Nors per visas Dainų šventės dienas pliaupė lietus, renginiuose buvo šviesu ir šilta nuo švytinčių, laimingų žmonių, jų pagarbos tautos kultūrai bei tradicijoms. Tačiau šventės rengėjams Lietuvos įvaizdis, regis, nelabai rūpėjo.
Keturias dienas Vilniuje ir Kaune šurmuliavusi Dainų šventė „Būties ratu”, subūrusi apie 35 tūkst. dalyvių ir beveik 50 tūkst. žiūrovų, atskleidė didžiulį tautos kūrybos potencialą, ypatingą dėmesį tradicijoms.
Visai kitaip pasirodė šventės organizatoriai – Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) darbuotojai, valdžios atstovai. Net kai skambėjo jų patetiškos kalbos apie dainų švenčių unikalumą, pasaulinį UNESCO įvertinimą, akis badė organizacinės spragos, sąmoningi trukdžiai ar nenoras deramai pristatyti reprezentacinio reiškinio. Dėl to tikriausiai kalta ne tik Vyriausybė, iki Dainų šventės pradžios nepapildžiusi žadėtais 400 tūkst. litų renginio sąskaitos, ar Seimas, nepriėmęs jau parengto Dainų šventės įstatymo.
Tegyvuoja Lietuva!
Per 50 folkloro ansamblių – Baisogalos „Dainorų” ir Radviliškio „Aidijos” – saviveiklininkų ilgam įsimins repeticiją Sereikiškių parke. Juk būtent tą ketvirtadienio popietę, kai parke dar tvyrojo neseniai nupjautos žolės kvapas, o jie smagiai užtraukė „Šienapjūtės” dainą, prakiuro dangus – pasipylė visą Dainų šventę merkęs lietus.
Liūtis nutraukė ir kitų kolektyvų repeticijas, tačiau nesugadino nuotaikos. „Lietus – nesvarbu, nes atvažiavome labai norėdami dalyvauti Dainų šventėje. Mums tai atgaiva sielai,” – LŽ sakė Virginija Simonavičienė iš Baisogalos. Ji dar vaikystėje, 1973-iaisiais, pirmąkart dalyvavo šventėje.
Žmonės spietėsi pavėsinėse – dainavo, tarmiškai klegėdami juokavo. V.Simonavičienė pasakojo, kad per Dainų šventę jai visada smagu sutikti bičiulius iš Kelmės, Klaipėdos ar Pakruojo.
„Labas, Rimute! Tegyvuoja Zarasai! Tegyvuoja Lietuva!” – kažkas pasveikino per balas skuodžiančią moterį. Lietus vis pliaupė, bet žmonės jau nesidairė į dangų. Jie vis dažniau žvilgčiojo į laikrodžius. Ir vaikai, ir suaugusieji, skėčius bei apsiaustus nuo lietaus pamiršę, nusimetė marškinius, nusispyrė batus – kvatodami nėrė į liūtį.
Visos tautos šventė
Žmonės skubėjo į S.Daukanto aikštę, čia laukė iškilminga Dainų šventės atidarymo ceremonija. Vieni pirmųjų prie Prezidentūros atvyko JAV lietuviai. Į apsiaustus įsisupę aplink savo vadovę Jūratę Mackonienę spietėsi dvidešimt mažųjų artistų – Kauno rajono Ežerėlio vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblio „Ežerėlis” ir Zapyškio pagrindinės mokyklos Altoniškių skyriaus vaikų folkloro ansamblio „Altonė” narių. Jauniausias – vos per penkerius persiritęs Benas Kuzmickas. Netoli klegėjo Telšių vaikų folkloro ansamblio „Čiučiuruks” mergelės, atskubėjo ir Latvijos lietuvių bendruomenės saviveiklininkai Albina Dūdaitė, Arvydas Tareila, Kazimieras Zanys. Ar Latvijoje per dainų šventes taip pat visada lyja? „Mes tik Lietuvos dainų šventėse dalyvaujame, – nusijuokė K.Zanys. – Šįkart daugiau kaip 60 lietuvių iš Latvijos atvyko.”
