Žemdirbiai prieš gamtą – plikomis rankomis

Ūkininkai vėl norėtų, kad liūties žalą pasėliams kompensuotų mokesčių mokėtojai – nei draudimo, nei savitarpio paramos sistema vis dar neveikia.

„Dėl savaitgalio liūčių ūkininkai baisiai skundžiasi. Labiausiai nukentėjo Kauno apskritis, Suvalkija, pajūris. Kai kuriuose rajonuose laukai vis dar apsemti, kai kur – javai vėjo išguldyti. Jau žinome, kad kai kuriems ūkininkams lietus apsėmė per 50 hektarų bulvių. Porą dienų rinksime duomenis, kiek padaryta nuostolių”, – apie žemdirbių patirtą žalą LŽ pasakoja Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas.

Jis prisipažino, kad ūkininkai neturi daug vilties, kad dėl nuostolių kompensavimo pavyks susitarti su Vyriausybe. „Praėjusios vasaros sausra parodė valdžios požiūrį. Vyriausybė liūčių neskubės skelbti stichine nelaime”, – būgštauja B.Markauskas.

Pasak jo, nustatyti, ar gamtos siautėjimus galima skelbti stichine nelaime, būtų kur kas paprasčiau, jei veiktų agrometeorologinės stotys. Kai jų nėra, valdžiai esą paprasta pasakyti, kad stichinei nelaimei skelbti stinga duomenų.

„Jei šie metai bus ypač nuostolingi, kils klausimas, ar apskritai ūkininkai išliks, – teigia B.Markauskas. – Lietuva gali likti be savo maisto produktų. O raminimai, kad jų bus galima atsivežti iš kitur – neįtikina. Daugelyje valstybių žemės ūkyje tokia pati padėtis.”

Apie fondą – tik kalbos

Pernai ūkininkų pasėlius nualinus sausrai buvo užsimota steigti savitarpio pagalbos fondą, kad žemdirbiai nebeprašytų biudžeto kompensacijų po kiekvienos gamtos išdaigos. Siūlyta, kad šį fondą per pusę sudarytų ūkininkų ir valstybės lėšos.

„Tačiau iš valdžios nesulaukėme palaikymo, ir mūsų idėja nugeso. Ūkininkai buvo už tai, tačiau Vyriausybė aiškino, kad iškyla juridinių klausimų, kurie neleidžia tokio fondo steigti”, – pažymi B.Markauskas.

Tai pripažįsta Žemės ūkio ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjas Alvidas Devenis. Pasak jo, įkurti fondą trukdo prieštaravimai tarp teisės aktų. „Kur kas paprasčiau pasėlius drausti draudimo kompanijose. Gerai, jei daug metų žemdirbių neištiktų stichinės nelaimės ir fonde prisikauptų pakankamai lėšų. O ką daryti, jei šiemet būtų pradėtas rinkti fondas ir jau būtų užklupusi liūtis”, – klausia A.Devenis.

„Žemdirbiai gyvena nuo nelaimės iki nelaimės. Reikia visiškos krizės, gal tuomet reikalai pajudėtų”, – svarsto B.Markauskas.

Apsidrausti nėra kur

Jau kurį laiką Lietuvoje nebėra nė vienos kompanijos, kuri draustų pasėlius. Nors toks draudimas tarp ūkininkų nebuvo populiarus, vienas kitas vis ryždavosi taip sumažinti riziką. Dabar į šią rinką bandoma privilioti Vokietijos draudimo įmonę. Tačiau, anot B.Markausko, ji drausti pasėlius greičiausiai imsis nebent nuo kitų metų pavasario.

„Norima įteisinti, kad ūkininkai pasėlius draustų privalomuoju draudimu. Tačiau jei bus draudžiama nuo daugelio rizikų, susidarys labai brangus draudimo paketas, ūkininkams išsukinės rankas ir kojas. Turėtų būti įvesta tokia sistema, kad tie ūkininkai, kurie pasėlių nedraudžia, nepretenduotų ir į valstybės kompensacijas”, – samprotauja Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Marius Dumbauskas, Draudimo priežiūros komisijos Ne gyvybės draudimo skyriaus vedėjas, tikina, kad pasėliai – toks pat turtas kaip, tarkime, pastatai. „Prieš kurį laiką drausti pasėlius specializavosi „Lietuvos draudimas” ir „PZU Lietuva”. Tačiau šios kompanijos tokios veiklos atsisakė. Gal kas drausdamas ūkininko turtą apima ir pasėlius”, – svarsto M.Dumbauskas. Jo teigimu, jei įmonės gali drausti turtą, jos gali drausti ir pasėlius.

„PZU Lietuvos” duomenimis, pasėlių draudimo nuostolingumas 2005 metais siekė 289,5 proc., 2006 metais – 171,3 procento. Todėl ši kompanija tvirtina, kad šią draudimo rūšį galėtų siūlyti tik susikūrus tinkamam modeliui, kuriame kartu dalyvautų ūkininkai, draudikai ir valstybė.

Gali gauti kompensacijas

Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Petras Zablockis žemdirbiams suteikia vilties: „Hidrometeorologijos tarnybų turimais išankstiniais duomenimis, kai kuriose vietovėse greičiausiai bus skelbiamas stichinis reiškinys. Tai būtų Lazdijų, Vilniaus, Panevėžio, Trakų, Ukmergės ir Radviliškio rajonai.”

P.Zablockio teigimu, kai paskelbiamas stichinis reiškinys, ūkininkai gali kreiptis į savivaldybes dėl žalos. Po kai kurių procedūrų Vyriausybei pateikiamas nuostolių mastas. Įvertinusi galimybes Vyriausybė sprendžia, kiek lėšų bus skiriama ūkininkų žalai kompensuoti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.