jau vadinama antrąja Evita.
„Mano žmona vadovaus geriau už mane”, – pasakė Argentinos prezidentas Nestoras Kirchneris, aiškindamas, kodėl jis nekelia savo kandidatūros antrai kadencijai ir po rinkimų lapkričio mėnesį žmonai ketina užleisti valstybės vadovo postą. Iš dalies toks sprendimas suprantamas – pirmosios damos reitingai visada buvo didesni nei prezidento, be to, už tai, kad 2003 metais jis buvo išrinktas valstybės vadovu, N.Kirchneris pirmiausia turėjo dėkoti žmonai. Jis net nebijo prisipažinti, kad prisibijo žmonos dėl jos valdingo charakterio.
Nori būti panaši į E.Peron
Liepos 19 dieną C.Kirchner tapo oficialia Pergalės fronto, į jį įeina Teisingumo partija, kurios narė ji yra, kandidate ir pradėjo aktyvią rinkimų kampaniją. Politikė jau vadinama antrąja Evita Peron ir neslepia, kad visada žavėjosi ta moterimi, kurią ir šiandien vieni argentiniečiai dievina, o kiti keikia. Juanas Domingo ir Evita Peronai neoficialiai laikomi Teisingumo partijos simboliu, na o dabar populiarumu su jais nutarė varžytis Nestoras ir Cristina Kirchneriai.
Cristina kaip ir Evita yra gera oratorė, taip pat mėgsta madingai rengtis. Ji net neslepia, kad kiekvienoje kelionėje „shopping” yra labai svarbi jos programos dalis. Cristina kaip ir Evita taiko ir į dvasinius Argentinos lyderius, o jos vyras prezidentas nuolat pabrėžia, kad jokiu lyderiu jis daugiau būti nebenori. Cristina jau pagarsėjo kaip ryžtinga kovotoja su fašistiniu režimu ir pelnė atviros, laisvos, socialistinių pažiūrų politikės reputaciją.
Svarbiausiu rinkimų kampanijos šūkiu C.Kirchner pasirinko posakį „Negalima su argentiniečiais žaisti rusiškos ruletės”, nuolat kartoja, kad tauta privalo būti tikra dėl savo ateities ir žada suteikti tautiečiams saugumo jausmą. Ji aiškina, jog sieks, kad Argentina pagaliau išbristų iš 2001 metais prasidėjusios krizės, nors būtent ekonomika yra jos silpnoji vieta. Be to, Cristina pabrėžia, kad ji vienintelė Argentinoje gali garantuoti, jog jos vyro pradėta politika bus tęsiama.
Argentiniečiai pirmąją šalies damą vadina ne vardu, o ponia K. Ji yra baigusi valstybinį La Platos universitetą, kuriame studijavo teisę ir sociologiją. Dar būdama studentė ji įsitraukė į politiką – tapo peronistinės Teisingumo partijos nare. Vyrą N.Kirchnerį Cristina taip pat sutiko būdama studentė. Baigę studijas jie kartu išvažiavo į Santa Kruso provinciją, kur susižadėjo ir vertėsi privačia teisine praktika. 1975 metais pora susituokė. Jie susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Maximo ir dukros Florence.
1989-1995 metais C.Kirchner buvo išrinkta į Santa Kruso provincijos tarybą, o 1995-aisiais jau posėdžiavo Kongrese (taip vadinamas Argentinos parlamentas), iš pradžių Deputatų rūmuose, o paskui ir Senate. Dabar ji yra Buenos Airių provincijos senatorė.
2003 metais Christina labai aktyviai palaikė savo vyrą, kai jis nusprendė siekti Argentinos prezidento posto. Už pergalę jis turėjo būti dėkingas jai. Nuo tada ji neoficialiai eina ir prezidento patarėjo bei jo ambasadoriaus pareigas. Jos karštos, Evitos stiliaus kalbos priešina Argentinos politikus, tačiau labai patinka žemiausiems visuomenės sluoksniams. C.Kirchner agituoja moteris nebijoti imtis verslo, ir aiškina, kad moterys privalo įrodyti du dalykus: pirma – jos nėra idiotės, antra – kiekviena moteris gali tai padaryti.
