Kaunietis dailininkas Anatolijus Michailovas, meno pasaulyje prisistatantis pseudonimu Klošaras, užsienio sendaikčių turguose ieško antikvarinių vertybių, Lietuvoje – sovietmečiu leistų knygų.
Kontroversiškais teiginiais ir drąsiais meno kūriniais garsėjantis Klošaras save vadina laisvu žmogumi. Menininkas teigia, jog nors pats yra visuomenės dalis, tačiau dalyvauti valstybės gyvenimo procese jam paprasčiausiai nebeįdomu.
Dailininko požiūrį atspindi ir jo pseudonimas, kuris išvertus iš prancūzų kalbos – clochard – reiškia valkata arba laisvas žmogus. Kartą recenzijoje atradęs šiuo žodžiu apibūdintą savo kūrybą menininkas susižavėjo pavadinimo taiklumu ir netrukus slapyvardis Klošaras tapo jo vizitine kortele.
Bokso ringe
Menine kūryba A.Michailovas užsiima kiek daugiau nei dešimtmetį. Iki tol jam teko išbandyti ir staliaus bei gamyklos darbuotojo profesijas. Greta šių darbų didelę laiko dalį jis skirdavo treniruotėms bokso ringe, o atgavus nepriklausomybę pats įkūrė Juozo Vinčos bokso studiją, kurioje treniruodavo vaikus. Tačiau atradęs savyje norą ir talentą tapyti, Klošaras nusprendė pasukti į meno pasaulį.
Laisvės pagundos
Kadaise pats kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, dabar Klošaras sako nebetikįs, ar mūsų šalyje iš viso kada nors buvo vieninga tikros laisvės idėja. „Nepriklausomybės man reikėjo kaip laisvės ir galimybės tapyti, nes sovietmečiu mano kūryba būtų uždrausta. Atgavus išsvajotąją laisvę viskas buvo lyg ir gerai, tačiau netrukus pajutau, kad nepriklausomybė mūsų žmonėms buvo reikalinga tik tiek, kiek jiems reikėjo susigrąžinti žemes, pasistatyti namus – tapti privatininkais. Paaiškėjo, kad idėjos tapti laisvam kaip asmenybei iš viso nebuvo. Laisvė, deja, atsirėmė vien į galimybę užsidirbti pinigų. Todėl tokioje visuomenėje noriu gyventi tik kaip stebėtojas, būdamas nuošalyje. Galbūt nesugebėjimas atsispirti pinigams ir pagundai gerai gyventi yra ne vien mūsų, o kiekvienos mažos tautos problema”, – visuomenės pasyvumo priežasčių ieško A.Michailovas.
Šokiruojančios antraštės
Menininkas niekada nepamirš pirmosios parodos Švedijoje. Tąsyk A.Michailovas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, dalijo interviu. Tiesa, vartydamas vietinius laikraščius buvo gerokai šokiruotas. Spaudos puslapiuose mirgėjo jo atvaizdas, nufotografuotas tokiu rakursu, kad išeitų pikta veido išraiška, o straipsnių antraštės skelbė, jog Švedijoje lankosi dailininkas iš žudikų šalies. Paaiškėjo, kad tame pačiame miestelyje, kuriame vyko paroda, jaunuoliai iš Lietuvos vos prieš metus buvo įvykdę itin žiaurų nusikaltimą, todėl vietiniai gyventojai ėmėsi protesto akcijos – ne tik skelbė publikacijas apie tą įvykį, bet ir nenupirko nė vieno lietuvių dailininko paveikslo. „Su tokiu šokiruojančiu pavadinimu buvo parašytas normalus, netendencingas straipsnis apie mane kaip kūrėją, tačiau pavadinimas ir nuotrauka bylojo, lyg aš pats būčiau žudikas ir manęs visi turėtų bijoti. Žinoma, tokių atvejų pasitaiko kiekvienoje valstybėje ir visa tauta dėl to nekalta, bet toks šalies įvaizdis tenykščių žmonių sąmonėje išlieka ilgai”, – apie nemalonią patirtį pasakojo Klošaras.
Populiariausias – Austrijoje
Paradoksalu, tačiau Kaune gyvenantis dailininkas šiame mieste per pastaruosius penkerius metus nesurengė nė vienos autorinės parodos. Įsitraukęs į Prancūzijos asociacijos „Pateikime meną be sienų” („Osons l’Art sans Frontieres”) veiklą, dailininkas visą savo laiką skiria dalyvauti tarptautiniuose projektuose bei kūrybai, kuri orientuota į užsienio rinką. „Iki 2002 metų Kaune surengiau nemažai parodų, tačiau čia iš manęs nupirko tik vieną paveikslą. Nė vienas kritikos straipsnis apie mano kūrybą nepasirodė, o ir į Kauno dailininkų knygą kažkodėl nepatekau. Esu įtraukiamas į užsienio šalių meno albumus, o Lietuvoje manęs tarsi nėra”, – apie tai, kad užsienyje jo vardas geriau pažįstamas nei savo šalyje, pasakojo Klošaras.
