Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto sociologijos profesorius Andrzejus Zybertowiczius prieš kelias savaites buvo paskirtas Lenkijos premjero Jaroslawo Kaczynskio patarėju saugumo klausimais.
Paskyrimas neatsitiktinis – šis sociologas daugybę metų tyrinėjo slaptųjų tarnybų įtaką Lenkijos gyvenimui. Apie tai jis kalbėjo ir Vilniuje, nors pabrėžė, kad pas mus atvyko kaip mokslininkas, o ne kaip premjero patarėjas.
„Blogiausia, – pabrėžė svečias iš Lenkijos, – kad visuomenės mokslai nesiima tirti slaptųjų tarnybų įtakos valstybei ir jos ekonomikai. 1995 metais buvo pasakyta, jog tai nėra mokslo sritis, todėl nėra ką tirti. Vieni mokslininkai bijo to imtis, kiti patys buvo susiję su šiomis tarnybomis, nors visuomenė to nežino, treti ryžtasi apie tai kalbėtis su žurnalistais, tačiau pasirodžius interviu paaiškėja, kad jame nebėra ištisų pastraipų, nes išsakytos mintys nepatinka leidinio redaktoriui.” A.Zybertowicziaus nuomone, jei netyrinėsime šio reiškinio dabar, kol dar gyvi žmonės, galintys apie tai papasakoti, jiems išmirus ta gyvenimo sritis taip ir liks neištyrinėta.
Komunistinę valstybę lenkų sociologas tapatina su policine valstybe, kurioje partija ant trumpo pavadžio laikė slaptąsias tarnybas (jas Lietuvoje paprastai vadiname saugumu). Šios ne tik stengėsi neutralizuoti opozicines organizacijas, bet ir reguliavo ekonominį procesą, nors ta jų funkcija paprastai nutylima.
Pakanka prisiminti, kad kiekvienoje įmonėje buvo savas „angelas sargas”, t. y. saugumietis, kuris joje turėjo dar bent 3 informatorius. Kas jie, nežinojo net įmonės direktorius. Tačiau šis saugumiečių vaidmuo ekonomikoje kažkodėl liko nepastebėtas, nors tie žmonės vaidino svarbų vaidmenį ir prasidėjus privatizacijai. Kai kuriose Lenkijos vaivadijose saugumiečiai kontroliavo net 60 proc. privatizuojamų objektų, nes geriausiai žinojo, kas ir kur vyksta. „Visi tie žmonės staiga virto verslininkais ir vadybininkais”, – sakė svečias ir apgailestavo, kad šių asmenų veikla taip ir liko neįvertinta.
A.Zybertowiczius priminė, jog Lenkijoje liustracijos bandė imtis tik Jano Olszewskio vyriausybė, tačiau nesėkmingai, nes nepavyko rasti pakankamai sąjungininkų. Net Lechas Walęsa jai pasipriešino, tik neaišku, ar todėl, kad turėjo ryšių su saugumiečiais, ar dėl to, kad jų bijojo. „Tuomet net nebuvo suteiktas šansas pradėti liustracijos”, – teigė A.Zybertowiczius.
Ką duotų liustracija
Po 2005 metų rinkimų dar kartą imtis liustracijos nutarė J.Kaczynskio vyriausybė, nes Lenkijoje tebegyvena maždaug milijonas žmonių, vienaip ar kitaip bendradarbiavusių su slaptosiomis tarnybomis. Jų yra tarp diplomatų, juristų, finansininkų, vienas net tapo Konstitucinio tribunolo nariu. „Mažai kas jų prisipažino ar buvo demaskuotas, – kalbėjo svečias, – užtat visi norėjo ir laisvoje Lenkijoje turėti gerus postus, ir tai jiems pavyko. Dabar buvę saugumiečiai aiškina, esą liustracija prieštarauja Konstitucijai, nors ją ketinama atlikti laikantis įstatymų.”
