Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta dailininkės Dalios Mataitienės paroda „Teatras 47”. Mums pasisekė, nes ši istorinė ekspozicija veiks ištisus metus ir dar keletą mėnesių. Gal net ilgiau, nes direktorė pažadėjo, jog viską darys, kad paroda „nebeišeitų” iš muziejaus.
Dailininkė Dalia Mataitienė beveik šešerius metus brandino savo retrospektyvinę parodą. Ilgai ir kruopščiai – kaip ji viena tesugeba – rengė ekspoziciją, ją pavadindama „Teatras 47”. Tai – kuo tiksliausias keturiasdešimt septynerių kūrybinio darbo teatre metų įvardijimas. Nuo tada, kai 1960-aisiais baigusi Valstybinį Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) savo diplominiu darbu – režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pastatytu M.Lermontovo „Maskaradu” debiutavo tuometiniame Akademiniame dramos teatre. Iki šių dienų, kai toje pačioje, bet jau Nacionaliniu teatru pavadintoje erdvėje, rodomas naujausias D.Mataitienės bendras darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi – spektaklis Friedricho Schillerio „Marija Stiuart”; šio spektaklio pastatymas (2006 m.) Kaliningrado (Rusija) dramos teatre. Tačiauparoda – ne 47 metų teatre ataskaita, ne nueito kūrybos kelio iliustracija, o dar vienas savitas, kerintis ir intriguojantis, su niekuo nesupainiojamas D.Mataitienės spektaklis. Neaprėpiamas menininkės pasaulis.
Parodoje – tarsi teatre
„Norėjau, kad paroda alsuotų teatro įspūdžiais, – būtų spektaklių objektų, dekoracijų detalių, kostiumų. Kad būtų fotografijų ir ypatingas apšvietimas, išryškinantis darbus ar jų detales, – kalbėjo D.Mataitienė prieš parodos atidarymą. – Sudėtingą parodą sugalvojau. Todėl ir džiaugsmas ypač didelis, nes pavyko tą sumanymą įgyvendinti.”
Dailininkė džiaugėsi, kad rengiant ekspoziciją net aštuoniose salėse jai šauniai talkino nedidelė grupelė muziejuje dirbančių vyrų. „Dar gerai, kad tuo metu atostogavo direktorė Regina Lopienė, – netikėtai pratarė D.Mataitienė. – Juk mes tris skyles lubose išgręžėme…” R.Lopienė net loštelėjo išgirdusi tokią žinią, tačiau greit ir atlėgo, nes menininkė jau kalbėjo, jog be tų skylių niekaip nepavyktų pakabinti didelių ir įspūdingų mezginių.
Tai, aišku, scenografija ir kostiumai iš Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovo”, kuriuos 1974 metais D.Mataitienė sukūrė režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektakliui Šiaulių dramos teatre. „Tačiau „Valdovo” šiandien jau nebenumegzčiau, – prisipažino dailininkė. – Nes jau nebėra tokių grubių tvirtų virvių. Visur – sintetika.”
Įspūdingas kraitis
Negi ši moteris ko nors gailisi? Menininkė priminė, kad teatro gyvenimas labai įvairus, kartais pasiūlo visai ne tai, ką dailininkas norėtų dirbti. Įvairios epochos, veikalai, skirtingos interpretacijos – visa tai labai patinka D.Mataitienei. Todėl su dideliu įkvėpimu imasi kiekvieno naujo darbo, tarsi peržengdama viską, ką iki šiol kūrė.
Su garsiais režisieriais dirbo beveik visuose šalies teatruose. Tai -Balio Sruogos „Pajūrio kurortas”, kartu su A.Ragauskaite pastatytas Šiaulių dramos teatre 1975-aisias; po metų jau – Johno Millingtono Synge „Narsuolis iš Vakarų pakrantės”, kurį Akademiniame dramos teatre kūrė kartu su Irena Bučiene. Jaunimo teatras praturtėjo režisieriaus Gyčio Padegimo ir D.Mataitienės pastatytu Violetos Palčinskaitės „Andriumi” (1978). Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos operą-poemą „Strazdas žalias paukštis” 1984 metais kūrė su J.Vaitkumi Kauno dramos teatre, o po šešerių metų pasirodė ir to paties pavadinimo filmas. 1986-aisiais vėl J.Vaitkus ir vėl Kaune – Wiljamo Shakespeare „Ričardas II”. 1992 metais – Lietuvos operos ir baleto teatre D.Mataitienė jau dirbo Giuseppe Verdi operoje „Nabukas”, kurį režisavo J.Vaitkus, o po trejų metų tame pačiame teatre dailininkė kartu su choreografu Egidijumi Domeika kūrė Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė”. Didelės sėkmės Lietuvoje ir užsienyje sulaukė naujausias „Marijos Stiuart” spektaklis.
Ypatingą meninės raiškos klodą sudaro dvidešimt dveji intensyvaus darbo metai Lietuvių folkloro teatre, kurį kūrė kartu su režisieriumi Povilu Mataičiu: „Scenos vaizdeliai”, „Nukrėskime rasą apie rugių lauką”, „Lietuvių gaidos”, „Apgiedokime Prūsijos žūtį” kiti.
