Ar bendrovės „Alytaus tekstilė” privatizavimas per biržą, o ne konkurso tvarka, buvo sąmoningai suregztas planas, ar Vyriausybės kompetencijos stoka, o gal noras nusiplauti rankas net neteikiant reikšmės tam, kur jos plaunamos?
Seimo narys Jurgis Razma LŽ teigė, jog nelengva sveiku protu suvokti, kodėl „Alytaus tekstilei” privatizuoti pasirinktas akcijų pardavimas per biržą.
„Jeigu buvo siekiama ginti įmonės ir valstybės interesus, visi argumentai yra už tai, kad reikėjo bent pabandyti skelbti viešąjį konkursą. Tik tuo atveju, jeigu nebūtų atsiradę nė vieno pretendento, parduoti akcijas per biržą”, – LŽ sakė J.Razma.
Seimo nario manymu, akcijų pardavimas tokiu būdu atsidūrė galimai su nusikalstamu pasauliu susijusių asmenų rankose. Pasak jo, realu, jog įmonės pardavimui rengėsi ne pačios Vyriausybės pareigūnai, o akcijų pirkimu suinteresuoti privatūs asmenys. „Galbūt jie (akcijų pirkėjai iš valstybės) sugebėjo padaryti įtaką, kad būtų priimtas sprendimas privatizuoti įmonę tokiu būdu, koks jiems naudingesnis. Nes per aukcioną iš investuotojo būtų reikalaujama ir patirties, ir įsipareigojimų, ir pajėgumo investuoti, tad jie, matyt, nebūtų galėję pretenduoti”, – svarstė pašnekovas.
Landa aferistams?
Pasak J.Razmos, jeigu bent kiek buvo mąstoma apie „Alytaus tekstilės” pardavimo pasekmes, nesunku logiškai išsamprotauti, kad paleidus tokį laisvą akcijų išpardavimą, jas gali čiupti pirmiausia tie, kurie iš anksto yra sumanę finansines aferas.
„Rimtas investuotojas gerai apsvarstys, ar jam verta pirkti, kai pardavimas – be jokių Vyriausybės įsipareigojimų ir papildomų lengvatų. Tie, kurie sumano nusikalstamą veiksmą, gali pirkti už gana mažą kainą, o tada stengtis vykdyti suplanuotą aferą ir per trumpą akcijų turėjimo laikotarpį mėginti pasipelnyti, – kalbėjo pašnekovas. – Vyriausybė nesunkiai galėjo numatyti, kad akcijas gali nupirkti asmenys, susiję su nusikalstamais elementais, nes jie lengviau įstengia sumokėti tam tikrą sumą ir sumanyti, kaip atgauti pinigus per trumpą laiką. O sąžiningas privatizavimo dalyvis tokios galimybės neplanuos.”
Anot J.Razmos, galėjo būti ir taip, kad Vyriausybė norėjo kuo greičiau nusiplauti rankas ir atsikratyti atsakomybės už bendrovę, kuri jau kelerius metus balansavo ties bankroto riba. „Vyriausybė – bloga šeimininkė. Būtų buvę geriau ieškoti kito privataus investuotojo, jeigu ankstesni buvo nepajėgūs. Vyriausybė keletą metų elgėsi keistai ir tempė laiką gesindama įmonės momentinius finansinius gaisrus, organizuodama pinigines injekcijas. Reikėjo arba pačiai ryžtis kelių dešimčių milijonų litų finansinei injekcijai ir, modernizavus bent dalį įmonės, ją parduoti, arba priešingai – ieškoti ir tartis dėl įvairių lengvatinių sąlygų, kad ateitų privatus tinkamas investuotojas, turintis reikiamos gamybos patirties. Kaip, pavyzdžiui, padaryta „Panevėžio stiklo” atveju”, – galimybes, kaip buvo galima pasielgti su „Alytaus tekstile”, tačiau nepasielgta, vardijo jis.