Šalies prezidentas Valdas Adamkus ir Dainų šventės direktorius Saulius Liausa pasveikino susirinkusiuosius, pasakė prasmingų žodžių apie šventę, skirtą visai Lietuvai. Todėl vos tik buvo iškilmingai iškelta Dainų šventės vėliava, aikštėje suskambo daina. Mažųjų artistų iš Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis” folkloro ansamblio „Kupolytė” pasirodymą keitė garsiosios dainininkės Veronikos Povilionienės dzūkiška daina ir šokis, į kurį ji įtraukė daugelį atėjusiųjų į aikštę. Žiūrovai plojo ir skandavo: „Pakartot!”
Tautinis kostiumas
„Kodėl jūs su tautiniais rūbais?” – LŽ užkalbino Danutę Plytnikienę, Alytaus dainų ir šokių ansamblio „Dainava” vadovę, vieną ansamblių vakaro dirigentų, šventės kūrybinės grupės narę. Rūpėjo sužinoti, nes per renginio atidarymą tarp didelio būrio garsių, garbių meno vadovų buvo vos keli žmonės, vilkintys tautinį kostiumą. Tegu neįsižeidžia S.Liausa ir žymūs menininkai, iškilios asmenybės, tačiau jie, į Dainų šventės atidarymą atėję vilkėdami juodais kostiumais, priminė laidotuvių dalyvius.
Visai apie kitokį vaizdą, regėtą pas kaimynus estus, LŽ pasakojo UNESCO dainų švenčių ekspertas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas, vienas Choreografijos katedros jaunimo šokių ansamblio „Vėtrungė” vadovų Vidmantas Mačiulskis. Taline net prezidentas ir jo žmona dainų šventę atidarė pasipuošę tautiniais drabužiais, jais išdidžiai vilkėjo ir šventės žiūrovai.
„Kodėl taip apsirengėte?” – pakartojau klausimą. „Juk Dainų šventė. Gražu…” – net sutriko D.Plytnikienė. Tačiau knietėjo sužinoti, kodėl kiti vadovai neapsivilko tautinių rūbų. „Gal neturi? Arba tingėjo vilktis…” – susimąstė ir moteris.
Būtų liūdna, jei ne folkloro dieną ant Gedimino kalno užmegzta pažintis. Aušra Garnienė, Kauno 1-osios muzikos mokyklos šeimos folkloro grupės „Ratilėlis” narė, dulkiant lietui kartu su savo mažaisiais sūnumis Rapolu ir Steponu dalyvavo „Saulės karalienės” pagerbtuvėse. Steponui – tik penki mėnesiai, jis gulėjo vežimėlyje apvilktas… specialiai Dainų šventei pasiūtais tautiniais marškinėliais, papuoštas šventės ženkleliu.
Aikčioti iš susižavėjimo neteko – A.Garnienė skubėjo pasakoti, kad į kalną lipa ir jos vyras su dar dviem jų vaikais, kad į šventę atvyko aštuonios daugiavaikės „Ratilėlio” narių šeimos. Visi pasipuošę.
Beje, per Dainų šventę galerijoje „Arka” LLKC atidarė Respublikinę liaudies meno parodą. Labai įdomi ekspozicija. Dėl jos „Arkos” darbuotojai net pakeitė darbo laiką – vakar, sekmadienį, laukė lankytojų. Bet ar daug sulaukė, kai net prie durų nebuvo informacijos?
Reklamos triukai
Vilniečiai atsimena sovietmečio laikus, kai per dainų šventes visas miestas, ypač senamiestis, renginių vietos ir jų prieigos, mirgėte mirgėjo šventine atributika. Ką matėme šiemet mes ir senamiestį užplūdę turistų būriai?
Neįtikėtina, tačiau Barboros Radvilaitės, Pilies, Didžiojoje gatvėse visai nebuvo matyti šventės akcentų. Nė vieno plakato, emblemos ar vėliavėlės – kaip ir ant Sereikiškių parko, kur vyko ilgiausia mūsų dainų švenčių istorijoje folkloro diena, vartų. Tiesa, kažkas gudriai sugalvojo prie vartų pritaisyti stilizuotos liaudies puošybos elementų, šiaip tinkančių bet kokiai liaudies šventei. Ir įžengus į parką tebuvo nedidelis plakatėlis, toli gražu neinformuojantis apie didžiulę, įdomią folkloro dienos „Saulutė rateliu tekėjo” programą, šaunius jos dalyvius.
