10 kilogramų „senosios muzikos“

Klaipėdoje vieši žymus vokiečių muzikantas, senosios muzikos interpretavimo autoritetas Svenas Švanbergeris (Sven Schwannberger), kuris atvyko į Muzikinį teatrą dalyvauti Klaudijaus Monteverdžio operos „Orfėjas“ festivaliniame pastatyme.

Jis šypsojosi pasakodamas apie tai, kaip buvo nustebę Palangos oro uosto muitinės darbuotojai, kai išvydo 10 kilogramų „senosios muzikos“ natų – jie dar nerinko mokesčių už „popierinį“ viršsvorį.

– Kaip susidomėjote senąja muzika?

– Nuo dešimties metų groju klasikine gitara. Susipažinau su renesanso epochos kūriniais, jie man labai patiko. Vėliau susidomėjau liutnia – mane žavėjo harmoningos melodijos. Tada dar nežinojau, kad yra išlikusių to meto instrumentų, daugybė senosios muzikos interpretavimo teorijų. Trylikos pabandžiau atlikti Frančeskos Kačini (1587- 1640) vokalinius kūrinius ir supratau, kad tai – mano muzika. Dainavau senąją muziką vokaliniuose ansambliuose su draugais, septyniolikos mokiausi pūsti fleitą, tobulinau grojimą liutnia. Ilgainiui nutariau nebegroti gitara, atsidėti liutniai. Pradėjau ieškoti ir skaityti knygas apie tai, kaip buvo grojama seniau.

– O kaip buvo muzikuojama seniau?

– Jei kalbėsime apie operą, reikėtų prisiminti, kad to meto orkestrai buvo nedideli, įprastai juos sudarydavo 25-36 instrumentai (du čembalai, du kontrabosai, dešimt violų da braccio, arfa, du smuikai, trys teorbos, dveji vargonai su fleitiniais vamzdžiais, trys bosinės violos, penki trombonai, regalis – nedideli kilnojami vargonai, du kornetai, dvi fleitos, klarnetas ir trys triūbos su surdinomis). Monteverdžio „Orfėjo“partitūroje užrašytos ir basso continuo partijos, ir „koncertuojančiųjų“ instrumentų partijos, kas paprastai nebuvo daroma.

Ir teatrai buvo nedideli, puikiai būdavo girdėti balsai, kurių negoždavo instrumentai. Dainuodavo švelniai, ne taip, kaip tradicinėje operoje, kurioje pirmiausia vertinamas stiprus balsas ir labai garsiai dainuojama.

Muzikos akademijose populiaru studijuoti modernią, klasikinę operą, tik keletas žmonių pasirenka senąją operą.

– Gal todėl, kad renesanso ar baroko muzika savo estetika klausytojams atrodo tolima ir nesuprantama?

– Žinoma, grįžimas į praeitį yra didelis nuotykis, ir, be abejo, kiekviena muzikos kryptis turi savo estetiką. Senoji muzika švari, joje aišku, kas gražu, o kas negražu. Aš tikiu šios muzikos grožiu, ja pačia yra šlovinamas grožis. Jeigu klausytojui įdomus džiazas, tai, manau, jam bus įdomi ir senoji muzika. Džiaze, kaip ir mano atliekamoje muzikoje, labai svarbi harmoninė improvizacija. Dar – joje galima išgirsti folklorui būdingo atlikimo elementų. Ką jau padarysi, kad man įdomi polifonija, ankstyvoji dainavimo tradicija, išsiskirianti įvairiomis melizmomis, kitaip tariant, melodinėmis figūromis, vartojamomis pagrindiniams melodijos garsams pagražinti.

– Ar įmanoma greitai perprasti senovinio dainavimo manierą?

– Jei vaikas mokosi dainuoti nuo 5-6 metų, melizmas atlieka lengvai ir natūraliai. Vokietijoje, Drezdene gyvena mokytojas Kasperas Kitelis, kuris moko vaikus senovinio dainavimo. Jis net išleido knygą, kurioje yra jo sukurti kūriniai pagal XVII a. italų muzikos pavyzdžius. Labai gražūs.

Prieš kelis šimtmečius bažnyčiose giedodavo berniukai nuo10 metų, jų diskantai skambėdavo lyg angelų balsai. Mišios vykdavo dažnai, dažnai ir giedodavo – tai būdavo puiki mankšta balsui.

Iki „Orfėjo“ premjeros liko 23 dienos. Laiko mažai, bet gerai, kad nors tiek yra. Labai gerai, kad bendradarbiaujame su dirigentu Martinu Lutzu, kuris padės. Dabar mums reikia dirbti individualiai, po truputį mažais žingsneliais žingsniuoti į priekį. Jei bent trys dainininkai susidomės, pamils senąją muziką – darbas ne veltui.

