Šlepečių bylos teisėjams – prezidento V.Adamkaus malonės

Joks kitas Lietuvos vadovas už savo karjerą nėra tiek dėkingas teisėjams, kaip prezidentas Valdas Adamkus. Jei ne laiku priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas, panaikinęs V.Adamkui nepalankų Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimą, bei pavėluotai, tik po metų, priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, išaiškinantis, kad pilietybė prilygintina priesaikai kitai šaliai, V.Adamkaus šlepetės nebūtų jo nuvedusios į Prezidentūrą.

Tad ar verta stebėtis, jog artėjant į pabaigą antrajai kadencijai Prezidentūroje V.Adamkus rodo palankumą teisėjams, sugebėjusiems taip traktuoti įstatymą, kad šis nesutrukdytų jam tapti valstybės vadovu? Viena iš trijų teisėjų, sprendusių V.Adamkaus šlepečių bylą, prezidento buvo stumiama į Aukščiausiąjį Teismą, o kitas galbūt netrukus taps Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotoju. Trečias, Stasys Pumputis, yra miręs.

Istorijos panašios, sprendimai – skirtingi

1997 metų spalio 10 dieną Vilniaus apygardos teisme iš teisėjų Almos Urbanavičienės, Artūro Drigoto ir Stasio Pumpučio sudaryta kolegija, kuriai vadovavo A.Urbanavičienė, priėmė istorinį sprendimą byloje, pagarsėjusioje šlepečių bylos vardu.

Šių trijų teisėjų sprendimas atvėrė V.Adamkui kelią į Prezidentūrą.

1997 metų spalio 5 dieną VRK padarė išvadą, jog V.Adamkaus pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvena Lietuvoje. V.Adamkus kartu su tuometiniu įtakingu Centro sąjungos veikėju Vidmantu Staniuliu VRK sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui.

Nuo teisėjų verdikto priklausė, ar bus leista V.Adamkui kovoti už prezidento postą, ar jis kartu su Liucija Baškauskaite guosis, kad Lietuvos įstatymai nepalankūs Amerikoje subrendusiems šalies patriotams.

V.Adamkus ir L.Baškauskaitė VRK atsisakymą išduoti parašų rinkimo lapus išgirdo per tą patį posėdį – 1997 metų spalio 5 dieną. Veik tuo pačiu metu juodu kreipėsi į teismą – L.Baškauskaitės prašymą trijų teisėjų kolegija išnagrinėjo 1997 metų spalio 8 dieną, o V.Adamkaus – spalio 10-ąją. Tačiau teisėjų išvados visiškai skirtingos. V.Adamkui jos atvėrė kelią į Prezidentūrą, o iš L.Baškauskaitės teisėjų D.Kutrienės, H.Jaglinsko ir G.Baziulio sprendimas atėmė šią galimybę.

O juk situacija buvo veik tapati ir net palankesnė L.Baškauskaitei. Nuo kruvinų 1991 metų sausio 13-osios įvykių profesorės veidą įsiminę Lietuvos gyventojai neabejojo, kad ji iš tiesų gyvena Lietuvoje ir dirba Lietuvos labui. Kas kita V.Adamkus, prisiregistravęs Šiauliuose, tačiau retai ten apsilankydavęs.

Abu tuo metu buvo JAV piliečiai. Tačiau L.Baškauskaitė sąžiningai pareiškė, kad neįmanoma būti JAV piliečiu nedavus ar atsisakius duoti priesaiką. O V.Adamkus tikino, kad priesaika jo su JAV nesaisto.

Konstitucinis Teismas priesaikos klausimą išnagrinėjo tik po metų – 1998 metų lapkritį. „Svarbiausias būdas konstitucinei sąlygai – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei” – įvykdyti yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas”, – nusprendė Konstitucinis Teismas. Tačiau nusprendė, kai V.Adamkus jau gavo prezidento regalijas ir prieš pat inauguraciją atsisakė JAV pilietybės.

Į darbą Amerikoje važinėjo iš Šiaulių?

V.Adamkaus 1997 metais VRK ir teismui pateikti įrodymai net dabar, praėjus dešimčiai metų po istorinio tapusio teismo posėdžio, neatrodo įtikimi.

