Legendinis švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas pirmadienį mirė, naujienų agentūrai TT pranešė jo duktė Eva.
I.Bergmanas, kuris išgarsėjo tokiais filmais kaip „Žemuogių pievelė” (Smultronstallet), „Septintasis antspaudas” (Det sjunde inseglet) ir „Fani ir Aleksandras” (Fanny och Alexander), ramiai mirė savo namuose Forės saloje Baltijos jūroje, sakė Eva Bergman.
Vienam žymiausių 20-ojo amžiaus kino kūrėjų, kuris laimėjo keturis „Oskarus”, įskaitant „Oskarą” už geriausią filmą užsienio kalba, buvo 89 metai.
Daugeliui kino mėgėjų I.Bergmanas buvo didžiausias 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio autorinių filmų kūrėjų, pranokstantis net tokius kultinius režisierius kaip Federico Fellini (Federikas Felinis), Luisas Bunuelis (Luisas Bunjuelis) ar Jeanas-Lucas Godard’as (Žanas Liukas Godaras).
Jo darbų stilius, ypač – jo temų rimtumas, buvo toks, kad visuomenei jis atrodė niūriose svajose paskendęs atsiskyrėlis ir savo tėvynėje buvo iš dalies kaltinamas dėl to, kad Švedija įsivaizduojama kaip neurotikų šalis.
Ernstas Ingmaras Bergmanas gimė Upsaloje 1918 metų liepos 14 dieną ir šeimoje buvo antras iš trijų vaikų. Jo tėvas Erikas buvo dvasininkas.
Griežtas liuteroniško pamaldumo persunktas auklėjimas ir santykiai šeimoje labai paveikė I.Bergmaną ir tai atsispindėjo visuose jo darbuose.
Stokholmo universitete savo pašaukimą jis atrado pasirinkęs dramą.
Savo pirmąjį filmą „Krizė” (Kris) jis pastatė 1945 metais, bet tarptautinio pripažinimo sulaukė tik 1956-aisiais, kai Kanų kino festivalyje buvo parodytos „Vasarvidžio nakties šypsenos” (Sommarnattens leende). Daugiau kaip tris dešimtmečius jis pastatydavo vidutiniškai po filmą per metus.
Švedijoje pirmiausia žinomas kaip dramos teatro režisierius, I.Bergmanas buvo kritikuojamas dėl niūraus ir itin sunkiai perprantamo stiliaus. Pagrindinės jo kūrybos temos buvo meilė, vienatvė, siūelvartas, santykiai su Dievu, taip pat – moterys ir jų sielos slėpiniai.
Vaikystėje jis labai mylėjo savo motiną, o kai gydytojas patarė jai skirti vaikui mažiau dėmesio, nes kitaip jo gyvenimas bus sugadintas. Režisierius labai išgyveno šį praradimą.
Jo kūryboje svarbi tema buvo motinos ir sūnaus santykiai, taip pat – patirtis, kurią suteikė penkios santuokos. Jis turėjo devynis vaikus, tarp jų – dukterį, kurią jam pagimdė aktorė Liv Ullmann (Liv Ulman).
I.Bergmanas statė labai asmeniškus filmus, pagrįstus intelektualiniais bei dvasiniais apmąstymais.
„Septintasis antspaudas”, 1960-ųjų „Šaltinis” (Jungfrukallan), 1961-ųjų „Kaip veidrodyje” (Sasom i en spegel), 1963-ųjų „Komunija” (Nattvardsgasterna) ir 1963-iųjų „Tylėjimas” (Tystnaden) vedė prie religijos atmetimo, paliekant tik įsitikinimą, kad žmogaus gyvenimą persekioja „piktas, aktyvus blogis”.
Nuo „Žemuogių pievelės” (1957) I.Bergmanas pradėjo vis daugiau dėmesio skirti psichologinėms dilemoms, etiniams klausimams ir socialiniams santykiams žlugus religijai.
Daug metų I. Bergmanas atsisakydavo gerų pasiūlymų dirbti užsienyje, tačiau 1976 metais, apkaltintas Švedijos moeksčių inspekcijos, išvažiavo į Vokietiją dirbti režisieriumi Miuncheno teatre „Residenz”.
Po šešerių metų jis grįžo į Švediją ir gyveno joje iki mirties. Jis įsikūrė Forės – „avių” – saloje prie Gotlando, kurioje nufilmavo septynis savo filmus.