Nors visas pasaulis mini 400-ąsias šios operos gimimo metines, istoriniai šaltiniai liudija, kad opera iš tikrųjų šįmet galėtų švęsti 410 metų sukaktį. Pirmoji dramma per musica („drama per muziką“) buvo sukurta dar 1597-aisiais, kai pasirodė kompozitoriaus Džakobo Perio ir dramaturgo Otavijo Rinučinio „Dafnė“. Deja, rankraščiai neišliko. Pirmasis mus pasiekęs operos meno pavyzdys – tų pačių autorių 1600 metais sukurta „Euridikė“. Vis dėlto operos gimtadienio data pasirinkta kompozitoriaus Klaudijaus Monteverdžio (1567-1643) opera „Orfėjas“, 1607-aisiais pa-rodyta Mantujos didiko Vinčenzo Gonzagos dvare ir žinovų pripažinta pirmuoju naujojo muzikos žanro – operos – šedevru.

– Kuo ypatingas Monteverdžio „Orfėjas“?

– Ši opera buvo užrašyta natomis, praėjus dvejiems metams po parodymo, 1609-aisiais, o pirmasis Orfėjo partiją atliko garsus tenoras iš Italijos Frančesko Rasi. Tada buvo vertinamas natūralus ir tyras, o ne stiprus balsas, emocionalus dainavimas. Jis skiriasi, kaip minėjau, nuo šiuolaikinio operinio dainavimo, nes visai kitoks kvėpavimas, balso formavimas. Vokalinėje XVI-XVII a. muzikoje gausu pagražinimų. Yra 15 melizmų rūšių ir nesuskaičiuojama daugybė jų kombinacijų. Dainininko virtuoziškumas atsiskleisdavo tada, kai jis sugebėdavo subtiliai išdainuoti melizmas.

– Kas yra Orfėjas – žmogus ar dievas?

– Antikiniuose mituose Orfėjas yra pusdievis, t. y. jam būdingi ir žmogiškieji, ir dieviškieji bruožai. Tai ir žmogus, nes turi žmoną Euridikę, jam nesvetimos seksualinės iliuzijos, paklydimai. Meilė Euridikei tokia stipri, kad Orfėjas dega noru matyti mylimosios akis – o tai jį pražudo. Orfėjo istorija mus moko valdyti emocijas, stengtis neprarasti visko, kas brangu. Kartu operoje galima rasti daug filosofinių temų apie meilę, gyvenimo ir mirties prasmę, kūrybą. Kurti, gyventi su muzika – tai dieviška, kūryba yra Dievas, gyvenimas yra Dievas. Operoje atskleidžiamos tais laikais puoselėtos grožio tradicijos, remiantis krikščioniškomis moralinėmis idėjomis. Tų laikų žmogui buvo labai paprasta atskirti, kas gerai, o kas blogai, kas balta, o kas juoda.

– Kaip būdavo užrašoma senoji muzika?

– Tada naudojo šešių garsų gamą (o ne mums įprastą septynių). Melodiją užrašydavo neumomis. Neumos yra pirmasis muzikinis raštas, atsiradęs maždaug VI a. Jį naudojo Schola cantorum muzikos mokyklose bažnytinei muzikai mokytis. Skirtinguose Europos regionuose susiformavo skirtingi neumų raštai, kuriuos vėliau pakeitė kvadratinė notacija. Beje, žodis „neuma“ kilęs iš graikiško žodžio „dvasia“.

Bazelyje mokiausi „Schola Cantorum Basiliensis“, kurioje kompleksiškai supažindinama su senąja muzika, jos atlikimo tradicija. Ten mokiausi skaityti knygas, parašytas senosiomis kalbomis.

– Kaip Jums pavyksta per-prasti muziką, kuri skambėjo prieš daugybę metų?

– Dirbu su senąja muzika jau 15 metų, kiekvieną dieną ką nors skaitau apie ją. Domiuosi Marsilijo Fičino (1433-1499 m., italų humanistas, filosofas, teologas, vertėjas – aut. past.) darbais. Beje, tai jis Florencijoje subūrė savo šalininkus į Platono akademiją (1459-1521), išvertė legendiniam Hermiui Trismegistui priskiriamus hermetinius, taip pat dar nežinomus Platono raštus, neoplatonikų Plotino, Jamblicho, Proklo ir kitų mąstytojų veikalus į lotynų kalbą.

Mes visą gyvenimą ieškome aukščiausios tiesos. Muzika toleruoja tik grožį, ji – mano profesija. Būtinas didžiulis susiklausymas, ypatingas ryšys tarp muzikuojančiųjų, tada pavyksta surasti, pamatyti, perprasti ir atskleisti senosios muzikos grožį ir prasmes.

10-asis festivalis „Muzikinis pajūris-2007“, Klaipėdoje vykstantis nuo liepos 6-osios iki rugpjūčio 20 dienos, skiriamas operos 400-osioms metinėms. Šia proga rugpjūčio 2-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir rugpjūčio 3-iąją Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje bus parodyta festivalio premjera – pirmoji išlikusi opera K.Monteverdžio „Orfėjas“. Klaipėdiečių projekto muzikinis vadovas ir dirigentas – Martinas Lutzas (Vokietija), režisierius – Jonas Vaitkus, scenografas ir kostiumų dailininkas – Gintaras Makarevičius, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas, teorba grieš vokalo pedagogas Svenas Švanbergeris (Vokietija).

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.