VRK interneto svetainėje skelbiama kandidato į Respublikos prezidentus turto ir pajamų deklaracija, užpildyta 1997 metų lapkričio 11 dieną. Joje nurodyta, kad pagrindinė V.Adamkaus darbovietė – bendra Lietuvos, Gibraltaro ir Švedijos įmonė „Timbex arima”, kurioje jis dirba konsultantu, o iki 1997 metų spalio 1 dienos iš darbo santykių gauta pinigų suma sudaro 168 437 litus.

Didesnis nei 16 tūkst. litų atlyginimas per mėnesį ekologijos konsultantui? Tokia suma 1997 metais Lietuvoje gerokai viršijo net premjero ir prezidento atlyginimus. Negi gigantiškas sumas V.Adamkui mokėjo Radviliškio rajone veikusi, o dabar jau seniai bankrutavusi, didžiulių skolų palikusi lentpjūvė, kurios darbuotojai vidutiniškai uždirbdavo po 1000 litų per mėnesį?

Mįslę paaiškina kita V.Adamkaus deklaracija, kurios išrašas pateiktas Seimo interneto svetainėje. Ją Šiaulių valstybinė mokesčių inspekcija išdavė tų pačių 1997 metų vasario 12 dieną. Deklaracijoje nurodyta, kad V.Adamkaus pagrindinė darbovietė – JAV aplinkos apsaugos agentūra, o pareigos – 5 regiono administratorius. Ne pagrindinė darbovietė – Lietuvos, Gibraltaro ir Švedijos įmonė „Timbex arima”, pareigos joje – konsultantas.

Antrojoje deklaracijoje nurodyta, kad kalendoriniais metais su darbo santykiais susijusios pajamos – 17 061 litas. Kalendoriniai metai – tai laikas tarp dviejų to paties pavadinimo kalendoriaus datų. Taigi 17 061 litas per metus – realus užmokestis lentpjūvės konsultantui, juo labiau einančiam antraeiles pareigas.

Kaip žmogus, dirbantis JAV aplinkos apsaugos agentūroje, administruojantis visą regioną, galėjo nuolat gyventi Lietuvoje? Ar teisėjai patikėjo, kad V.Adamkus, rytą atsibudęs viengungiškoje lovoje Šiauliuose, po valandėlės kitos jau vadovavo agentūros darbui Amerikoje, o pakeliui dar suspėdavo užsukti į Radviliškio rajone veikiančią lentpjūvę, kurioje jis buvo priimtas konsultanto pareigoms?

Todėl ši byla ir buvo pavadinta šlepečių byla, nes Lietuvoje nuolat galėjo būti tik V.Adamkaus daiktai, o jis pats su šeima gyveno JAV, retkarčiais apsilankydavo Lietuvoje.

Tačiau teisėjų kolegija, nagrinėjusi V.Adamkaus pareiškimą, nusprendė, kad įrodymų pakanka: „Iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas V.Adamkus atitinka

visus įstatymais numatytus reikalavimus, keliamus kandidatui į LR prezidentus… V.Adamkui LR piliečio pasas išduotas 1992 m. rugpjūčio 4 d., o įrašas jame apie nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje padarytas 1992 m. gruodžio 12 d… Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atitinka visus šio straipsnio reikalavimus ir įstatymo prasme laikytinas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje pastaruosius 3 metus. Todėl Vyriausioji rinkimų komisija, atsisakydama išduoti V.Adamkui rinkėjų parašų rinkimo lapus, be pagrindo laikė, kad pareiškėjas neatitinka kandidatui į prezidentus keliamų reikalavimų.” (Kalba netaisyta.)

Ar prezidentui tinka melas?

„Ir tikrai prastas prezidentas, negerbiantis įstatymų (kad ir kokie jie būtų) šalies, į kurios prezidentus taikosi. Lietuvoje pilna piliečių, tinkančių į prezidentus, ir be tokių, kurie net teismą pasitelkia įrodyti tai, ko iš tikrųjų nebuvo. Juk V.Adamkus tikrai netapo tuos trejus metus gyvenusiu Šiauliuose, nors teismas tai ir „konstatavo”. Tai žino visi, išskyrus V.Adamkų ir teisėją. O gerbti prezidento, melagystėmis prasiskynusio kelią į šį postą, negaliu”, – rašoma viename atsiliepimų į rašinį apie V.Adamkaus palankumą A.Urbanavičienei.

