Kai skolose paskendusi „Mažeikių nafta” buvo parduota pusvelčiui, kilo didžiulis triukšmas, trukęs ilgus metus. Kai kita bankrutuojanti pramonės milžinė „Alytaus tekstilė” atiduota už vieno buto kainą, tyli net opozicija. LŽ pasidomėjo, kas tie laimingieji, pusvelčiui įsigiję „Alytaus tekstilę”.
Naujieji verslininkai
„Alytaus tekstilės” valstybei priklausiusių akcijų pardavimas iš tikrųjų buvo skandalingas: nežinia iš kur išdygę verslininkai įsigijo vieną didžiausių Lietuvos įmonių, žarstydami niekuo nepagrįstus pažadus, paskui perleido akcijas kitiems savininkams, kurie su 1200 darbuotojų gali elgtis kaip su baudžiauninkais. Iš tikrųjų Alytus toli nuo Vilniaus – kaip valdžia nuo Lietuvos žmonių.
Paaiškėjo, kad „Alytaus tekstilės” dalį akcijų perpirko „Marijampolė gelžbetonis”, siejamas su liūdnai pagarsėjusiu Suvalkijos verslininku Žydrūnu Buzu, gretinamu su dar garsesniu Raimundu Burba-Raikinu, Suvalkijos organizuotos nusikaltėlių gaujos vadeiva.
Įtarė seniai
Dar prieš beveik pusantro dešimtmečio, teisėsaugininkams besiaiškinat įvairias Raikino grupuotės kriminalinės veiklos peripetijas, buvo kilę įtarimų, kad jos nariai gali bandyti legalizuoti nešvariais būdais gautus pinigus. Šie įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai Marijampolėje buvo įkurta garsioji „Žydriaus” firma, o jai vadovauti pradėjo vos profesinę mokyklą baigęs Žydrūnas Buzas.
Laukinio kapitalizmo Lietuvoje pradžioje teisėsaugininkai neslėpė įtarią, jog būtent per Ž.Buzą bei jo firmą gali būti legalizuojami iš verslininkų „išmušinėjami” ar kitokiais nelegaliais būdais gaunami Raikino grupuotės pinigai. Tačiau to įrodyti nepavykdavo. Kas dabar žino, ar tam neva koją kišdavo tuometinis Ž.Buzo – futbolo rėmėjo ir nuolat tarp vietos politikų besisukiojančio sumanaus verslininko – įvaizdis, ar įstatymų spragos.
Dingo milijonai
Kai 1993-1994 metais Lietuvą užplūdo nelegalių bankelių banga, rinkti indėlius iš gyventojų ėmėsi ir „Žydriaus” savininkas. Nors tuo metu Marijampolėje jau sklido kalbos, kad jis yra vienos mieste siautusių reketininkų gaujos narys, pinigus jam nešė ir paprasti miestelėnai, ir net ir kai kurie vietos politikai. Mat Ž.Buzas jiems kas mėnesį žadėjo mokėti net po 10 proc. palūkanų. Iš patiklių gyventojų „Žydriaus” savininkas surinko beveik 4 mln. litų.
Kai 1996 metais pagaliau šiam veikėjui teisėsaugininkai už nelegalią bankininkystės veiklą pakirpo sparnus ir iškėlė baudžiamąją bylą, paaiškėjo, kad indėlininkams jis skolingas beveik 2 mln. litų.
Pinigus investavo
Ž.Buzas beveik porą metų praleido nelaisvėje, o daugelis indėlininkų savo pinigų neatgavo. Šiandien prisimindami tą indėlių istoriją kai kurie marijampoliečiai sako, jog tuomet buvo apkvailinti ir įtaria, kad už negrąžintus indėlius Ž.Buzas bei kiti Raikino grupuotės nariai ne savo vardu galėjo įsigyti nemažai tuomet dar labai pigaus nekilnojamojo turto. Ir ne vien tik už negrąžintus indėlius, bet ir už pinigus iš kitokios nelegalios veiklos.
Klestėjimo metas
Kai iš įkalinimo įstaigų buvo išleistas Ž.Buzas ir kiti grupuotės nariai, keleto Ž.Buzo artimųjų vardu Marijampolėje bei Kalvarijoje buvo pradėtas supirkti nekilnojamasis turtas. Netrukus, 2001 metų rugsėjį, įkuriama ir UAB „Artapolas”. Vienu jos vadovų tapo Ž.Buzas.