J.Razmos žodžiais, privatizuojant „Alytaus tekstilę” tokiu būdu jau iš anksto buvo aišku, kad nieko gero iš to neišeis. „Tikrai būtų buvę geriau, jeigu Vyriausybė pati būtų skelbusi įmonės bankrotą, vykdžiusi bankroto procedūras ir taip išvengusi aferų”, – dėstė Seimo narys.
Pašnekovo tvirtinimu, dar viena klaida, turėjusi įtakos esamam rezultatui, buvo ta, kad bendrovėje šeimininkavo Ūkio ministerija. „Man nelabai suvokiamas sprendimas Vytautą Naudužą (Ūkio ministerijos sekretorių – aut.) skirti „Alytaus tekstilės” valdybos pirmininku. Abejotina, ar šis žmogus galėjo ką nors išmanyti apie įmonės finansus, ar jis turi patirties tokioje veikloje. Matyt, Ūkio ministerija priėmė sprendimą formaliai, nes prieš tai valdybos pirmininkas buvo taip pat viceministro pareigas ėjęs Nerijus Eidukevičius. Bet jis bent jau turėjo įmonių ir finansų valdymo patirties.
Manau, valdymą reikėjo patikėti Valstybės turto fondui (VTF), kuriame yra daugiau šiuos klausimus išmanančių žmonių, o dabar buvo užsiimta politine atsakomybe, bet nebuvo ja tinkamai pasinaudota”, – reziumavo J.Razma.
Vadovauti nenorėjo
„Tiesą sakant, nebuvau linkęs dirbti „Alytaus tekstilės” valdybos pirmininku. Neturiu tokios patirties. Žinoma, mėginau pažiūrėti, ar įmanoma reanimuoti įmonę ir dalyvaujant visiems valdybos nariams”, – LŽ prisipažino ūkio viceministras V.Naudužas.
„Alytaus tekstilės” valdybos pirmininku V.Naudužas buvo paskirtas 2006 metų gruodžio viduryje. Šį postą ūkio viceministras paliko vasario 2 dieną, nes, kaip aiškino, nebesitikėjo pagerinti įmonės padėties.
Jis teigė, jog „Alytaus tekstilei” buvo bandoma suteikti pagalbą, nors padėtį bendrovėje įvertino kaip „paskutinę ligos stadiją”. „Mes tikrai mėginome reanimuoti įmonę ir sudaryti realų biudžetą, numatyti prioritetines jos plėtros kryptis. Bandėme įtraukti visus „Alytaus tekstilės” darbuotojus, kad produkcija nebūtų nuostolinga. Informaciją apie bendrovę platinome per Prekybos pramonės rūmus, ambasadas, organizavome, jog ją aplankytų delegacijos iš Turkijos, Azerbaidžano, Kinijos, Izraelio ir kitų šalių. Tekstilės įmonės pastatai užima didžiulį plotą, o norėjusių dirbti kompanijų atstovai sakė, kad visa gamyba gali tilpti į dešimteriopai mažesnį plotą. Mums pasiūlius išnuomoti tai, kas nereikalinga, jie atsakydavo nesantys spekuliantai. Potencialių investuotojų dėmesį mažindavo ir didelis darbuotojų skaičius”, – ūkio viceministras vardijo priežastis, kodėl bendrove nesusidomėjo užsienio kapitalas.
Privatizuojant „Alytaus tekstilę”, pasak V.Naudužo, vis dar buvo tikimasi, kad privatus investuotojas užtikrins pakankamą finansavimą, bet taip neatsitiko. Jie tikino apie naujus bendrovės savininkus sužinojęs tik tada, kai akcijos jau buvo parduotos. Kaip teigė pašnekovas, visos valdybos nuomonė buvo arba skelbti bankrotą, arba suteikti rimtą valstybės pagalbą. V.Naudužas akcentavo, kad VTF priėmus sprendimą kuo skubiau privatizuoti bendrovę buvo pasirinktas akcijų pardavimas biržoje, mat šis būdas garantavo spartesnį jų pardavimą.