Nutylėjimais, melu ir palankiais teismų sprendimais grįstas kelias V.Adamkų dviem kadencijom atvedė į Prezidentūrą. Ir nors V.Adamkus nenuilsta tvirtinti, kad reikia reformuoti teismus, kad jų veikla turi būti skaidresnė, net ėmėsi rengti naują Teismų įstatymą, kaip tik per prezidentui lojalius teisėjus V.Adamkus sprendžia jam svarbius klausimus.

Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas V.Adamkui padėjo išsisukti kilus skandalui dėl Jurijaus Borisovo apdovanojimo.

Tas pats teismas skubiai priėmė buvusiam VSD vadovui Arvydui Pociui žūtbūt reikalingą sprendimą, kuris padėjo nuslėpti svarbiausius dokumentus nuo Seimo.

Praėjus dešimčiai metų po teismo sprendimo V.Adamkus prisiminė kolegijai pirmininkavusią teisėją A.Urbanavičienę – nusprendė, kad jai tiktų Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų teisėjos postas. Šių metų balandį Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje tebedirbanti teisėja V.Adamkaus kvietimu Prezidentūroje susitiko su šalies vadovu ir išreiškė norą dirbti Aukščiausiajame Teisme, nors prieš tai ji pagal balų skaičių net nepateko į žemesnį – Lietuvos apeliacinį teismą.

Birželio 15-ąją V.Adamkus kreipėsi į Teisėjų tarybą ir klausė patarimo dėl Artūro Drigoto, kito šlepečių bylos teisėjo, skyrimo Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotoju. Teisėjų taryba patarimą davė, bet V.Adamkus jau dvi savaites delsia pasirašyti dekretą dėl A.Drigoto.

Galbūt sprendimą pristabdo vis didesnį visuomenės susirūpinimą ir net pasipiktinimą kelianti pati administracinių teismų veikla, čia susiklosčiusi situacija – pastaruoju metu iš administracinių teismų masiškai traukiasi autoritetingiausi teisėjai.

Galbūt prezidentas susimąstė gavęs Piliečių santalkos pirmininko Jono Kronkaičio atvirą laišką, kuriuo šis paragino valstybės vadovą atsisakyti ketinimo skirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją A.Drigotą šio teismo pirmininko pavaduotoju?

Teismų darbą stebinčios organizacijos pirmininkas ragino V.Adamkų atidžiau įvertinti ligšiolinį teisėjo darbą. Prezidentui primenamas faktas, kad A.Drigoto pirmininkaujama Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2006 metų vasario 20 dienos sprendimu yra atėmusi iš trijų Vilniaus miesto Žirmūnų gyventojų jų konstitucinę teisę kreiptis į teismą ir taip pamynė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

2006 metų birželį A.Drigoto ir dar dviejų teisėjų kolegija priėmė atskirąją nutartį dėl Seimo pirmininko Viktoro Muntiano „Respublikos” dienraštyje atpasakotų žodžių. Teisėjai taip skubėjo įvertinti teisėjams nemalonius Seimo pirmininko žodžius apie Lietuvos teismus ir konkrečios J.Borisovo bylos nagrinėjimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kad atskirąją nutartį priėmė neturėdami V.Muntiano kalbos originalo, sprendė apie ją tik iš laikraščio publikacijos.

Praeitis neužsimiršta

Nors nuo šlepečių bylos nagrinėjimo praėjo jau dešimt metų, nelogiško teisėjų sprendimo neužmiršo nei Lietuvos piliečiai, nei teisėjai, nei Vyriausioji rinkimų komisija.

Pernai vasario 13-ąją šiaulietis Jonas Mileris pašiepdamas Šiauliuose negyvenusį prezidentą pastatė paminklą jo šlepetėms. Nors iš lentų sukaltas pieštuką primenantis šlepetėmis apkabinėtas statinys stovėjo tik porą valandų, kol Šiaulių komunalininkai jį nugriovė ir išvežė, žinia apie J.Milerio pokštą plačiai pasklido po Lietuvą.

Prezidentui teko iškęsti pašaipų škvalą. Ir tikrai ne paskutinį kartą. Šlepečių, o tiksliau, manipuliavimo įstatymais, istorija tebėra aktuali, nes prezidentas per dešimt metų taip ir nesiryžo prisipažinti tautai, kad sugebėjo teisme įrodyti tai, ko iš tiesų nebuvo. Tačiau neapmokėtas skolas už suteiktas paslaugas anksčiau ar vėliau tenka grąžinti – net ir teisingumo sąskaita.