Geriausiai dailininkas jaučiasi būdamas Austrijos sostinėje – Vienoje. Kasmet šiame mieste besilankantis Klošaras tikina, kad būdamas Lietuvoje labiausiai pasiilgsta šiam miestui būdingo nuolatinio judėjimo, tenykščio gyvenimo ritmo. Be to, per trejus metus Vienoje nupirkta daugiau nei 60 Klošaro darbų. Nors mintis apie gyvenimą Vienoje labai vilioja, tačiau dailininkas visam laikui pabėgti iš Lietuvos neketina.
Išlaiko žmoną
A.Michailovui kūryba – tai pagrindinis, bet ne vienintelis pragyvenimo šaltinis. „Neslėpsiu, jog uždirbu ne tiek ir daug, bet pakankamai, kad pajėgčiau susimokėti už dažus, butą ir maistą bei galėčiau išlaikyti žmoną, kuri šiuo metu niekur nedirba. Jau kelerius metus stabiliai uždirbu maždaug po 10 tūkst. eurų”, – atvirauja menininkas.
Tiesa, dailininkas prisipažino, kad pastaruoju metu galbūt pasidarė komerciškesnis. Tačiau patikslino, kad imasi ne komerciškai sėkmingų užsakomųjų projektų, o tiesiog kuria daugiau tokio tipo „neformatinius” darbus, kurie užsienyje šiuo metu perkamesni. Klošaras laikosi principo, kad dailininkas turi tapyti tik tai, ką pats nori, tačiau nemato nieko blogo, jeigu kūryboje atsižvelgiama ir į pirkėjo poreikius.
Knygos ir senienos
Prisidurti pragyvenimui dailininkui padeda ir neseniai atrastas pomėgis – antikvarinių vertybių restauravimas. Būdamas užsienyje Klošaras stengiasi užsukti į sendaikčių turgų, kur beveik visuomet įgudusi menininko akis suranda vertingų dalykų. Kai kurie tokiuose turguose surasti prieškariniai paveikslai ar senoviniai laikrodžiai po restauracijos darbų atranda vietą pirkėjų namuose. Dailininkas mano, kad autentiškų antikvarinių vertybių Lietuvos antikvariatuose vargu ar galima surasti. Be to, ten parduodamos senienos itin brangios, o ir pirkėjai dažniausiai nesugeba atskirti tikro daikto nuo dirbtinai pasendinto falsifikato. Anot Klošaro, norint įsigyti autentišką senosios tapybos darbą, reikia gerokai nusimanyti apie tą laikmetį atitinkančią drobę bei potėpius. Menininkas išduoda, kad antikvarinės vertybės – tai vienas dalykų, įkvepiančių kurti.
Įkvėpimo A.Michailovas semiasi ir iš kitos savo aistros – sovietmečiu leistų knygų kolekcionavimo. Dailininkas jaučiasi taip ir nepažinęs sovietmečio idėjų, todėl dabar stengiasi analizuoti to laikotarpio literatūrą. Skaitydamas J.Stalino premijos laureatų kūrinius apie sovietinio žmogaus gyvenimą, tikina ten atrandąs iš principo gerų idėjų, kurias įgyvendindami sugadino patys žmonės. „Toje literatūroje bent jau buvo idėjų ir prioritetų, o dabar ar iš viso Lietuvoje yra kokia nors ideologija? Puiku, kad atgavome nepriklausomybę bei įstojome į Europos Sąjungą, tačiau kodėl vis tiek nesame autentiški? Nuo parduotuvių vitrinas ženklinusių rusiškų pavadinimų pabėgome prie angliškų. Tiek metų kovojome dėl galimybės turėti „arkliuką” ant monetos, o dabar esame pasiruošę kuo greičiau litą pakeisti į eurą”, – pastebėjimais dalijosi Klošaras.
Būtent dėl šios priežasties dailininkui patinka vokiečiai, prancūzai ir anglai, kurie iš tiesų yra principingi savo šalies patriotai. Šios šalys stengiasi įsileisti kuo mažiau amerikietiškų kompanijų, o lietuviai su džiaugsmu priima viską, kas tik jiems pasiūloma, nors ne paslaptis, jog dažniausiai siūlomi labai prasti dalykai, kaip pastebi Klošaras.
Dukra į Lietuvą negrįš
Tokia Amerikos ir kitų šalių kultūros invazija dailininką gerokai siutina. Šiuo klausimu jis linkęs polemizuoti su dukra, kadaise Lietuvos muzikos rinkoje mėginusia sėkmę dainininke Ashera, kuri apsilankiusi Amerikoje liko be galo sužavėta šia šalimi ir jos teikiamomis galimybėmis. Šiuo metu Ashera pagal kontraktą bendradarbiauja su viena Didžiosios Britanijos muzikos leidybos kompanija ir netrukus tikisi išleisti pirmąją kompaktinę plokštelę. Nusifilmavusi vaizdo klipą, kurį leidėjai populiarina interneto svetainėse, ir ieškodama galimybių išgarsėti ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose dainininkė ateities su gimtąja šalimi nebesieja ir į Lietuvą tikriausiai nebegrįš.