Drožėjo iš Šiaudynės kaimo fenomenas

Rokiškio krašto muziejujaus nuolatinėje ekspozicijoje – apie 1500 Liongino Šepkos drožinių. Ypač didelis dėmesys drožėjo kūrybai šiais metais, kai sukanka 100 metų nuo L.Šepkos gimimo.

Muziejaus darbuotojai pasakoja, kad Liongino Šepkos (1907-1985) drožiniai apstulbina kone kiekvieną, kam tenka laimė pamatyti šio kūrėjo darbus. Daugelis lankytojų prisipažįsta, kad juos pakerėjo L.Šepkos kūryba, sako, jog negali patikėti, kad tai sukurta žmogaus. Drožėjo iš Šiaudynės kaimo dirbiniai prilyginami aštuntajam pasaulio stebuklui.

Kūrėjas – bemokslis ir benamis

Susipažinusiems su neįtikėtino subtilumo, neišpasakytos fantazijos, polėkio ir grožio L.Šepkos darbais, dar didesnė intriga atsiveria sužinojus, kad juos sukūręs žmogus buvo bemokslis, benamis, vertęsis atsitiktiniais darbais arba visai jų nedirbęs. Vien drožęs. O rašytinis L.Šepkos palikimas byloja apie tai, kad dažnai aplinkinių pašiepiamas ir net niekinamas menininkas buvo itin žavus, dėmesingas, aštraus proto, humoro bei sąmojo kupinas vyriškis. Deja, šiuos jo esybės lobius patirti buvo lemta toli gražu ne kiekvienam.

Prisiartino jubiliejus

Šį rugsėjį garsiausiu XX amžiaus Lietuvos dievdirbiu tituluojamam L.Šepkai – 100 metų. Jau dvidešimt dveji metai, kai menininko nebėra tarp mūsų, tačiau per šiuos metus L.Šepka itin išgarsėjo. Garbės, prestižo, didžiausio pripažinimo dalyku menininkams – L.Šepkos premija už drožybos darbus. Iš viso šia premija didžiuojasi keliolika šalies drožėjų.

Daugiau kaip 60 ąžuolinių kelių dešimčių menininkų išdrožtų skulptūrų jau puošia Rokiškio parką, kuris artimiausiu metu bus pavadintas Liongino Šepkos vardu. 100-ajam menininko jubiliejui Rokiškio muziejus rengia jo kūrinių, fotografijų ir laiškų knygą. Įdomu ir tai, kad šio muziejaus lankytojus visiško beturčio L.Šepkos palikimas domina labiau nei nesuskaičiuojamą kapitalą bei milžiniškas galimybes turėjusių didikų Tyzenhauzų bei Pšezdeckių paveldas.

Kūrė pirtyje ir žemynėje

L.Šepka žinomas kaip biedniokų vaikas, kurį rašto pramokė jo mama. Gana mažas likęs našlaitis, berniukas piemenavo, bernavo, vėliau dirbo padienininku, atlikdavo atsitiktinius darbus. Žinoma, jog sovietmečiu jam tekę tiesti Žemaičių plentą. 1950-aisiais, mirus broliui Petrui, kurio namuose Rokiškio rajone jis glaudėsi, L.Šepka, atrodytų, nei iš šio, nei iš to, ėmėsi iš medžio drožti mirusiam broliui paminklą. Regis, brolienei dieverio užmačios nelabai patiko, tad dėl šventos ramybės L.Šepka persikėlė kurti bei gyventi į galudaržyje stovėjusią pirtį.

Sunykus pirtelei, menininkas išsirausė žemynę ir dirbo joje. 1965-aisiais Pandėlio valdžia, galbūt pagailėjusi skurstančio menininko, o gal pajutusi gėdą, kad komunizmą statančioj valstybėj žmonės vis dar gyvena žeminėse, jį, 58-erių metų vyriškį, išgabeno į visai kitą Lietuvos pakraštį, apgyvendino senelių namuose Vilkaviškio rajone, Didvyžiuose. Kad ir kokios buvo šio sprendimo paskatos, L.Šepkai tai paliko skaudžių prisiminimų. Juolab kad menininkas išgabentas buvo apgaule, pranešus, jog vežamas daktaro konsulatacijai.

Beje, dar prieš išvežant į senelių namus, L.Šepka jau buvo savotiškai išgarsėjęs, lankomas menininkų, menotyrininkų, žurnalistų, žygeivių ir daugybės žmonių, norėjusių pamatyti tai, ko niekur kitur nebuvo ir nėra. O išgarsino L.Šepką tuometiniai Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) studentai, ilgainiui garsiais menininkais tapę Vytautas Ciplijauskas, Leonardas Tuleikis, kiti. Jie, atvažiavę į Rokiškio rajoną atlikti praktikos, netikėtai aptiko – ką ir besakyti, – stebuklą.

Kūrėjas prieglaudoje, kūriniai muziejuje

Kai Pandėlyje neliko menininko, jo darbai buvo sukrauti į sunkvežimį ir atgabenti į Rokiškio krašto muziejų. Pasakojama, kad didieji darbai, kurių nepajėgta įkelti į sunkvežimį, buvo sustumti į netoliese buvusį tvenkinį, – kad nebadytų akių.

Ilgai rūšiavę, tvarkę, iš atskitų detalių į kompozicijas dėlioję L.Šepkos kūrinius, muziejininkai šių darbų ekspoziciją atidarė 1971-aisiais. Po dvidešimties metų ekspozicija išplėsta ir dabar joje – apie pusantro tūkstančio kūrinių. Visi jie – įdomūs, nenusakomi, originalūs, įspūdingi ir, anot muziejaus lankytojų, stebuklingi.

Savo darbų ekspoziciją muziejininkams parengti padėjo ir pats L.Šepka, po kelerių, kaip jis vadina, kalinimo metų, paleistas į namus. Į turėtą žemynę grįžti jam neteko, – kokūkis vyriškiui parūpino namą. Iš jo L.Šepka vėliau persikraustė pas Danutę Digrienę, tapusią jo žmona. Vilniuje prieš 22 metus menininkas ir mirė, jo valia jis palaidotas Rokiškio rajono Lebedžių kaimo kapinaitėse.

Puoselėjamas atminimas

L.Šepkos palikimu besirūpinanti muziejaus Dailės skyriaus vedėja Marijona Mieliauskienė LŽ pasakojo, jog rokiškėnai taip pat nemažai prisidėjo garsindami menininko vardą. Prieš 24-erius metus pradėti rengti L.Šepkos vardo drožinių parodos-konkursai. Šalies menininkai noriai juose dalyvauja, veža puikių darbų. Tad šie konkursai – svarbiausias įvykis drožėjų gyvenime; L.Šepkos premijos laureato vardas tarsi atveria kelius į sėkmę. Keturiolika L.Šepkos premijos laureatų, tarp kurių garsūs meistrai Saulius Lampickas, Vidas Jatulevičius, Venecijus Jočys, Kazys Striaupa ir vienintelė moteris drožėja Rūta Kavaliauskienė jau rengiasi parodai, skirtai L.Šepkos 100 metų sukakčiai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.