„Galiu sakyti, kad tai Jis. Lygiai taip pat – kad Aš. Galbūt Jame gali rasti kažko panašaus į Save. O gal Tu Jį papildai arba neturi su Juo nieko bendro… Ir tai vis tiek vienas ir tas pats Messiah – Mesijus, kurio religija yra individualizmas, o misija – originalumas.”
Taip apie save kalba MC Messiah. Kuklu? Ne itin. Bet kam reikalingas savęs nuvertinimas, kai kuri naujai evoliucijos pakopai priklausantį hiphopą. Vis dar netiki Mesijo žodžiais? Užsuk į www.myspace.com/mcmessiah ir įsitikink. Padariau tą patį ir vilniečiui rimuotojui toje pačioje virtualioje terpėje adresavau keliolika kilusių klausimų.
Tokiais skambiais žodžiais apibūdini pats save. Ar nebijai būti „nukryžiuotas”?
Šitais žodžiais atriboju žodį „mesijus” nuo religinio konteksto. Pastarasis yra tik provokacija, už kurios, tarp kita ko, dažnas užsikabina. O Lietuvoje, sakyčiau, atvirkščiai – yra puikiausios sąlygos parodyti kažką naujo ir originalaus, nes mažoje tautoje su savu talentu neištirpsi tarp daugelio kitų. Kyla kita grėsmė – kad gali likti nesuprastas. Bet eksperimentai pasiteisino, o tolimesniuose savo darbuose nežadu jų švelninti. Jei nukryžiuos – beliks pompastiškai prisikelti!
Siūlai keisti savo matymo perspektyvą visiems, panėrusiems galvas futurizmo, iškreipto realizmo, buitiškų ambicijų ir purvinų abstrakcijų mišiny. Kuo blogas toks matymas? Ir ar tavo pasiūlymu pokyčiams klausytojai naudojasi?
Tai kad atvirkščiai – siūlau iškeisti įprastinę matymo perspektyvą į savo pasiūlytą mišinį. Per daug tą vadinamąjį „įprastinį” gyvenimo būdą dabar įtakoja reklama ir stabai. Kažkada tai buvo siejama su tradicijomis. Dabar dažnas sunkiai bepasakytų, kas iš viso yra įprasta. Tai žino tik žmonės, kurie mases valdo ir patys kuria tą „įprastumą”. Ar klausytojai naudojasi? Nėra mano kūryba didaktinė, tad ir neduodu konkrečių instrukcijų visuotinei santarvei ir dorovei. Naudojasi tie, kurie ne tik girdi, bet ir klauso.
Esi vadinamas intelektualaus hiphopo atlikėju.
„Intelektualus”, „eksperimentinis”, „abstraktusis” – visas šias hiphopo sąvokas galima laikyti sinonimais. Tai moderni šio žanro kryptis, kuri jau yra atsiplėšusi nuo šaknų ir nusistovėjusių žanro tradicijų, yra maišoma su kitais žanrais. Hiphopas pradedamas naudoti kaip pamatinė raiškos priemonė ir nebeturi to skambesio ar šablono, į kurį reikėtų lygiuotis. Tekstai labiau literatūriniai, tematika įvairesnės. Čia tikrasis hiphopas nėra pamirštas, greičiau tai – alternatyvusis jo skambesio variantas, o pagal mano supratimą – nauja evoliucijos pakopa. Toks hiphopas dažniau klausomas džiazo bei elektroninės muzikos auditorijos.
Ar lietuvių filologijos studijos žodžių dėliojimui padeda?
Tiesiogiai, žinoma, nepadeda, bet kaip ir bet kokiame žodžio mene, išprusimas atsispindi kūryboje. O schema – gi juokinga, nėra tokio „tinklelio”, kurį užsidėjęs gali parašyti tipinį kūrinį. Pačias atlikimo technikas kaitalioju ir kažką naujo bandau priburt. O kiek tai atitolina mano muziką nuo tipinio hiphopo – spręsti kiekvienam individualiai, nes tas tipiškumas galvoj susiformuoja.
Sprendžiant iš kitų interviu, esi savito mąstymo žmogus. Kokiomis pagrindinėmis idėjomis vadovaujiesi gyvenime ir muzikoje?
Na atsakyti taip pat lengva, kaip sugalvoti visoms merginoms universalią trijų žingsnių programą „kaip laimingai ištekėti ir susilaukti sveikų vaikų”. Labiausiai vertinu kūrybos žmones. Tegul jie kuria nors ir kasdienius dialogus ar gerą atmosferą. Vertinu „įdomumą” kaip reiškinį ir bandau jį perprasti, galų gale pats sukurti.
