Neseniai mūsų lėlininkai dalyvavo tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose Rusijoje, kur sulaukė ypatingo dėmesio. Kalbėta ir apie Lietuvos kūrėjų patirtį, jų reikšmę lėlių teatro istorijai.
Nuo 1968 metų, kai Baltijos respublikų ir Baltarusijos lėlių teatro festivalyje Rygoje (Latvija) Kauno valstybinis lėlių teatras parodė režisieriaus Stasio Ratkevičiaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektaklį pagal Salomėjos Neries poemą „Eglė žalčių karalienė”, Lietuvos profesionalus lėlių teatras užsienyje atpažįstamas kaip įdomus, savitos meninės raiškos pavyzdys.
Ypatingi lėlininkų susibūrimai ir Rusijoje, kur dar nuo sovietinių laikų gerai prisimenama mūsų meistrų kūryba. Tuo teko įsitikinti per šiais metais Maskvoje ir Sankt Peterburge vykusius tarptautinius lėlių teatrų festivalius.
Maskvos kvietimai
Jau ketvirtą kartą Maskvoje surengtas festivalis „Maskvietiškos atostogos”. Mūsų šaliai kelius į jį pramynė kauniečių Dariaus ir Jūratės Armanavičių teatras „Nykštukas”, dalyvavęs pirmuosiuose renginiuose. 2006-aisiais lankėsi Vilniaus „Lėlė”. Nors tai ne kamerinis teatras, mūsų kūrėjai buvo pakviesti dėl ypatingo dėmesio lietuvių teatrui. Tąkart parodytas dailininkės Julijos Skuratovos režisūrinis debiutas – kartu su režisieriumi ir pedagogu Rimu Driežiu pastatyta Nijolės Indriūnaitės „Muzikinė dėžutė”, ji net pelnė festivalio prizą.
Šiais metais Maskvoje vaidino Klaipėdos lėlių teatras ir Stalo teatras iš Vilniaus. Klaipėdiečiai parodė režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Angelų pasakos”, sukurtą pagal Vytauto V.Landsbergio knygą; vilniečiai – režisierės, dailininkės, aktorės Saulės Degutytės monospektaklį „Eglė žalčių karalienė”, pastatytą pagal lietuvių liaudies pasaką. Spektaklyje dalyvavo ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė, gyvai griežusi smuiku.
V.Mazūro mokiniai
Antri metai „Maskvietiškų atostogų” ekspertų komisijoje dirbo kritikai iš Lietuvos. Festivalis, kurį rengia privatus lėlių teatras „Tri lika”, ypatingas todėl, kad čia kviečiami laisvieji, tai yra – nevalstybiniai, maži teatrai. Patys vaidindami, stebėdami kitų trupių pasirodymus, lėlininkai įgauna vertingos profesinės patirties, auga ir tobulėja.
Mūsų kūrėjų spektakliai šiais metais vėl sulaukė susidomėjimo, o Stalo teatro „Eglė žalčių karalienė” žinovų net buvo lyginama su kauniečių to paties pavadinimo spektakliu, S.Ratkevičiaus ir V.Mazūro sukurtu beveik prieš 40 metų. Tad neatsitiktinai ir rengėjai, per festivalį pageidaudami paskaitos apie Lietuvos lėlių teatrą, pasirinko temą „Visi mes – V.Mazūro mokiniai”. Rusijoje visada ypatingos pagarbos sulaukia Lietuvos lėlių teatro pažiba – dailininkas ir režisierius V.Mazūras. Dar sovietiniais laikais jo pastatymai padarė didelę įtaką lėlių teatrui, kai tarp realistinių spektaklių pasirodė jo „Pelenų antelė”, „Pasaka apie stebuklingą berniuką”, „Žemės dukra” ir kiti, ne tik patiems lietuviams parodę, koks įdomus – autorinis, poetinis – gali būti lėlių teatras. Maloniai nustebino tai, kad beveik visi paskaitos dalyviai žinojo kas yra V.Mazūras, prisiminė S.Ratkevičių. Ypač šiltus jausmus Lietuvos lėlių teatrui puoselėja Irina Uvarova – dailininkė ir teatrologė, lėlių teatrui skirto žurnalo „KukArt” vyriausioji redaktorė. Ji prasitarė, jog nuo 1978 metų prisimena ir domisi V.Mazūro kūryba.