Bendrovė įsikūrė pačiame Marijampolės centre esančioje Kęstučio gatvėje. Tame pačiame pastate įsikūrusiose parduotuvėse ėmė šeimininkauti kai kurių Raikino grupuotės narių žmonos. „Artapolo” veikla ėmė aktyvėti.
Kai kuriuos Raikino grupuotės narius ypač domino ties bankroto slenksčiu atsidūrusios įmonės. Kalbama, kad jie mėgino perimti dabar jau bankrutavusių bendrovių „Mepra”, „Miškas”, „Marijampolės konservai” bei kitų valdymą. Tačiau užmačioms nepavykus, didesnis dėmesys buvo sutelktas sklypų supirkimui pagrindinėse Marijampolės gatvėse.
Nekilnojamasis turtas
Ši veikla iš dalies pasiteisino. Dabar „Artapolui” Marijampolėje priklauso keletas didelių komercinės paskirties pastatų, kurie yra išnuomoti „Iki”, „Maximos”, „Norfos” prekybos tinklams. Ateityje „Artapolas” yra numatęs pačiame Marijampolės centre – Gedimino ir V.Kudirkos gatvių sankirtoje – pastatyti dar vieną prekybos ir verslo centrą bei keletą kitokių statinių, ir juos išnuomoti.
Nekilnojamojo turto supirkimu, statyba bei nuoma ši bendrovė užsiima ne vien Marijampolėje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.
Prieš keletą metų, kai Marijampolėje investicijos į komercinės paskirties statinius tapo nebe tokios patrauklios, nes miesto centre daugiau didelių prekybos centrų nebereikia, „Artapolas” dėmesį vėl nukreipė į kai kurias miesto įmones.
Ž.Buzo bei R.Burbos aplinkos žmonės įsigijo dalį tuometinio Marijampolės mero pavaduotojo Juozo Budreikos įsteigtos įmonės „Budsava” akcijų, o vėliau – ir kontrolinį UAB „Marijampolės gelžbetonis” akcijų paketą. Pirmoji įmonė užsiima statyba, baldų gamyba, o antroji – statybinių mišinių bei įvairių betoninių dirbinių gamyba.
Teisėsauga bejėgė
Įvairios šalies operatyvinės tarnybos domisi „Artapolo” bei kitų panašių bendrovių, kurios gali turėti ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis, investicijų kilme. Tačiau, kaip teigė Marijampolės vyriausiasis prokuroras Rimantas Bradūnas, jokių ikiteisminių tyrimų nėra pradėta. Pasak jo, pajamų ir turto deklaravimas, kai nėra privalomo išlaidų deklaravimo, nepakankamai efektyvus.
Raikino biografijos pradžia
R.Burba (gim. 1964 m.) kriminalinę karjerą pradėjo jaunystėje. Atgimimo laikais jis subūrė savo grupuotę, o 1990-ųjų spalį jau buvo pirmą kartą teisiamas. Tąkart jis įkliuvo dėl valstybinio turto grobimo iš Putliųjų verpalų fabriko. R.Burbai buvo skirta 4 metai nelaisvės ir turto konfiskavimas. Tačiau jis atsėdėjo tik pusę bausmės – 1992-ųjų rugsėjį, teismo sprendimu, buvo paleistas lygtinai.
Grįžęs į Marijampolę Raikinas vėl ėmė vadovauti savo gaujai. Jos pagrindinės veiklos kryptys buvo reketas ir kontrabanda.
Pasak Marijampolės kriminalistų, Raikino gauja, reketuodama verslininkus, nieko naujo nesugalvojo – kaip ir kiti tų laikų banditai siūlydavo žmonėms „stogą”. Į R.Burbą buvo pasikėsinta: važiuojant driokstelėjo jo automobilis. Sprogimas nuplėšė Raikino koją beveik iki kirkšnies. Nusikaltimas taip ir liko neišaiškintas, nors pareigūnai iki šiol beveik neabejoja, kad šis įvykis buvo susijęs su Raikino ir Zazo tarpusavio santykiais.
Nauja veikla
Paleistas iš ligoninės R.Burba toliau reketavo Marijampolę. Bet policija jau lipo visoms miesto gaujoms ant kulnų – dešimtmečio viduryje daug jų narių pateko už grotų.
