Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade Viktoras Baublys įsitikinęs, kad su šia Rusijos sritimi turėtume bendradarbiauti kur kas glaudžiau ir neapsiriboti įprastu verslu bei krovinių srautais. Pusiau juokaudamas pradžiai jis siūlo įgyvendinti projektą 4K – Kaliningradas, Klaipėda, Kaunas ir kultūra.
Viktoras Baublys Rusijos pareigūnams neseniai įteikė notą, kurioje prašoma operatyviau pateikti informaciją apie sulaikytus ar į bėdą patekusius Lietuvos piliečius. Nota įteikta paaiškėjus, kad Lietuvos generalinis konsulatas nebuvo informuotas apie pasikėsinimą Kaliningrado srityje į Lietuvos pilietybę turintį Vladimirą Juchnevičių. Jis – antras Lietuvos pilietybę turintis verslininkas, nukentėjęs Kaliningrado srityje per pastaruosius tris mėnesius. Balandžio viduryje dingo statybų bendrovės „Roslitstroj” vadovas 56 metų Stanislovas Jucius. Po Lietuvos užsienio reikalų ministerijos prašymų pateikti kokios nors informacijos verslininko dingimo aplinkybes ėmėsi tirti Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra. Būta versijų, kad verslininkas galėjo būti pagrobtas ir nužudytas siekiant jį pašalinti iš pelningo gyvenamųjų namų statybos verslo, taip pat esą S.Jucių galėjęs pražudyti romanas su įtakingo, aukštas pareigas einančio kaliningradiečio žmona, arba kad jis gali slapstytis dėl konfliktų su vietos konkurentais. Kaliningrado srities gubernatorius Georgijus Boosas gegužę buvo pareiškęs, kad lietuvio saugumui niekas negresia, o tyrimas dėl jo dingimo bus baigtas, tačiau daugiau žinių apie S.Jucių iki šiol nėra. Apie šiandienos aktualijas LŽ ir kalbėjosi su V.Baubliu.
Lietuviško verslo perspektyvos
– Ar tai atsitiktiniai incidentai, ar tam tikros bauginančios tendencijos?
– Būčiau linkęs manyti, kad tai tik sutapimai, tačiau čia esama tam tikros logikos. Kodėl būtent du Lietuvos piliečiai ir verslininkai nukentėjo? Tai būtų galima aiškinti dvejopai. Vienas veiksnys tas, kad mūsų šalies verslininkai labai aktyviai dalyvauja Kaliningrado ekonomikoje, turime daug Lietuvos kapitalo įmonių, dirba daug mūsų žmonių. Kai skaičiai didesni, randasi ir didesnė tikimybė pakliūti į bėdą. Kitas dalykas, daugelis nešališkų stebėtojų pastebi, kad dažniausiai į įvairius incidentus pakliūva statybų verslo atstovai. Kaip tik dabar čia vyksta dideli persistumdymai, ateina naujų žaidėjų su savo kapitalu. Šio regiono rinka nedidelė, tad galbūt tokiais nešvariais būdais tiesiog bandoma joje įsitvirtinti. Nors mūsų piliečiai statybų versle tikrai neužėmė dominuojančios pozicijos, tad tai lyg ir neturėtų būti pagrindinė išpuolių priežastis.
– Šiomis dienomis pranešta, kad Kaliningrado sritį ketinama paversti rusiškuoju Las Vegasu. Akivaizdu, kad kils dar didesnis statybų bumas. Ar lietuviams verta ten nukreipti savo energiją turint galvoje, kad rinką užvaldo nauji žaidėjai?
– Apie tuos projektus nuolat informuojame Lietuvos visuomenę, verslininkus. Dabar plėtojami net keli dideli projektai, kuriais tikimasi pakelti ekonominį ir socialinį srities lygį. Tai ir minėta azartinių lošimų zona. Kitas projektas, galėsiantis sudominti ir lietuvius, – turistinės-rekreacinės zonos kūrimas Kuršių nerijoje. Kiek man žinoma, srities vyriausybė ketina sekti Lietuvos pavyzdžiu rengdama kurortų infrastruktūrą, projektuodama poilsiavietes, kurios derėtų prie unikalaus kraštovaizdžio. Akivaizdu, kad reikės Lietuvos statybininkų, architektų patirties, darbo stiliaus.
Dėl įsiliejimo į lošimo zoną man kyla abejonių. Vargu ar Lietuvoje yra kapitalo, galėsiančio konkuruoti su rusų ar amerikiečių, kurie kviečiami dalyvauti šiame projekte, investicijomis. Žinoma, kad lošimų zona nėra tik kazino. Bus reikalinga plati infrastruktūra, tad Lietuvos verslininkai galėtų bandyti įsiterpti nebent čia.