Pažintys Sankt Peterburge
Aštuntą kartą Sankt Peterburge vyko tarptautinis festivalis „KukArt”. Tarp jo dalyvių – ne tik Rusijos (nuo Sankt Peterburgo iki Kamčiatkos) trupės; spektaklius rodė Lietuvos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Bulgarijos, Ukrainos, Irano trupės. Mūsų šaliai atstovavo Kauno lėlių teatras, parodęs režisierės ir dailininkės Jūratės Januškevičiūtės marionečių spektaklį pagal lietuvišką pasaką „Aukso kiaušinis”. Už šį darbą menininkė 2000 metais pelnė „Kristoforo” apdovanojimą. Bet „KukArt” rengėjai teigia, jog festivalio programa sudaroma tik iš geriausių pastatymų. Todėl buvo parodyti spektakliai, kurių kūrėjai pelnė aukščiausiąjį Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę”.
„KukArt” direktorius Davidas Burmanas didžiuojasi, kad šis festivalis neturi analogų Rusijoje; sudaro galimybę pažinti lėlių, o kartu sintetinį teatrą, kuris remiasi lėlių teatro meninės kalbos ženklais. Juolab kad pastaruoju metu ypač ryškus gretutinių menų derinimas, išplečiantis lėlės sąvoką. Matyt, todėl festivalyje vyravo spektakliai suaugusiems, interpretuojantys rusų ir užsienio klasiką.
Pastebėtas „Aukso kiaušinis”
Tačiau „KukArt” festivalyje buvo ir vaikų auditorijai bei šeimai skirtų spektaklių. Visi jie – rimti bei šviesūs – išsiskyrė pagarbiu požiūriu į žiūrovą ir lėlę, o ne išgalvotais, stulbinančiais meniniais sprendimais. Tarp ypač įdomių – Sankt Peterburgo Valstybinio Demeni vardo marionečių teatro „Stebuklinga plunksnelė”, etniniais motyvais persmelktas buriatų teatro „Ulger” spektalis „Dainuojanti strėlė”, Penzos apskrities teatro „Lėlių namai” padavimų ir legendų motyvais sukurta „Undinių pasaka”. Labai įdomi pastaroji, kur unikaliai ir motyvuotai naudodamas vanduo – materijos ir prasminis akcentas – lydintis per etninę erdvę (nuo gimimo iki mirties) kliaujančius personažus.
Puikiai pasirodė ir Kauno lėlių teatras, kuris per beveik 50 savo gyvavimo metų daugiausiai kuria vaikams. Kauniečių „Aukso kiaušinis” ypač išsiskyrė šalia ryškių ir pretenzingų reginių; atrodė jaukus ir intymus. Nors festivalyje nebuvo spektaklių aptarimų, o kauniečių spektaklis vaidintas lietuviškai, kolegos lėlininkai sveikino mūsų teatro vadovą Sigitą Klibavičių, režisierę ir dailininkę J.Januškevičiūtę. Didžiausių pagyrų už puikiai valdomas marionetes, ansamblišką vaidybą, santūriai bet gyvai atliekamas liaudies dainas sulaukė aktoriai Laima Strazdauskienė, Andrius Žiurauskas, Jolita Jakučionienė, Remigijus Endriukaitis. Žiūrovai, regis, kuo puikiausiai suprato lietuvišką spaktaklį. Kai kurie, tiesa, pasitikslindavo, ar tai kūrinys apie vištelę – „kuročka riaba”?..
o vistik ,kap ir prieš 40m,čia kumelė girdzijauskaitė.