Už turto prievartavimą Raikinas buvo teisiamas 1995 metais. Už duoklių rinkimą iš verslininkų R.Burbai buvo skirti 8 metai laisvės atėmimo ir turto konfiskavimas.
Raikinui grįžus į laisvę laukinio reketo laikai Lietuvoje jau buvo pasibaigę. Grupuotė žmonių masiškai nebeterorizavo, susirado ramesnės, ne taip į akis krintančios veiklos (kontrabandos ir pan.)
Nesėkminga puota
2003 metais teismas R.Burbai skyrė įpareigojimus nesilankyti daugelyje viešų vietų (naktimis būti namie, nebendrauti su grupuotės nariais). Bet Raikinas įpareigojimų nesilaikė. Tų pačių metų rudenį jis įkliuvo.
Marijampolės organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai, sužinoję, kad Raikinas girtauja savo sodyboje Trempinių kaime, naktį atvyko patikrinti šios informacijos. R.Burba, su kompanija užsidaręs pirtyje, pareigūnų neįsileido ir netgi šovė pro langelį (vėliau paaiškėjo, kad pistoletas buvo šratinis). Viskas baigėsi tuo, kad pirtį šturmavo „Aras”. Paaiškėjo, kad Raikinas linksminosi su skandalingai pagarsėjusiu Daujėnų klebonu Rimantu Visockiu, artimiausiu bendru Vitalijumi Januliu ir dviem ne itin dorovingomis merginomis. Visi buvo neblaivūs.
Už teismo įpareigojimų nevykdymą ir pasipriešinimą policijai R.Burbai buvo iškelta byla. 2005-ųjų vasarį jis vėl buvo teisiamas. Marijampolės teismas Raikinui skyrė 5 tūkst. litų baudą. Nuosprendį apskundus Kauno apygardos teismui bauda buvo padidinta iki 8 tūkst. litų.
Nebaigta byla
Pernai lapkritį R.Burba vėl tapo įtariamuoju.
Vilkaviškio rajone, Vištyčio miestelyje, kaimo turizmo sodyboje linksminosi dvi kompanijos – kauniečių ir marijampoliečių. Įsismaginę vyrai po kurio laiko ėmė girtauti kartu. Pobūvio metu buvo kilę keletas konfliktų, bet jie buvo greitai nuraminti.
Paryčiais, kai kauniečių kompanija miegojo, į jų namuką įsiveržė grupė kaukėtų ginkluotų vyrų ir apšaudė ten buvusiuosius. Paskui marijampoliečiai skubiai išvažiavo.
Paaiškėjo, kad kulkos sutrupino dubens kaulą 42 metų Kęstučiui Miliauskui, pravarde Šramas, o metais vyresniam Artūrui Adomėnui buvo peršauta kojos pėda. Apie 5 val. ryto į sodybą atvykusi policija rado mirusį Vilniaus viešbučio „Hotel Panorama” vadovą 38 metų Marijų Krygerį, – vyras tą naktį linksminosi su kauniečiais. Iš pradžių manyta, kad vyriškis nušautas, tačiau vėliau paaiškėjo, jog mirtis jį ištiko dėl smūgio į galvą.
Tą pačią dieną policija giminaičiui priklausančioje sodyboje sulaikė vieną įtariamųjų – R.Burbą. Kiek vėliau buvo sučiupti 3 jo bendrai (tarp jų ir V.Janulis). Teismo sprendimu jie buvo suimti, vyrams pateikti įtarimai nužudymu. Vėliau jiems buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas. Raikinui draudžiama be leidimo išvykti iš gyvenamosios vietos, jam negalima bendrauti su kitais įtariamaisiais.
Grupuotė pritilo
Marijampolės policijos žiniomis, Raikino grupuotėje dabar yra apie 20 vyrų. R.Burba, padedamas Suvalkijos politikų, aktyviai veržiasi į legalų verslą – statybas, prekybą nekilnojamuoju turtu. Schema labai paprasta: įsigijusi Marijampolės ir kitų Suvalkijos bei Dzūkijos įmonių akcijų kontrolinį paketą Raikino gauja skiria direktoriumi savo žmogų. Tokių „direktorių” valdomų įmonių dabar yra nuo 10 iki 20.
Kriminalistai tvirtina, kad Raikinas turėjęs daug reikalų su žinomu, teistu Marijampolės verslininku Ž.Buzu, tačiau dabar jie neva nutraukę tarpusavio verslo santykius.