– Niekam ne paslaptis, kad verslo sėkmė Rusijoje nemažai priklauso nuo federalinės ar vietos valdžios palankaus ar nepalankaus požiūrio į konkrečią valstybę ar įmonę. Koks Kaliningrado srities vadovų požiūris į Lietuvą?
– Galėčiau tik pasidžiaugti, kad srities visuomenė palanki Lietuvai, jos verslui, kultūrai, žmonėms. Mūsų įmonės turi tikrai gerą vardą, visuomenė palankiai vertina gausius kultūros renginius. Be to, kaliningradiečiai dažnai lankosi Lietuvoje ir patys mato, kad čia nėra nei stipriai išreikšto nacionalizmo, nei antirusiškų nuotaikų.
Situacija kiek kinta dėl to, kad šiuo metu daug srities vyriausybės ministrų keičiami žmonėmis iš Maskvos. Jie nežino, nejaučia bendravimo tradicijų, artimos kaimynystės specifikos ir neteikia jai didelės reikšmės. Tačiau bendras požiūris, kaip minėjau, palankus.
Žinoma, verslininkų nuotaikos labai priklauso nuo valdžios požiūrio. Nepakanka vien griežtai laikytis įstatymų ir nustatytų žaidimo taisyklių. Dar reikia puoselėti glaudžius ryšius valdžios koridoriuose. Lietuvos valstybinės institucijos su dabartine Kaliningrado srities vadovybe turi labai gerų kontaktų. Naujasis gubernatorius dirba tik dvejus metus, tačiau jau dukart lankėsi Vilniuje. Dažni mūsų ministrų, pavyzdžiui, Kazimieros Prunskienės apsilankymai Kaliningrade. Klostosi geri, dalykiški, darbiniai santykiai.
– Jau seniai vyksta diskusijos, kas – lietuviai, lenkai ar vokiečiai – „užkariaus” Kaliningrado sritį investicijomis. Kokia padėtis yra šiuo metu? O gal pati Rusija didina įtaką šiame krašte?
– Nenorėčiau vartoti sąvokos „užkariaus”, nes ji šioje geopolitinėje erdvėje ir šiuo laiku nepriimtina. Bent jau Lietuva to, apie ką kalbate, nesiekia. Ieškome partnerių, esame už gerą kaimynystę. Kas krašte tvirčiau laikosi? Neabejotinai esame vieni pagrindinių investuotojų į Kaliningrado srities ekonomiką. Turime per 600 lietuviško kapitalo įmonių, kurios yra įgijusios labai gerą vardą. Manau, kad kurį laiką ši tendencija išliks, tačiau vis aktyviau Kaliningrade dairosi Skandinavijos šalys, įvairių Vokietijos žemių pasiuntiniai.
Tačiau esama rimtos problemos – labai ribota rinka, nes čia nėra ir milijono vartotojų. Nemažai jų turi ribotą perkamąją galią. Kaliningrado miestas užtvindytas Rusijos verslininkų, jų restoranų ir prekybos tinklų. Šiuo metu intensyviai statomi viešbučiai. Visos federalinės investicijų programos, jų ištekliai pirmiausia atitenka Rusijos verslui. Tad nemanau, kad Lietuvoje rastųsi daug verslininkų, kurie norėtų investuoti Kaliningrado srityje.
– Jūs dažniausiai kalbate apie vadinamąjį Imanuelio Kanto miestą – Karaliaučių. Tačiau esama ir Tilžės, ir Gumbinės, kitų miestelių. Kokia padėtis juose? Ar Lietuvos verslininkai mėgina ten skverbtis?
– Tilžėje jau senokai veikia antrinė Vičiūnų įmonė, Šiaulių „Rūtos” filialas, bent kelios baldų ar medienos apdirbimo įmonės. Ir kituose miesteliuose esama mūsų įmonių, tad Lietuvos verslas tikrai nesutelktas tik Kaliningrade.
Ketvirtoji respublika – veikiau mitas
– Dar ne taip seniai pasigirsdavo vienas kitas balsas ar svarstymai apie Kaliningrado sritį kaip ketvirtąją Baltijos respubliką, kažką panašaus į rusiškąjį Honkongą. Ar tokių „separatistinių” nuotaikų dar esama? Kiek juntamas srities vakarėjimas, kitoniškumas palyginti su likusia Rusija?