Taip privatizuoti negalima
Seimo narės Loretos Graužinienės manymu, tiek pažvelgus iš šalies, tiek įsigilinus į šį klausimą, „Alytaus tekstilės” privatizavimo būdas pasirinktas klaidingas.
„Ir Seimo narių, ir Audito komiteto nuomonė buvo ta, kad negalima taip privatizuoti. Sakėme, jog akcijų pardavimo kaina įvertinta netinkamai, tačiau į mūsų įspėjimus ir siūlymus niekas nereagavo ir nekreipė dėmesio”, – LŽ tvirtino L.Graužinienė.
Pasak pašnekovės, „Alytaus tekstilės” pardavimas – tikslinis, gerai apgalvotas ir suderintas veiksmas, tad realu, kad jau prieš privatizavimą buvo aišku, kam atiteks prieš tai valstybei priklausiusios akcijos.
„Pardavimas vyko per biržą, tad akcijų išleidimo momentas veikiausiai buvo suderintas. Neatsitiktinai jas įsigijo būtent tie žmonės, – dėstė Seimo narė. – Manau, šis privatizavimas buvo apgalvotas ir aptartas abiejų šalių – tiek Vyriausybės, tiek pirkėjų.”
Anot jos, suma, už kurią nupirkta gamykla, buvo prieinama kone kas antram Lietuvos verslininkui: „Man regis, ne vienas verslininkas būtų svarstęs galimybę ją įsigyti, net tuo atveju, jeigu deramai būtų buvę parduodama biržoje. Be abejo, tai finansiniai dalykai, kuriais galima manipuliuoti. Manau, jog tuo ir buvo pasinaudota”, – tokias išvadas, pasak L.Graužinienės, galima daryti sekant privatizavimo procesą ir įvykių eigą po privatizavimo.
„Man gaila, kad Vyriausybė dėl kažkokių interesų visiškai nepaisė ekonominių dalykų ir žmonių. Jeigu buvo matyti, jog įmonės negalima išgelbėti, reikėjo bent paruošti joje dirbančius žmones. Socialinių reikalų ir darbo ministerija nesiėmė jokių priemonių, nebuvo jokių planų, neskiriama lėšų, kad gamyklos darbuotojai neliktų gatvėje, kaip atsitiko dabar”, – apie socialinį sprogimą Alytuje kalbėjo Seimo narė.
Pašnekovės teigimu, „Alytaus tekstilės” klausimas buvo nagrinėjamas netinkamai, o taip, kaip Ūkio ministerija ir Vyriausybė valdė „Alytaus tekstilę”, jokia įmonė neturėtų būti valdoma.
„Jeigu valstybė ryžosi teikti paramą, reikėjo ją teikti tokią, kad įmonė būtų galėjusi toliau funkcionuoti. Juk ji turėjo rinką, nespėjo gaminti produkcijos, kuri buvo puikios kokybės. Tad, manau, netinkamas vadovavimas įmonei – visiška Ūkio ministerijos atsakomybė. Nesutinku, jog bendrovės padėtis buvo nepataisoma. Paprasčiausiai nebuvo noro įmonę pataisyti taip, kad ji galėtų išlikti ir veikti. Vyriausybei ekonomikos srityje tiesiog trūksta kompetencijos. Ekonomiškai logiškai žiūrint, tai buvo netinkamas sprendimas, todėl peršasi išvada, kad jį priėmusieji (Ūkio ministerija ir Vyriausybė – aut.) siekė naudos.
Jeigu taip valdysime, gana greitai mus ištiks ekonominis krachas. Šalies ekonomikoje jau įsižiebė labai ryškių pavojaus signalų”, – įspėjo Seimo narė.