Karas keliuose. Kruvinieji savaitgaliai. Šie baisūs žodžiai skamba ir skamba, bet situacija negerėja. „Negaliu abejingai stebėti, kai keliuose žūva žmonės”, – sako legendinis lenktynininkas Stasys Brundza.
Lenktynininkas ir verslininkas Stasys Brundza per varžybas yra patyręs 12 gana rimtų avarijų. Tačiau Lietuvos keliais jis važinėja kitaip. „Automobilius vairuoju 44 metus. Per tą laiką neturėjau nė vienos vadinamosios įskaitinės avarijos. Keliai – ne lenktynių trasos. Jais reikia važiuoti taip, kad nesudarytum nepatogumų kitiems eismo dalyviams ir neerzintum jų. Ir kad nesukeltum avarinių situacijų”, – sako S.Brundza.
– Kada ir kodėl panorėjote tapti lenktynininku?
– Man pasakojo, jog tuomet, kai gyvenome Kaune, Kęstučio gatvėje, būdamas dvejų sėdėdavau ant palangės ir pranešdavau, kad važiuoja didelė arba maža mašina. Kai persikėlėme į priemiestį,
šokdavau iš lovos išgirdęs automobilio gausmą. Vėliau pradėjau važinėti motociklu, automobiliu. Buvau penkerių metų, kai mama mokėsi vairuoti automobilį. Žiūrėdamas ir pats išmokau.
Mano tėvas, mokslininkas Kazys Brundza, apskritai nevairavo. Jam rūpėjo botanikos mokslai, technika nedomino. Mūsų šeimoje vairavo ir tėvelį vežiojo mama.
Kai prižiūri suaugusieji
– Kaip pats pradėjote vairuoti?
– Kai kojomis dar nesiekdavau pedalų, vairuodavau sėdėdamas kam nors ant kelių. Nuo devynerių metų – jau savarankiškai. Kaimynai leisdavau pavažiuoti motociklu ir automobiliu.
Iš pradžių mūsų šeima turėjo moskvičių. Paskui kurį laiką nebuvo automobilio. 1959 metais tėvelis nupirko „Volgą”. Tai ir buvo mano pirmasis sportinis automobilis. 1963-iaisiais gavau vairuotojo pažymėjimą ir iškart išvažiavau į varžybas.
– Vis dėlto vairuoti pradėjote būdamas nepilnametis…
– Taip, turiu prisipažinti, jog vairuoti pradėjau neturėdamas tam teisės (šypsosi). Gyvenome ramiame rajone. Mano vairavimas apsiribodavo tuo, kad automobilį įvarydavau į kiemą arba į garažą ir išvarydavau. Važinėti automobiliu pradėjau jaunas, bet nemanau, jog tai labai blogai. Buvo suaugusiųjų priežiūra.
Man regis, tėvai gali būti vaikų mokytojai, o šeimos automobilis – tarsi mokomasis. Štai Vokietijoje laikyti egzaminą leidžiama 17 metų jaunuoliams, bet iki 18 metų jiems nevalia važinėti savarankiškai. Reikia, kad greta būtų prityręs vairuotojas. Pavyzdžiui, šalia vairuojančio sūnaus turi sėdėti tėvas.
Šios šalies vairuotojams, kurie pažymėjimus gavo ir važinėti pradėjo 18 metų, nelaimingų atsitikimų nutinka 40 proc. daugiau negu tiems, kurie nuo 17 iki 18 metų vairavo prižiūrimi suaugusiųjų. Jiems kai kurios draudimo kompanijos suteikia lengvatų.
Naudinga, kai tėvas ar giminaitis perduoda savo patirtį, paaiškina apie keliuose tykančius pavojus. Tai geriau, negu vos gavus vairuotojo pažymėjimą, bet neturint patirties iškart pradėti važinėti savarankiškai. Toks į gatves „išmestas” vairuotojas padaro daugiau avarijų.
Nežinau, gal dabar Lietuvoje to nebėra, bet anksčiau juokaudavau, kad vairuotojo pažymėjimą galima nupirkti ar gauti dovanų gimimo dienos proga.