– Sutikčiau su mintimi, kad srities gyventojai jaučiasi esą kiek kitokie, nei visi kiti Rusijos gyventojai. Jie skiriasi, pavyzdžiui, savo požiūriu į kaimynus. Dar prieš kokius 10 metų buvo užsakytas jaunimo tyrimas, kuris parodė, kad dauguma jaunuolių niekada nebuvo Rusijoje. Tačiau beveik visi yra lankęsi Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Europos valstybėse. Vien tai rodo, kad jie kitokie. Jie ne taip lengvai pasiduoda pasitaikančioms konfrontacinėms nuotaikoms tarp Rusijos ir Vakarų.
Yra dar vienas bruožas, kurį norėčiau pabrėžti. Tie jauni žmonės, kurie save laiko tikraisiais krašto gyventojais, kurių tik seneliai čia atvyko po Antrojo pasaulinio karo, jau nesibaimina vartoti tikrųjų, o ne sovietinės valdžios dirbtinai primestų vietovardžių. Anksčiau tokie dalykai buvo net neįsivaizduojami. Senieji vietovardžiai vis labiau populiarėja, jais vadinamos firmos, oro linijų kompanijos ir t. t.
Dar vienas dalykas – žmonės jau nesibijo šio krašto istorijos. Įvairūs mokslininkai – archeologai, istorikai – neapsiriboja vien sovietinio laikotarpio tyrinėjimais, o tiria ir visuomenei vis plačiau atskleidžia faktus apie buvusius krašto gyventojus prūsus, jų gyvenseną, kultūrą. Net mėginama atstatyti pirmąsias prūsų pilis. Tokie dalykai taip pat padeda formuoti savitą kaliningradiečių mąstyseną, gyvenseną, mentalitetą.
Tačiau drįsčiau kategoriškai teigti, kad šiuo metu nėra jokių sąlygų net galvoti apie kažkokią ketvirtąją Baltijos respubliką. To nėra ir būti negali, tad nė vienas nors kiek blaiviau mąstantis politikas apie tai net nekalba.
– Kadangi užsiminėte apie konfrontaciją, negalima neprisiminti Rusijos ketinimų šiame regione dislokuoti priešraketinės gynybos kompleksus. Kaip į tai reagavo vietos bendruomenė? Ar būta kokios nors diskusijos šiuo klausimu, ar tiesiog faktas priimtas kaip neišvengiama duotybė iš Maskvos?
– Jokios didelės diskusijos ta tema nei vyko, nei vyksta, nes ši žinia atėjo iš Rusijos Federacijos vicepremjero Sergejaus Ivanovo lūpų. Vėliau jis pats tą žinią paneigė. Tačiau kai buvo pranešta apie tokią galimybę, Kaliningrado spaudoje jokių džiūgaujančių publikacijų nepavyko aptikti. Atvirkščiai, naujiena vertinta nepalankiai. Priešiškų ar kritiškų straipsnių nebuvo, tiesiog rašyta, kad nėra jokio reikalo tas raketas čia dislokuoti. Net vieno straipsnio pavadinimas įsiminė: „Ačiū Dievui, raketų nebus.” Žmonės puikiai supranta, kad kuo daugiau krašte karinių dalinių, tuo situacija šioje ribotoje ir uždaroje teritorijoje taps komplikuotesnė. Jei tos raketos ir būtų dislokuotos, entuziastingai niekas jų nesutiktų, tačiau ir priešindamiesi tikrai nestatytų barikadų.
Energetika, transportas, kultūra
– Amžina tampanti tema – energetika. Kokia padėtis šiuo požiūriu?
– Faktas, kad kol kas Kaliningradas savo energetikos poreikių pats negali patenkinti. Apie 30 proc. elektros energijos perkama iš Lietuvos, tad jau dabar svarstoma, ką reikės daryti, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Greičiausiai bus plečiamas dujotiekio, kuris eina per Lietuvą, galingumas, o tai leistų efektyviau veikti srities šiluminei elektrinei. Kita galimybė – būsimo dujotiekio iš jūros atšaka į šią sritį, tačiau galutinis sprendimas, kiek žinoma, dar nepriimtas. Svarstoma galimybė statyti savo atominę elektrinę. Tad esama įvairių variantų, tačiau politiškai neapsispręsta, kurį racionaliausia rinktis.
– Keleivių ir krovinių tranzitas geležinkeliu jau seniai nėra tarpvalstybinė problema. Tačiau teko girdėti, kad ketinama plėsti jūrinių keltų linijas, intensyvinti oro susisiekimą su Rusija?
