Savo viešąjį interesą išsaugoti paskutinį nekomercinį kino teatrą „Lietuva” ir viešą aikštę šalia jo judėjimas „Už Lietuvą be kabučių” šiandien priverstas pats ginti teismuose, o štai Norvegijos miesto Bergeno gyventojų protestas prieš reklamos gigantų atėjimą į miesto viešąsias erdves buvo išgirstas miesto politikų – viešąjį gyventojų interesą teismuose gina miesto valdžia.
Lietuvoje atsirandantys neformalūs piliečių judėjimai valdžios institucijų vis dar nėra vertinami kaip partneriai, stengiamasi jų nematyti ir negirdėti. Gal todėl mūsų politikų leksikone retai girdime sąvokas „viešasis interesas” ar „viešoji erdvė”, o apie Europos Sąjungos valstybių politikų lūpose dažną „viešąją gerovę” daugelis mūsiškių net nėra girdėję.
Nors į diskusiją apie neformaliąją demokratiją, europiečių protesto judėjimus už viešąjį interesą judėjimas „Už Lietuvą be kabučių” kvietė visų partijų atstovus, Seimo narius, į susitikimą atėjo tik trys Seimo nariai. Nenuostabu, kad parengtas Viešojo intereso gynimo įstatymo projektas taip ilgai laukė savo svarstymo valandos Seime, kur šiandien jau įžūliai demonstruojamas asmeninės, o ne viešosios gerovės siekimas.
Bergeno patirtis
Diskusijoje dalyvavęs svečias iš Norvegijos Erikas Aarebrotas, vienas Bergeno miesto neformalaus gyventojų sąjūdžio lyderių, pasakojo apie bergeniečių pasipriešinimą pasaulinių reklamos gigantų „Clear Channel” ir „JCDecaux” (dominuojančių ir Lietuvos miestuose) skverbimuisi į Bergeno viešąsias erdves.
Bergenas yra universitetinis miestelis vakarinėje Norvegijos pakrantėje, garsus savo senamiesčiu, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 2004 metais Bergeno miesto taryba paskelbė konkursą 15 metų išnuomoti miesto viešąsias erdves reklamos agentūroms. Konkurso dalyviai – reklamos milžinai „Clear Channel” ir „JCDecaux” žadėjo miestui už tai ne tik suremontuoti transporto stoteles, bet ir įrengti viešuosius tualetus. „Savivaldybėms visada biudžete trūksta pinigų, o kai pasiūloma truputį pudros ant pyrago, politikams sunku gavus tokį pasiūlymą pasakyti „ne”, – aiškino E.Aarebrotas. Tačiau „ne” reklamos rykliams pasakė patys bergeniečiai.
„Konkurso nugalėtoja būtų gavusi monopolinę teisę šitiek metų visame mieste valdyti reklamą, todėl ir kilo miestiečių protestas. Po miestą pasklido šimtai plakatų, aktyviai prisidėjo menininkai, inteligentija, visuomeninės organizacijos. Į debatus įsitraukė ir politinės partijos”, – prisiminė sąjūdžio pradžią Erikas. Neformalus judėjimas pasiekė pergalę – 2005 metais miesto valdžia pripažino savo klaidą ir nutraukė sutartį net suvokdama, kiek jai tai kainuos. E.Aarebrotas pripažino, kad jo gimtinėje žmonių nuomonė ir norai politikams dar yra svarbūs, o gyventojai prisimenami ne tik prieš rinkimus.
Vilniuje net ir konkurso nereikėjo
LŽ sudomino ši bergeniečių patirtis dar ir todėl, kad mūsų laikraštis jau pasakojo skaitytojams, kaip prieš pasitraukiant Vilniaus merui Artūrui Zuokui miesto taryba spėjo skubiai patvirtinti bendradarbiavimo susitarimą su ta pačia „JCDecaux Lietuva”, išnuomodama miesto viešąsias erdves taip pat 15 metų, o „JCDecaux Lietuva” irgi pasižadėjo mieste įrengti transporto laukimo paviljonus. Miesto galvos didžiavosi išsiderėjusios net 4 viešuosius tualetus.
Pagal šį susitarimą „JCDecaux Lietuva” nemokės miestui mokesčių už savo reklamą. Iki šiol panašios praktikos nebuvo.
Žinoma, Bergeno savivaldybei net neatėjo į galvą pasirašyti sutartį be konkurso. Vilniečiai išnuomojo reklamos plotus be jokio viešo konkurso, nekreipdami dėmesio į įstatymus. Ir niekam iki šiol net plaukas nuo galvos nenukrito.