Dabar ši 54 metų senatorė pasaulyje dažnai palyginama su Hillary Clinton, kuri kitais metais sieks JAV prezidento posto. Jei C.Kirchner lapkritį laimės rinkimus, ji taps pirma moterimi, išrinkta į tokį aukštą postą šalies istorijoje, nors moteris jau yra ėjusi šios šalies vadovo pareigas – tai buvo trečioji J.D.Perono žmona Isabel Peron, po vyro mirties vadovavusi Argentinai 1974-1976 metais.
Moterys užvaldo pasaulį
Nors dar senovės graikai pastebėjo, kad moterys turi pakankamai politinės išminties, kai Lisistrata subūrė Atėnų moteris tam, kad jos priverstų vyrus užbaigti Peloponeso karą, labai ilgai politikoje jos tenkinosi tik pirmųjų damų vaidmeniu. Stovėdamos šalia savo vyrų prezidentų, jos rūpinosi geru jo įvaizdžiu ir labdara.
Dabar moterys vis dažniau ima valdžią į savo rankas ir tampa simboliu naujos epochos, žyminčios, kad moterys gali valdyti drauge su vyrais. Jau pastebėta, kad tapusios prezidentėmis ar premjerėmis moterys savo pareigas atlieka geriau nei vyrai.
Dar niekada pasaulio politikoje moterys nevaidino tokio svarbaus vaidmens. Praėjusią savaitę 72 metų Pratibha Patil tapo Indijos prezidente. Michelle Bachelet vadovauja Čilei. Suomijoje antrai kadencijai prezidente buvo išrinkta Tarja Halonen. Vokietijos kanclerę Angelą Merkel žurnalas „Forbes” vadina įtakingiausia pasaulio moterimi, o Europos žiniasklaida ją giria už laimėjimus tarptautinėje politikoje. Ellen Johnson Sirleaf yra pirmoji Liberijos prezidentė ir jos reitingai tokie dideli, kokiais negali pasigirti nė vienas politikas vyras. Han Myung Sook tapo pirmąja Šiaurės Korėjos premjere, o Wu Yi yra vienintelė Kinijos komunistų partijos politinio biuro narė ir Kinijos vicepremjerė. Ši moteris jau spėjo pelnyti Rytų geležinės ledi pravardę, nes veikia greitai ir ryžtingai. Politinės karjeros dar nebaigė ir Segolene Royal, o H.Clinton turi visus šansus kitais metais būti išrinkta Jungtinių Valstijų prezidente. Kad moteris gali lemti pasaulio politiką, įrodė JAV valstybės sekretorė Condolleeza Rice, nes šioje srityje prezidentui George’ui W.Bushui jos žodis yra lemiamas.
Moterys buvo Airijos, Latvijos, Islandijos prezidentės. Pasaulis dar neužmiršo Indijos premjerės Indiros Gandhi. Prieš kelis dešimtmečius geležinė ledi Margaret Thatcher vadovavo Jungtinės Karalystės vyriausybei, o Sirima Bandaranaike – Ceilono (dabar – Šri Lanka) ministrų kabinetui. Golda Meir buvo Izraelio vyriausybės vadovė. Julija Tymošenko, nors ir trumpai ėjo Ukrainos, o Hanna Suchocka – Lenkijos premjero pareigas. Pakistane buvo Benazir Bhutto, Indonezijoje – Megawati Sukarnoputri, o Filipinuose tebėra Corazon Aquino. Pasaulyje jau galima priskaičiuoti apie 50 moterų, ėjusių arba einančių pačias svarbiausias pareigas valstybėje.
Ir moterų politikių, užimančių aukštus postus, vis daugėja. Japonijos istorijoje pirmą kartą gynybos ministre paskirta 54 metų Yuriko Koike, o Jacqui Smith patikėta eiti vidaus reikalų ministro pareigas Jungtinėje Karalystėje. Jau antrą darbo dieną šiai moteriai teko įrodyti, kad ji sugebės užkirti kelią teroristų išpuoliams visoje šalyje.
Moterys veržiasi į politiką ir Izraelyje. Gali būti, kad greitai šios šalies premjere taps Cipi Liwni, kuri dabar eina užsienio reikalų ministro pareigas. Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininke taip pat išrinkta moteris Dorit Bejnisz, o vienam didžiausių Izraelio bankų vadovauja Galia Maor… Tad politika jau tikrai niekada nebus tik vyrų viešpatija.