– Na, su neigiamomis emocijomis susiduriame beveik kasdien, kai žmonėms reikia prašyti tranzitinių vizų. Jų per metus išduodame per 200 tūkstančių. Tačiau daugiausia problemų kyla dėl krovinių tranzito, nes transportininkai niekaip negali susitarti dėl abiem šalims priimtinų gabenimo tarifų. Buvo tas Lietuvoje labai nuskambėjęs projektas 2K, tačiau plačiau jo naudos ar žalos komentuoti nenorėčiau. Srities geografinė padėtis, žinoma, įpareigoja plėsti oro ar jūros susisiekimo kelius, tačiau geležinkeliai vis tiek išliks pagrindinė ir pigiausia krovinių gabenimo arterija.
Dabar pusiau juokaudami sakome, kad kuriame naują projektą – 4K. Kas tai? Kaliningradas, Klaipėda, Kaunas ir kultūra. Manome, kad kur kas artimesnis ir aktyvesnis bendradarbiavimo būdas – kultūriniai mainai, o ne krovinių srautai. Gaila, kad kol kas dirbama viena kryptimi. Tempiame gausius būrius įvairiausių kultūrininkų į Karaliaučių, tačiau į Lietuvą panašių vizitų būna per mažai. O šio krašto žmonės tikrai turi ką pasiūlyti. Tas judėjimas, deja, tik vienpusis.
– Į Lietuvą aktyviai veržiasi tik „ichtiandrai”…
– Norėjome Karaliaučiuje pastatyti lietuvių kultūros centrą, tačiau dėl man iki galo neaiškių priežasčių šis projektas marinamas. Dar svajoju, kad bendradarbiavimas vyktų ne tik su Vilniumi ar Klaipėda, bet ir su pasienio regionais, apskritimis, todėl į savo ateities vizijas įtraukėme ir Kauną. Norėtume, kad glaudžiau su šia reikšminga ir istoriškai brangia sritimi bendradarbiautų visa Lietuva. Tad projektas 4K tikrai gali būti negalutinis.
Iš „Lietuvos žinių” dosjė:
Nuo 2006 metų pradžios Kaliningado srityje buvo įvykdyti devyni pasikėsinimai į verslininkus ir opozicijos politikus (tarp jų buvo pagrobtas ir iki šiol nerastas Lietuvių verslo klubo Kaliningrade prezidentas S.Jucius bei statybų verslu užsiimantis Lietuvos verslininkas V.Juchnevičius). Nė vienas nusikaltimas nebuvo atskleistas. Pasikėsinimų į verslininkus banga suaktyvėjo, kai 2006-aisiais prasidėjo gyvenamųjų namų statybos šuolis. Su teisėsaugos struktūrų ir nusikaltėlių pagalba į statybų verslą Kaliningrado srityje aktyviai kelią skinasi kriminalinis Maskvos ir Sankt Peterburgo kapitalas. Verslininkai priversti (teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis) parduoti arba perleisti savo verslus „investuotojams iš didžiosios Rusijos”. Pavyzdžiui, lietuviško kapitalo kompanija „Litana-Kaliningrad”, gaminanti metalo konstrukcijas, planuoja verslą parduoti vienai Maskvos kompanijai. Veiklą srityje stabdo ir Panevėžio statybos trestas.
Kartu su didžiosios Rusijos kapitalu į sritį ateina ir nusikalstamos grupuotės, kurios neleistinais būdais siekia perimti sėkmingai veikiančias įmones. Su tokiu nusikaltėlių spaudimu yra susidūrusi lietuviško kapitalo įmonė „Serpantinas”.
Kaliningrado vyriausybės skelbiamuose konkursuose (per viešuosius pirkimus) didelę užsakymų dalį laimi kompanijos iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Šios tendencijos itin sustiprėjo, kai į valdžią atėjo gubernatoriaus G.Booso komanda.
Srities vyriausybė per jai pavaldžias žiniasklaidos priemones formuoja neigiamą Lietuvos, kaip pagrindinės kliūties, įvaizdį, teigia, kad ji trukdo (per savo vykdomą geležinkelių tarifų politiką) efektyviai plėtotis srities ekonomikai ir pritraukti investicijas. Visuomenei bandoma įteigti, kad Lietuva piktybiškai pažeidžia pasirašytus dvišalius susitarimus, tarp jų ir 2K. Su Lietuvos pareigūnais šiomis temomis gubernatorius G.Boosas bendrauja tik ultimatumų kalba, derybose nuolatos pabrėžia, kad Rusija gali labai pakelti geležinkelio tarifus kroviniams, kurie gabenami Klaipėdos uosto kryptimi, bei nukreipti ir šiaip negausius Rusijos krovinių srautus į Rusijos jūrų uostus.