Naujausias Cezario Graužinio grupės spektaklis „Lietuvos diena” – tai virtuali kelionė po lietuviškosios savimonės užkaborius. Tai reakcija į ažiotažą keliančią diskusiją apie Lietuvos įvaizdį, į dirbtinai aktualizuojamas „tautinio identiteto paieškas”. Tai – chameleoniškas spektaklis apie chameleonišką mūsų laikų ideologiją. Tai – sveika anarchijos ir laisvės dozė nuo politinės demagogijos pavargusiai publikai.
Spektaklio premjerą rugpjūčio 1 d. teatralai pristato Palangos kultūros centre „Ramybė”. Spektaklio tekstų autorius ir režisierius – Cezaris Graužinis. Vaidina: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Julius Žalakevičius. Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.
„Cezario grupės” spektakliai išsiskiria iš Lietuvos teatro panoramos ne tik originalia stilistika, bet ir ryškiai išreikšta asmenine kūrėjų pozicija. Tai įvertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publika, mačiusi šių jaunų teatro menininkų spektaklius pagal originalias šiuolaikines pjeses „Arabiška naktis”, „Už geresnį pasaulį” ir „Pasikėsinimai”.
„Mums lietuviams reikia daugiau verkti. Tai yra valstybinės svarbos dalykas. Visa tauta privalo graudžiai bliauti. Tik bliauti, ir nieko daugiau nedaryti. Ir visi tada gaus pinigų. Nes visi mūsų gailės. Mūsų valstybės pilietis turi būti atpažįstamas kaip graudžiai verkiantis ir nieko neprašantis žmogus. Verksmas turi tapti mūsų tapatybe. Kad lietuvį iš to atpažintum. Neviltis akyse, kančios iškreiptas veidas – štai etniškai grynakraujo lietuvio pagrindiniai bruožai. Kad nuo šiol būtų taip: tik išvydai lietuvį – ir susigraudinai. Skleisti liūdesį – štai mūsų tautos misija, – teigiama „Lietuvos dienoje”
„Cezario grupė” tekstą „Lietuvos dienai” ryžosi kurti pati. Tokį sprendimą režisierius ir grupės vadovas Cezaris Graužinis grindžia tuo, kad spalvingame šiandienos lietuvių teatro pasaulyje nėra nė vieno spektaklio, kuris atskleistų jo kūrėjų santykį su Lietuvos dabartimi.
Spektaklyje „Lietuvos diena” siekiama išreikšti asmeninį santykį su esamuoju laiku ir kartu ieškoma atsakymų į universalius klausimus: apie ką svajoja statistinis jaunas žmogus Lietuvoje? Kokią praktinę filosofiją jis renkasi, pradėdamas sąmoningai kurti savo gyvenimą? Ar jis konfliktuoja su aplinka? Ar jis didžiuojasi savo visuomene? O gal jis turi motyvų gėdytis to, kad joje gyvena?