Birželio 28 dieną Seime įregistruotas Saugaus eismo įstatymo projektas, kuriame numatoma, kad 17 metų jaunuoliai galės pradėti mokytis vairuoti automobilį. Jo nuostatos šiek tiek panašios į vokiškąsias.
Neužtenka tik pakrapštyti
– Kaip manote, kodėl Lietuvos keliuose ir gatvėse toks didelis avaringumas?
– Manau, tai maždaug pusantro dešimtmečio neveiklos arba veiklos imitacijos rezultatas. Anksčiau mokyklose vykdavo vairavimo pamokos. Nuo mažens buvo diegiama eismo kultūra. Ko gero, šia linkme anksčiau dirbta geriau negu dabar.
Dabar sakoma, kad užtenka pataisyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, sugriežtinti bausmes, dar šį tą pakrapštyti. Tarsi viena ar kelios priemonės viską išspręstų. Per pastaruosius metus problemų susikaupė labai daug – jos kaip sudėtingai persipynęs kamuolys. Taigi problemas reikia spręsti kompleksiškai.
Lietuva ir Ispanija
– Namus turite ir Lietuvoje, ir Ispanijoje. Ar šios Pietų Europos valstybės keliuose saugiau?
– Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus avarijose žuvusių žmonių skaičius milijonui gyventojų padidėjo, o Ispanijoje, kurioje ir anksčiau jis buvo gerokai mažesnis, – dar sumažėjo.
Galima manyti, gal todėl, jog Ispanijoje nėra sniego ir panašiai.
– Tačiau ten yra kalnų, serpantinų… Gana pavojinga.
– Taip. Pastaruosius septynerius metus daug važinėju po Ispaniją. Ir nesu matęs alkoholio kontrolės, nemačiau keliuose ir radarų. Ispanai važinėja tikrai ne geriau negu lietuviai. Jie ir raudonai šviesoforo šviesai degant pralekia, ir greitį viršija.
– Tad kodėl Ispanijos keliuose žūva mažiau žmonių negu Lietuvoje?
– Man irgi smalsu kodėl. Nemanau, jog per tą laiką ispanai
išmoko geriau vairuoti ar padidėjo jų atsakomybės jausmas.
Mačiau informaciją, kad Ispanijos automobilių parkas 2001, 2002 ir 2003 metais buvo atnaujinamas 16 procentų. Palyginkime: 2007 metų sausio 1 dienos duomenimis, daugiau kaip 70 proc. po Lietuvą važinėjančių automobilių pagaminti iki 1994 metų. Mūsų šalyje automobilių parkas kasmet atnaujinamas maždaug pusantro procento.
– Važinėjimas senomis mašinomis didina avaringumą?
– Manau, viena priežasčių, kodėl Ispanijos keliuose žūva mažiau žmonių, yra automobilių parko atnaujinimas. Tai ne panacėja, bet viena iš daugelio priemonių, kaip sumažinti žuvusiųjų ir sužalotųjų skaičių.
Tikrosios avarijų priežastys
– Ką dar reikėtų daryti, kad aprimtų vaidinamasis karas keliuose?
– Būtina analizuoti tikrąsias avarijų priežastis. Tarkim, jeigu kelias nelygus, užtenka vieno nesutvarkyto priekinio amortizatoriaus, kad automobilis būtų nusviestas nuo kelio arba į priešingą kelio juostą. Paskui teigiama, jog vairuotojas nepasirinko saugaus greičio.
Važiuodamas žvyrkeliais gali matyti staigių, kelio ženklais nepažymėtų posūkių. Jei būtų pažymėta, gal vienos ar kitos avarijos pavyktų išvengti arba ji būtų ne tokia skaudi. Ir vėl sakoma, esą vairuotojas nepasirinko saugaus greičio.
Dar manau, kad sudėtingą padėtį keliuose lemia ne baudų dydis, o supratimas, jog bausmė neišvengiama. Dabar viskas priešingai. Kai esi beveik tikras, kad gali išsisukti nuo bausmės gana pigiai išsipirkdamas, nebaudžiamumo pojūtis tarsi prilipdo sparnus – erelio, o ne angelo. Tada žmonės, ypač jauni, „skraido” labai pavojingai.
