Koncentruota pieno perdirbėjų rinka ir labai daug smulkių ūkininkų – šios dvi priežastys lemia tai, jog Lietuvoje pienas superkamas mažiausiomis kainomis visoje Europos Sąjungoje, o pieno perdirbėjai nyksta.
Tikėdamiesi geresnių pieno supirkimo kainų Imbarės kaimo (Kretingos r.) smulkieji pieno gamintojai įkūrė kooperatyvą „Pieno banga”. Anot šio kooperatyvo vadovės Bronės Buivydienės, visi kaimo ūkininkai, laikantys karves, prisijungę prie „Pieno bangos”.
Pavieniui perdirbimo įmonėms pieną statančiųjų jau neliko.
Pašnekovė skaičiuoja, kad iki susiburiant kooperatyvui ūkininkai už kilogramą pieno iš supirkėjų gaudavo po 40 centų. „Nebuvo ką daryti, tad susibūrėme. Supirkimo kainos pamažu ėmė kilti. Iš pradžių mokėta 5 centais daugiau, vėliau kaina pasiekė 47 centus, dabar – jau 50 centų. Perdirbėjai žada, kad nuo kitos liepos pusės pieno supirkimo kaina pakils dar keliais centais”, – sako B.Buivydienė.
Kooperatyvo nariams teko imti paskolas iš banko ir statyti apie 50 tūkst. litų kainavusį pieno supirkimo punktą, bet, anot B.Buivydienės, investicijos jau seniai sugrįžo. Dabar, kai pieno tiekiama daugiau, iš perdirbėjų galima prašyti didesnių supirkimo kainų.
Nors už pieną moka brangiau, ūkininkų „Pieno bangoje” mažėja. B.Buivydienė skaičiuoja, kad 2003 metais pradėjusiame veikti kooperatyve buvo 47 smulkieji pieno gamintojai. Dabar jų 26.
„Kai kurie pasinaudojo palankiomis sąlygomis pasitraukti iš ūkininkavimo, kiti išvažiavo į užsienį, nes netenkino mažos pieno supirkimo kainos”, – pasakoja B.Buivydienė.
Ji sako, kad nepaisant palankaus pieno perdirbėjų požiūrio į kooperatyvus, pati valstybė kliudo jiems steigtis.
„Norint steigti kooperatyvą, ūkininkams tenka perprasti sudėtingą finansavimo ir teisinę sistemą. Tokių reikalų neturėjusiam žmogui sunku juos susitvarkyti, stinga žinių. O dar neįsikūrusiam kooperatyvui jau reikia turėti buhalterį. Reikėtų daugiau lankstumo”, – svarsto B.Buivydienė.
Smulkiausiems moka mažiausiai
Palyginti su vidutinėmis pieno supirkimo kainomis Europos Sąjungoje (ES), Lietuvoje jos mažiausios. Tai nurodė Deiva Mikelionytė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus tyrėja.
Priežastis – konkuruoti per silpni ūkininkai, nes, anot pašnekovės, labai jau smulkus vidutinis mūsų šalies ūkis – laikoma maždaug po 3 karves. ES vidutinį ūkį sudaro 13 karvių.
Iš ūkio vienu kartu surenkamo pieno kiekis ir yra bene svarbiausias rodiklis, pagal kurį nustatoma pieno supirkimo kaina. Jei ūkis stato mažiau nei 100 kg pieno, anot D.Mikelionytės, ūkininkui mokama pati mažiausia kaina.
„Vilkyškių pieninės” generalinis direktorius Gintaras Bertašius teigia, kad smulkiesiems pieno gamintojams už aukščiausios rūšies pieną įmonė moka apie 50 centų, stambiesiems – per 70 centų.
„Kainos skiriasi dėl to, kad stambūs pieno tiekėjai turi įsirengę šaldymo įrangą, o surenkant pieną iš smulkiųjų pieno tiekėjų šaldymo įranga, darbuotojais, elektros energija turime pasirūpinti patys. Be to, pinigų reikia logistikai ir tyrimams. Ar tiekėjas pristatys 10 litrų, ar 5 tonas pieno, tyrimų sąnaudos vienodos, – aiškina G.Bertašius. – Tačiau palyginę, pavyzdžiui, praėjusių metų gegužę ir šią matome, kad pieno supirkimo kainos padidėjo 5,8 procento”.