Nupiešk lietuviško hiphopo ateities viziją.
Neišbursiu aš jos iš kavos tirščių ar šiaudų, bet su laiku turėtų sunykti nuostata, kad yra tik viena patys-žinot-kokia hiphopo grupė Lietuvoj. Liberalėja ir bręsta klausytojai. Tas pat vyksta ir su kūrėjais. Gal dar Svaras užsiaugins barzdą.
Juodaodžių hiphopas turi savo skonį ir jo tematika tinkama ir visiškai suprantama tik jiems patiems. Kaip hiphopas turi adaptuotis Lietuvoje?
Hiphopo tekstų tematika visuomet buvo glaudžiai susijusi su socialiniais reiškiniais. Aktuali problematika yra vienas iš būdų adaptuotis. Kitas – iš muzikinės pusės, nes hiphopas dabar nebėra vien iškarpyti „semplai” ir tekstas, kas galėjo rodytis nepriimtina kitų žanrų gerbėjams. Hiphopas jau yra Lietuvoj. Tik apie jį dažnas lietuvis nepasakys daug, bet juk jis ir džiazo atlikėjų daug neišvardytų.
Dainose nevengi autoironijos. Ypač kūrinyje „Kas, jeigu ne mes”. Tai geras būdas kovoti su negatyviais dalykais?
Tai nėra geras – tai geriausias būdas su jais kovoti. Teigiama žmogaus savybė yra tasai sveikas kritiškas požiūris, bet jis privalo apimti ir patį žvelgiantįjį. O ironija ir optimizmas turėtų būti įdiegiami liaudžiai kartu su skiepais, nes daug žmonių pernelyg įsijautė į tariamą lietuvių identitetą.
Anksčiau domėjaisi „metalu”, vėliau tai peraugo į repą. Kokie šansai, kad po kelių metų tu nesusižavėsi kokiu nors kardinaliai priešingu stiliumi? Kodėl apskritai įvyko tokie pokyčiai?
Aš plačiai domiuosi muzika, bet nežinau, kokį žanrą būtų galima įvardinti kaip kardinaliai priešingą hiphopui. Tiesiog pati hiphopo sąvoka man yra daug platesnė. Pokyčiai vyksta todėl, kad kiekvienas kūrėjas ieško subtilumo, bet, be abejo, kiekvienas jį kitaip įsivaizduoja. Galbūt koks kitas veikėjas galėtų papasakot esą klausęs repo, bet dabar grojąs „metalą” ar elektroninę muziką.
Koks jausmas yra nešti lietuviško hiphopo gelbėtojo vėliavą? Turbūt tokią lipdomą etiketę girdėjai nekart, o kur dar krūva gautų apdovanojimų. Ar pranašu, nesvarbu kokioje srityje, tampama savaime ar tokiu paverčia aplinka?
Vienas žmogus niekada neišgelbės visos tautos, kaip vienas Adamkus nenugalės korupcijos. Pranašu (tikrai riebiai pasakyta) tampama tuomet, kai pats pradedi versti aplinką. Visose srityse, manau, yra potencialių pranašų, tik tokiais jie netampa todėl, kad laiku neapsisprendžia, kokioje srityje pranašu nori būti ar bando vienu metu užsėsti kelias kėdes.
Pritarsi teiginiui, kad nūdien visi geri, perspektyvūs ir pakankamai profesionalūs dalykai egzistuoja ar bent jau prasideda internete ir ieškantis naujovių žmogus pirmiausia dėmesį kreipia į jį?
Šiame dešimtmetyje jie internete prasideda, bet egzistencinės terpės ieško įprastose medijose. Bet skaitmeninio-viso-ko plėtimasis tik augina materialių, gyvų daiktų vertę. Štai spausdintinė žurnalistika, teatrai, gyvai grojančios grupės… Kad ir kaip patogu visą tai būtų sukišti į mažą dėžutę, tai, drįsiu prognozuoti, visąlaik išlaikys savo pirminę formą. Prognozuoju ir pats savo prognozes skubu patenkinti – dabar gyvai grojam su dešimties žmonių komanda, kurią pavadinom „Messiah goes mad orchestra”.
Surimuok ką nors „Vakarų ekspreso” skaitytojams.
Paskubomis.
Vakarą, iš vakarų, ekspresu,
Į sostinę, už pusę kainos, tiesiai
Skubu, kaip skubam įsivesti eurą,
Nes interviu turiu atsiųst iki pietų.