Padėtis, kai nežinoma, kas bendradarbiavo su saugumu, ne vienam yra naudinga. Tuo stengiamasi pasinaudoti net versle. „Tokiems žmonėms grasinama, kad bus demaskuoti, jei nepadarys to ar ano. Blogiausia, kai tuo užsiima užsienio tarnybos. Štai susidūrus Lenkijos ir Vokietijos ekonominiams interesams vienas vokiečių parlamentaras pareiškė, kad su saugumu bendradarbiavo buvęs Lenkijos premjeras Jozefas Oleksy, nors šis tai neigia. Net Vladimiras Putinas sugebėjo prikišti Aleksanderui Kwasniewskiui, kai tas Ukrainoje bandė padėti ukrainiečiams rasti išeitį. Rusijos prezidentas pareiškė: „Tegul A.Kwasniewskis prisimena savo komjaunuolišką praeitį.” Ir tai buvo atviras grasinimas, nes žmogus tampa pažeidžiamas, kai jo praeitis neatskleista. O štai paties V.Putino šantažuoti niekas negali – jo darbas KGB žinomas visiems”, – dėstė A.Zybertowiczius.
Svečias pabrėžė, kad Lenkijoje liustracijos poreikis yra, bet jis ribotas. Iš karto kyla didelis triukšmas ir stambios žuvys pasislepia. „Manau, reikėtų chirurginio būdo – greito, nors ir skausmingo, nes žmonėms jau ši tema nusibodo”, – pridūrė A.Zybertowiczius.
„Drauge, nepasiduokime savai propagandai”
Komunizmo paradoksu A.Zybertowiczius vadina tai, kad valdžia, slopindama mąstymą, savos nuomonės turėjimą, staiga pajuto, jog nežino, ką iš tiesų gyventojai mano. Todėl nutildžius žmones, tarp jų imta infiltruoti agentus, kad šie tai išsiaiškintų. Komunistinėje Lenkijoje net sklandė anekdotas apie funkcionierius, kai vienas jų sako kitam: „Drauge, nepasiduokime savai propagandai.”
Kuo komunizmas darėsi nepopuliaresnis, tuo labiau rėmėsi slaptosiomis tarnybomis. 1984 metais slaptųjų agentų skaičius Lenkijoje siekė 64 tūkstančius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jų jau buvo beveik 100 tūkstančių. Saugumiečių ypač padaugėjo susikūrus „Solidarnosz”, nes jie, infiltruoti tarp naujos profsąjungos narių, turėjo informuoti valdžią, kas ten vyksta. Tačiau žlugus komunizmui per 18 metų beveik niekas taip ir nebuvo nubaustas.
Tai viena priežasčių, kodėl tik 19 proc. lenkų į klausimą, ar galima pasitikėti žmonėmis, atsako: „Taip”, o Danijoje – net 70 procentų. Žmonės pasidarė labai įtarūs, visur įžiūri apgaulę. Mažas pasitikėjimas stabdo ir šalies plėtrą. Gyventojai nieko nedaro, tik skundžiasi ir laukia, ką valdžia duos.
Vaikai nori būti bedarbiais
Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, esama daug žmonių, nesirūpinančių ateitimi ir nenorinčių nieko daryti, ypač kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, 44 proc. Lubelsko vaivadijos gyventojų sudaro kaimiečiai (Vakarų Europoje tiek žmonių kaime gyveno prieš 4 dešimtmečius). Ir jie labiausiai sutrikę, neturi ambicijų, nė lašo optimizmo, baigia prasigerti. Profesorius pasakojo, jog atlikus sociologinį tyrimą paaiškėjo, kad šių žmonių vaikai į klausimą, kuo nori būti, dažniausiai atsako: „Bedarbiais.” Pasirodo, šeimos, kurių tėvai nerado darbo, gyveno iš pašalpų. Tėvai leido laiką su vaikais žiūrėdami televizorių ir jiems toks gyvenimas ėmė patikti. Dabar tie vaikai užaugo, bet dirbti nenori. Į tokias vaivadijas neateina ir Vakarų kapitalas, nes užsieniečiai nelinkę investuoti ten, kur investicijos neatsiperka.