Pasak D.Mikelionytės, Lietuvai įstojus į ES pieno kaina smulkiesiems gamintojams pakilo, tačiau nežymiai. Iki šalies narystės Bendrijoje kilogramas pieno kainavo 35-40 centų, dabar atlygis už jį siekia 50 centų. Pasak pašnekovės, pieno supirkimo kainos kilo 2004-2005 metais. Tačiau pernai jos beveik nesikeitė: vidutinės kainos didėjimą lėmė tik struktūriniai pokyčiai.
Skirtingai vertina rinką
Itin koncentruotą pieno perdirbimo rinką D.Mikelionytė nurodo kaip vieną svarbiausių veiksnių, dėl kurių vidutinės pieno supirkimo kainos Lietuvoje yra mažiausios ES.
Jai pritaria Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas: „Monopolis yra monopolis. Keli rinkoje esantys pieno perdirbėjai visada dėl pieno kainos lengviau sutars, nei keliasdešimt tūkstančių gamintojų.”
Tačiau pieno gamintojai turi išeitį: reikia įsteigti kooperatyvą, kuriame procesas vyktų nuo žaliavos pagaminimo iki produkto pateikimo ant vartotojo stalo.
„Vilkyškių pieninės” generalinis direktorius nesutinka su pieno perdirbėjų prilyginimu monopolininkams. Mat, pasak G.Bertašiaus, surenkant pieną tenka konkuruoti su kone 60 pieno supirkėjų, nes tuo verstis gali ir kooperatyvai.
Kaimynai dosnesni
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, šių metų balandį už toną pieno Lietuvos perdirbėjai mokėjo vidutiniškai 749 litus, latviai – 809 litus, estai – 854 litus, lenkai – 863 litus.
Didesnes pieno supirkimo kainas Estijoje, anot D.Mikelionytės, lemia stambesni ūkiai. Be to, arti Suomija, su kurios pieno perdirbėjais konkuruoja Estijos pieno perdirbėjai. Latvijoje didesnes nei Lietuvoje pieno supirkimo kainas palaiko tai, kad šalyje stinga žaliavos.
G.Bertašius su tokiu supirkimo kainų lyginimu nesutinka. Pasak jo, Lietuvoje nustatyta bazinė kaina už 3 proc. baltymų ir 3,4 proc. riebalų turintį pieną. Šią normą viršijus tiekėjui mokama brangiau. O štai Vokietijoje, pašnekovo tikinimu, bazinė kaina nustatyta už 3,3 proc. baltymų ir 3,7 proc. riebalų turintį pieną. Be to, pasak G.Bertašiaus, užsienyje visas eksploatacines išlaidas reikia padengti pieno tiekėjams, o ne perdirbėjams, kaip dažnai būna Lietuvoje.
Gamintojų sumažėjo 150 tūkstančių
Sąnaudų nepadengianti pieno supirkimo kaina lemia tai, kad šalyje smarkiai mažėja smulkiųjų pieno tiekėjų. D.Mikelionytė skaičiuoja, kad nuo 2005 metų pradžios iki 2007 metų pradžios vieną dvi karves turinčių ūkių sumažėjo nuo 138,6 tūkst. iki 110 tūkstančių. Tuo metu stambiųjų ūkių, kuriuose laikoma daugiau nei 30 karvių, skaičius pašoko nuo 649 iki 1065.
J.Vilionio duomenimis, prieš įstojant į ES Lietuvoje buvo 200 tūkst. pieno tiekėjų, dabar jų – 56 tūkstančiai.
„Smulkiesiems pieno gamintojams tuo verstis neapsimoka. Su jais pieno perdirbėjai nesudaro sutarčių, o jei ir sudaro, į sutartis neįrašo kainos. Todėl žiemą moka kiek daugiau, nes gaunama mažiau pieno, o vasarą – mažiau, nes pieno surenkama daugiau. Stambiesiems pieno gamintojams tai didelės žalos nepadaro, priešingai nei smulkiesiems”, – kalba J.Vilionis.
Pašnekovas sako, kad panaikinus pieno kvotas bei Lietuvai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), ir stambiesiems pieno gamintojams bus ne pyragai. J.Vilionis prognozuoja, kad daugeliui bus sunku konkuruoti su užsienio, tarkime, Naujosios Zelandijos pieno gamintojais.