Po valdžios ketinimų Kuršių mariose pirmenybę teikti poilsinei žūklei ir vandens turizmui dar labiau sunerimo žvejai verslininkai.
Ką daryti netekus verslo ir pragyvenimo šaltinio daugiau nei pusei iš 74 mariose žvejojančių bendrovių?
Vertino verslą
Apie vis blogėjančią žvejybą Kuršių mariose prabilta ne šiandien ir ne vakar. Gal jau penketą metų žvejai verslininkai aiškino apie į marias plūstantį sūrų vandenį. Jo padaugėjo gilinant uosto farvaterį. Taip pat Kuršių marias siaubia kormoranai.
Žvejams atkakliai reikalaujant, Kuršių marių žvejų susivienijimas „Lampetra” užsakė studiją Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institute. Studijos išvadose patvirtinta, kad išties dėl sūrėjančių marių, mažėjančių žuvų išteklių versline žvejyba užsiimančios įmonės patiria didelių nuostolių.
Mokslinių tyrimų studiją užsakė ir Žuvininkystės departamentas. Mokslininkų buvo prašoma sukurti žalos atlyginimo mechanizmą, kuris būtų taikomas paliekant žvejybos verslą.
Nustatyta, kad per metus iš žvejybos verslo vidutinė įmonė uždirba iki 30 tūkstančių litų. To verslui vystyti, atnaujinti senus laivelius, tobulinti žūklės įrangai nepakanka.
Žvejams tenka imtis papildomos veiklos. Vieni žiemą, marioms užšalus, įsigudrina „šienauti” nendres, kurios, kaip ir praėjusio šimtmečio pradžioje, naudojamos namų stogams dengti. Kiti bando pradėti naują verslą – užsiimti turistų plukdymu, kad šie už atitinkamą mokestį meškere susigautų vieną kitą žuvelioką. Tačiau tam irgi reikia gero, atitinkamai parengto laivo. Tai padaryti įstengia, toli gražu, ne kiekvienas. Be to, visiems ėmus verstis rekreacine žvejyba nepakaktų ir turistų. Šis verslas, geriausiu atveju, trunka kelis mėnesius, o ką daryti likusiu metų laiku?
Nesutiko su skaičiavimais
Žalos atlyginimo mechanizmas paliekant verslą buvo „išrastas” praėjusių metų pabaigoje. Bet kilo nepasitenkinimų iš Baltijos jūros priekrantės žvejų pusės. Norėta marių žvejus prilyginti priekrantininkams. Tikėtasi, kad iš 2007 -2013 metams Lietuvai skirtų Europos Sąjungos lėšų žuvininkystei vystyti bus galima išmokėti kompensacijas paliekantiems verslą priekrantės ir marių žvejams. Tačiau, nors dalis priekrantės žvejų žūklauja ir mariose, o iš marių „atbėga” kai kas į priekrantę prasidėjus stintų ėjimui gruodį, bendros kalbos nerasta.
Priekrantės žvejai tikisi žymiai didesnių kompensacijų ir juos sulyginti su marių žvejais esą neteisinga.
Žuvininkystės departamento valdininkams neliko nieko daugiau, kaip vėl tobulinti siūlytąjį kompensacijų mechanizmą paliekant verslą. Jį žadama pateikti svarstyti spalį, kai prasidės rudens žūklės sezonas.
Marios apytuštės
Aplinkosaugininkai tikino, kad pastaruoju metu brakonieriavimo mastai Kuršių mariose mažėja. Atseit, tie, kurie sėdėjo be darbo ir naktimis plaukė į marias nelegaliai žvejoti, išvyko uždarbiauti į Airiją, Ispaniją ar Angliją.
Žvejai verslininkai su tuo nesutinka. Jų nuomone, Kuršių marių pakrantėse išmestos negyvos žuvys liudija apie tai, kad jas uždususias tinkluose paleido „į laisvę” būtent brakonieriai.
Yra ir trečioji nuomonė, kad naktimis į marias, kaltindami kormoranus ir brakonierius žuvų išgaudymu, lenda patys verslininkai. Nenustačius konkrečių Kuršių marių tuštinimo kaltininkų, aišku, kad Nidoje, Juodkrantėje, Rusnėje pardavinėjami rūkyti karšiai, unguriai, ešeriai kaip mana iš dangaus nekrenta. Juos kažkas turi sugauti ir pristatyti žuvų rūkytojams.
Ar bereikia stebėtis, kad tokiais mastais žmonėms ir kormoranams dešimtmečiais semiant žuvis, jų kasmet sugaunama vis mažiau.
Kuršių marios, to neneigia nei patys žvejai, nei mokslininkai – apytuštės. Kokia kalba tokiu atveju gali būti ne tik apie pramoninę, bet ir kitokią žūklę? Kur išeitis?
Iš vyresnės kartos mokslininkų pasigirsta siūlymų bent keletą metų leisti marioms atsigauti. Tik po to vėl pradėti žvejybą, o kokią, parodysianti pati gamta.