Asinchroninė šalies plėtra, kai vieni regionai vystosi, o kiti ne, virto didžiule Lenkijos problema. Atsilikusiose vaivadijose suvartojama viskas, kas į jas įdedama. Ten nieko nevyksta, nes gyventojai nieko nesiekia. Dabar stengiamasi atsigręžti į šiuos žmones – suteikti jiems viltį, duoti išsilavinimą.
Tokiems sutrikusiems, neprisitaikiusiems prie naujo gyvenimo žmonėms buvo skirtas „Radio Maryja”. Tačiau paaiškėjus korupcijos mastams (tai A.Zybertowiczius vadina kaina, kurią reikia sumokėti už Lenkijos laisvę), būtent šios radijo klausytojai nulėmė rinkimų rezultatus.
Ar išgelbės globalizacija?
Sociologas sakė, kad impulsą atsilikusių vaivadijų vystymuisi galėtų duoti didesnis darbo jėgos mobilumas. Tačiau dabar Lenkijoje aktyviausi tie, kurie mąsto kosmopolitiškai. Ypač jaunimas, norintis padaryti karjerą ir pasirengęs vykti dirbti į užsienį. Ten jauni žmonės prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų ir nesigiria esantys lenkai. Tarp jų plinta hedonizmas, net gaudami gerus atlyginimus gali daug sau leisti. Tradicinės vertybės – šeima, tėvynė – nuvertinamos, jos tarsi nedera prie šiuolaikinio pasaulio dinamikos. A.Zybertowiczius priminė, kad Europos Sąjunga, CŽV duomenimis, subyrės jau šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, nes nesugebės išspręsti socialinių problemų. Mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, tai nieko gera nežada, mat vos tik žmonės spės prisitaikyti prie naujų sąlygų, ES žlugs. Todėl jie neturėtų tikėtis, kad ateityje viskuo pasirūpins ES.
——————————————————————————–
A.Zybertowiczius išskyrė 9 komunizmo paradoksus:
1. Marksistinė istorijos teorija teikia pirmenybę ekonominiams faktoriams, tačiau lenininis režimas susikūrė kaip politinės dinamikos rezultatas.
2. Dauguma mokslinių komunistinio režimo modelių aiškina, kad slaptoji tarnyba yra viena sistemos kolonų, bet standartinėse ataskaitose apie sistemos transformaciją neigiamas slaptųjų tarnybų vaidmuo.
3. Saugumo vaidmuo komunistinio režimo šalyse yra daug svarbesnis nei kapitalistinėse valstybėse, tačiau dauguma tyrinėjančiųjų slaptąsias tarnybas dėmesį sutelkia į demokratines valstybes.
4. Viena vertus, nomenklatūra labai skausmingai stengiasi pasiekti, kad visuomenė negalėtų laisvai reikšti minčių, kita vertus, ji nežino, ką iš tiesų žmonės mano.
5. Nors komunistinis saugumas sukurtas partijai ir komunistinei sistemai apsaugoti, iš tiesų jis tampa galingu instrumentu šiai sistemai demontuoti.
6. Revoliucinėje situacijoje slaptosios tarnybos vaidina daug ambicingesnį vaidmenį nei konsoliduotoje demokratinėje visuomenėje. Pokomunistinę visuomenę ir jos etnines mažumas užvaldo sąmokslo teorijos ir apima moralinė panika, nors per šį netikrumo ir sąmyšio laikotarpį ji tikisi galėsianti apsaugoti žmones.
7. Kuo drąsesnės ir geriau organizuotos disidentų grupės, tuo daugiau į jas infiltruota saugumo kolaborantų.
8. Racionalumas verčia imtis dekomunizavimo, tačiau padaro jį beveik neįmanomą.
9. Richardo Pipe’o nuomone, geriausia vakcina nuo komunizmo grėsmės – privačios nuosavybės įtvirtinimas visuomenės gyvenime. Todėl būtų galima tikėtis, kad Vakarų kapitalo atėjimas į pokomunistinę valstybę – geriausia dekomunizacijos strategija. Tačiau iš tiesų taip nėra.