Ar todėl, kad „JCDecaux Lietuva” skelbiasi esanti socialiai atsakinga įmonė, pasirengusi remti ne tik įvairias kultūrines vilniečių iniciatyvas, bet net projektą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”? Ar todėl, kad panašūs reiškiniai Lietuvoje jau yra tapę gyvenimo norma?
Atrodo, kad minčių apie viešojo intereso gynimą nekyla ir naujajai miesto valdžiai. „Ne savivaldybė iškėlė klausimą dėl sutarties pagrįstumo. Tai buvo kitų Vilniaus mieste dirbančių įmonių kreipimasis į savivaldybę. Kai peržvelgėme sutartį, radome keletą vietų, kurias reikėtų tikslinti. Taip pat paprašėme sutartį peržiūrėti kompetentingą Konkurencijos tarybą”, – aiškino Vilniaus mero pavaduotojas Arūnas Štaras po pasitarimo su „JCDecaux” vadovais.
Paklaustas, gal konkursą Bergene savo konkurentei pralaimėjusi „JCDecaux” tapo protestuotojų sąjungininke, Erikas nusijuokė ir pasakė: „Nesame tokie naivūs. Jie labai akylai stebėjo visą procesą, todėl mums buvo labai svarbu, kad savivaldybė iš principo atsisakytų paties konkurso sumanymo. Jei būtų laimėjusi, „JCDecaux” elgtųsi taip pat. Mus net buvo pasiekę gandai, kad jie visur akcentuoja savo draugiškus ryšius su aukščiausiais šalies politikais.”
Tokia piliečių judėjimo sėkmės istorija sunkiai įsivaizduojama Lietuvoje. „Matyt, esame vienintelis pasaulio miestas, pasakęs „ne” reklamos gigantams. Todėl, kad kvaili ar protingi? Tikiu antruoju variantu”, – šypsojosi Erikas ir pridūrė, kad žadėtiems tualetams savivaldybė lėšų susirado pati.
Nelygi kova Lietuvoje
Vilniuje protestas kilo priešinantis stambaus kapitalo sumanymui likviduoti paskutinį kino teatrą Vilniaus centre ir užstatant viešąją erdvę iš visuomenės atimti kultūrines bei socialines vertybes. Peticijas už „Lietuvos” išsaugojimą pasirašė per 7000 žmonių.
Neradę bendros kalbos su valdžios institucijomis ir nematydami kito kelio keli judėjimo dalyviai apskundė teismui išduotus leidimus griauti kino teatrą, stovintį ant valstybinės žemės, tačiau pirmosios instancijos teismo nutartis buvo palanki privačiam, o ne viešajam
interesui.
„Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pažeistos mūsų kaip subjekto teisės”, – kalbėjo viena judėjimo lyderių Rasa Kalinauskaitė ir atkreipė dėmesį į tai, kad vilniečiai kaip tik ir bandė ginti viešąjį interesą. Anot jos, norvegai protesto judėjimu pareiškė savo nuomonę, o problemą sprendė ir jų viešąjį interesą apgynė tie, kam tai ir privalu daryti. „Lietuvos valdžios institucijos teisme buvo prieš mus”, – sakė R.Kalinauskaitė. Ji apgailestavo, kad premjeras Gediminas Kirkilas nuo rudens taip ir nerado laiko susitikti su kovotojais, nors naujojo kino teatro investuotojus priėmė.
Šiandien pastato savininkai „Rojaus apartamentai” jau žada būsimame pastate įrengti 280 vietų kino centrą. Privatus kapitalas bando suskaldyti ir pačių protestuotojų gretas. Už apartamentų statybos projektą atsakinga „M2Invest” jau pasirašė ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir garbingomis premijomis paskatino lietuviško kino kūrėjus. Režisierius Arūnas Matelis kartu su „M2 Invest” kalba apie bendrą nepriklausomo kino centro projektą.
2005 metais Lietuva savo paraiškoje tapti Europos kultūros sostine gražiai pristatė ir mūsų kino menininkus bei „Lietuvos” kino teatro veiklą, čia numatė ir kino renginius. Tačiau tais pačiais metais Vilniaus savivaldybė „Lietuvą” pardavė.
Dabar šio sklypo detalųjį planą turi patvirtinti Vilniaus taryba. Dar neaišku, ar tos statybos apskritai prasidės, tačiau „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” jau planuoja čia kino renginius. O kodėl gi ne? Jei nespės pastatyti, juk turime „Akropolį”, kuris galės išgelbėti mūsų kultūros prestižą.