Pernelyg didelė bauda provokuoja ieškoti galimybių, kaip duoti kyšį. Ar gali pusantro tūkstančio per mėnesį gaunantis ir šeimą turintis asmuo sumokėti, tarkim, trijų tūkstančių litų baudą? Ji turi būti adekvati ir padarytam nusižengimui, ir gaunamoms pajamoms, kad žmogus įstengtų susimokėti.
– Kaip yra kitose šalyse?
– Štai Švedijoje prieš kelis dešimtmečius netinkamai vilkome
sportinį automobilį. Sustabdė kelių policija. Pareigūnams pildant protokolą vienas klausimų buvo, kiek gauname pajamų. Nuo jų dydžio priklausė ir baudos dydis. Kodėl to nepadarius Lietuvoje?
Kitas klausimas: kam reikalingi policininkai, fiksuojantys radarais greitį ir stabdantys automobilius? Turi būti įrengti radarai, kurie fotografuoja transporto priemones, o paskui informacija perduodama toliau ir apdorojama. Tada vairuotojas kviečiamas sumokėti baudą. Teko skaityti, kad Vokietijoje tokiu būdu visai neblogai papildomi miestų biudžetai. Fotografuoja, fotografuoja, o paskui surenka baudas. Tokia praktika Lietuvoje sumažintų korupcijos lygį.
– Kas dar ne taip Lietuvoje?
– Problemų labai daug ir visų jų neišvardysi. Vienas pavyzdėlis. Pastatai automobilį į mokamą vietą ir, tarkim, užtrukęs susirinkime pavėluoji 10 minučių, o ratą jau randi prirakintą. Už tai bauda – 100 litų. Nesumokėjęs vieno lito esi baudžiamas šimteriopai. Ir tai traktuojama kaip eismo taisyklių pažeidimas. Nors automobilis stovi ir niekam nekelia pavojaus. Apskritai nesuprantu, kodėl tuo užsiima policininkai? Kodėl jie, užuot sprendę eismo problemas, renka baudas iš žmonių, kurie nesumoka už automobilio stovėjimą? Pasakysiu vieno žymaus asmens žodžiais: kas galėtų paneigti, jog tai nėra tam tikras korupcijos šaltinis? Mat nenorėdami mokėti baudų žmonės gali mėginti susitarti su pareigūnais.
Žmona sėdi šalia
– Ar pačiam yra tekę mokėti baudą ir už ką?
– Teko. Už greičio viršijimą (juokiasi). Tačiau tai buvo senokai. Eismo taisyklės, ypač greičio ribojimai, orientuojamos į „vidutinioką” ar net prastą vairuotoją. Aš, kad ir viršydamas greitį, važiuoju nekeldamas pavojaus nei sau, nei kitiems eismo dalyviams. Jei tokį pavojų kelčiau per lenktynes, šiandien mes nesėdėtume ir nešnekėtume. Po vienos rimtos avarijos 12 metų važinėjau per įvairias varžybas taip, kad automobilis net nebuvo įbrėžtas. Visada stengiuosi būti atsargus.
– Kokį automobilį pastaruoju metu dažniausiai vairuojate?
– Visureigį „Audi”, nes gyvenu kaime, ir „Bentley”.
– Daugiau laiko praleidžiate Lietuvoje ar Ispanijoje?
– Lietuvoje. O žmona labiau mėgsta šiltus kraštus, todėl ji Ispanijoje būna daugiau negu aš.
– Ar žmona Audronė mėgsta vairuoti automobilį, ar jai labiau patinka sėdėti šalia vyro?
– Ji turi neblogą vairuotoją – mane (šypsosi).
– Be automobilio, kuo dar važinėjate – dviračiu, motociklu, kateriu?
– Kaime turiu keturratį motociklą. Bet gal pusmetį nesu juo važiavęs.
– Turite unikalią maždaug 60 automobilių kolekciją. Ir motociklus kolekcionuojate?
– Yra ir motociklų. Kolekcionuoju automobilius, nes jie yra ne tik transporto priemonė, bet ir meno kūrinių bei technikos laimėjimų sintezė. Įdomu, kaip jie metai iš metų keitėsi. Be to, manau, kad automobilių kolekcija gali būti įdomi ne vien man, kitiems – taip pat. Nuo gegužės mėnesio ją galima pamatyti „Litexpo” parodų rūmuose.