Nelengva viską ir suminėti.
Kūrėja ir tyrėja
D.Mataitienė pasakojo, jog visada daug dirbo, ypač daug triūso ir nežmoniško atkaklumo reikėjo ieškant medžiagų folkloro teatro pastatymams. Ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, Ukrainą, Rusiją, kitus aplinkinius kraštus išmaišė tyrinėdama medžiagą – ruošdamasi spektaklio pastatymams. „Tada dar buvo senučių, kurios man galėjo išausti labai kietą audinį, tokį, kokio reikėjo spektakliui, – kalbėjo D.Mataitienė. – Kaimuose, senuose kuparuose dar rasdavau tikro milo! Man tik tokio ir reikėjo. Niekada nieko nedariau iš netikrų medžiagų!”
Todėl sovietmečiu, pasak menininkės, būtų buvę beviltiška imtis „Marijos Stiuart”, kai nebuvo nei reikiamo audinio, nei tinkamų aksesuarų.
Saugojo Lietuvai
„Viskas savo laiku įvyksta, – įsitikinusi D.Mataitienė. – Esu dėkinga likimui, kad man skyrė tokį kūrybos kelią.”
D.Mataitienės menu žavėjosi ne tik Lietuvos žiūrovai bei kritikai. Kasmet atvažiuodavo atstovų iš Maskvos muziejų, kaulydavo parduoti darbų.
„Bet aš buvau „skupa” – niekad nieko nepardaviau, nedovanojau, – juokėsi dailininkė. – Tik kartais kas nereikalinga atiduodavau. Galvojau, kad privalau mūsų muziejui visus darbus saugoti. Iš patriotizmo, apie savo žemę galvodama taip elgiausi. Dabar man didžiausias džiaugsmas, kad čia – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyksta paroda, kad mano kūryba čia yra reikalinga.”
Ar gali būti kitaip? Per parodos atidarymą menotyrininkė Nijolė Tumėnienė kalbėjo, kad su D.Mataitienės scenografija ir kostiumais dvasiškai augo žmonės, pradėję domėtis lietuvių liaudies kūryba. Klasikos veikalus N.Tumėnienė įvardijo kaip labai modernius ir dinamiškus, atspindinčius XX amžiaus teatro kryptis.
Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė žavėjosi išskirtine D.Mataitienės tvarka, ypatingu dėmesiu ir meile (tarsi vaikui) kiekvienam scenos kostiumui, kiekvienai jo detalei. O ir patys dailininkės sukurti rūbai tuomet įprastus pilkų spalvų ir kaimiško kirpimo drapanas staiga pakeitė miestelėnų kultūros apdarais, atskleidė naują kostiumo viziją.
Grožio pasaulyje
Teatrai neapsieina be nesklandumų, kivirčų, kartais ir oficialiai kas nors iškoneveikia. „Dėl tokių dalykų niekada neverkiau, – prisipažino D.Mataitienė. – Tačiau gera muzika mane kaipmat gali sugraudinti.”
Tai gal dailininkė, dažnai girdėdama savo garsios dukters smuikininkės Rusnės Mataitytės ir dar Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje besimokančių vaikaičių Austėjos ir Ryčio Juškaičių muzikavimo tik ir ašaroja?
„Mama labai emocionalus žmogus. Ją paveikia visoks grožis, net jei tai moderni, bet labai išraiškingai atlikta muzika,” – LŽ pasakojo R.Matataitytė.
Kaip tai suderinti su dailininkės griežta tvarka, preciziškumu ir kitomis, menininkams nelabai būdingomis savybėmis?
„Dailininkės, kaip ir kitų menininkų kūryba, reikalauja tikslumo, darbo įgūdžių. O postūmis kūrybai – visada emocijos, – kalbėjo smuikininkė. – Mama tiki, kad tik per emocijas menas gali jaudinti žmogų. Ji dar gyvena pasaulyje, kuriame visada dominuoja grožis.”
Penkiasdešimt rožių
Kai atrodė, jog parodos atidarymas tvarkingai tekės nustatyta tvarka. Kai jau pakalbėjo menotyrininkai, o dailininkės garbei R.Mataitytė kartu su savo dukra Austėja atliko Jean Care Mazo preliudus, žodis pagaliau buvo suteitas ir Povilui Mataičiui. Jis, dailininkės vyras ir kūrybos bendramintis, ne tik kalbėjo apie folkloro teatro pastatymus, kurie gerokai pašiurpindavo sovietinius funkcionierius. „Yra paslaptis, kurios net Dalia nežino, – netikėtai pratarė P.Mataitis. – Sukanka mūsų vedybinio gyvenimo penkiasdešimtmetis, todėl dovanoju lygiai 50 rožių!”
Tikrai įteikė penkiasdešimt žiedų – didžiulę baltų rožių puokštę. Taktiškai nutylėjo praėjusių metų žmonos gimtadienio sukaktį.
Vaikaitis Rytis ištiesė močiutei savo dovaną – ryšulėlį ryškiaspalvių gėlių, labai panašių į žaižaruojančius D.Mataitienės kūrinius. Smagiai nurūko per sales…