Tačiau ar verta stebėtis, kai net Kalnų parko prieigose, kur vyko ansamblių vakaras „Saulės vartai”, nebuvo pasirūpinta šventine puošyba – kalno papėdėje tarsi griaučiai styrojo metaliniai karkasai, nuo seno kaip tik ir skirti vėliavoms, emblemoms, plakatams. Ir per koncertą – jokios vaizdinės užuominos apie renginį. Tai labai paranku televizijai – toli į ateitį prisifilmavo…
Tačiau įdėmiai pasidairius galima buvo išvysti mažų vėliavėlių: dešimt – Rotušės, dvi – S.Daukanto aikštėse. Iš pastarosios, beje, jau kitą dieną po renginio atidarymo kažkodėl dingo pagrindinė, iškilmingai iškelta Dainų šventės vėliava. Beliko guostis pakaitomis su trispalvėmis iškabintomis tarp Gedimino prospekto medžių lapijos šmėžuojančiomis vėliavėlėmis. Tačiau tik iki didžiojo knygyno, netoli sankryžoje stovinčio įspūdingai gražaus reklaminio stulpo. Čia – vienas tų, kur Vilniaus miesto savivaldybei palaiminus net 20 metų prancūzų kompanija formuos mūsų sostinės įvaizdį, rūpinsis reklama. Tokių stulpų su šventės atributika teko matyti gal penkiolika. Juose vos trečdalis ploto skirta Lietuvai svarbios šventės reklamai. Ji dažniausiai buvo nusukta į krūmus ar šiukšlių dėžes…
Šventė ar lažas?
Ką ten prancūzai, net kultūros ministras Jonas Jučas, regis, nelabai suprato, kas praėjusią savaitę vyko Lietuvoje. Nuvažiavo į Kauną pas koncerto „Lino sakmė” šokėjus ir pasveikino su… Dainų diena. O valstybės gėdą, jog sostinė neturi padoraus stadiono, pavertė vos ne pranašumu – prakalbo apie galimą tradiciją ir Kaune rengti dalį dainų šventės.
Ministrui, matyt, visai nerūpi, kad saviveiklininkams, kurie dainų šventei, anot S.Liausos, rengiasi kaip olimpinėms žaidynėms, labai svarbu pajusti bendrą šventės atmosferą, pabūti dideliame būryje bendraminčių. Ką jau kalbėti apie užsienio šokėjų kolektyvus, atskirtus nuo pagrindinio šventės vyksmo.
Tačiau ir Vilniaus programų dalyviams, nepasirodžiusiems Dainų dieną, liko nuoskaudų. Mat gerokai prieš šventę visi buvo įspėti, jog atlikus savo programą privaloma ruoštis namo. Jokių šventinių eitynių ar baigiamojo koncerto. Saviveiklininkai tarsi kokį lažą atlikę paprasčiausiai išprašomi iš Vilniaus.
Gerai, kad gamta koregavo šventės uždarymo scenarijų – dėl lietaus paskutinę dieną atsisakyta tradicinės kelionės per miestą į Vingio parką. Gal kitą kartą išsipildys Šiaulių „Saulėtekio” vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblio „Vieversėlis” narių svajonė žygiuoti sostinės gatvėmis. Juoba kad šiemet virtuoziškai pagroję… keptuvėmis kitą kartą Arūno Stankaus vadovaujami mokiniai žada dar keistesnių dalykų.
Gėlės vadovams
Nuo sekmadienio iki vėlaus šeštadienio vakaro, kai Kalnų parke prasidėjo koncertas „Saulės vartai”, ansamblių vakaro dalyviai vis repetavo ir repetavo. Pavargo? Niekas iš kalbintųjų neprisipažino, kad nusikamavo. Vilnietės Rita Rainerytė ir Aistė Benkevičiūtė iš Lietuvos vaikų ir jaunimo centro šokių grupės „Gama” net tirtėdamos nuo drėgmės ir šalčio tikino, kad viskas gerai. Mergaitės džiaugsmingai plojo visiems jau po jų koncertavusiesiems, spaudė didžiules puokštes gėlių, kurias būtinai norėjo įteikti savo vadovėms Živilei Junevičiūtei ir Agnei Rickevičienei. „Sveikinsime meno vadovę Robertą Macelienę! – pareiškė ketvirtokas iš Utenos, „Vieversos” ansamblio narys Tomas Česnavičius. – Mes ir mūsų vadovė jau esame labai garsūs – neseniai grįžome iš gastrolių Turkijoje! Vadovę iškart pažinsite, nes ji labai gražiai šypsosi!”
Nuaidėjus paskutiniam koncerto akordui – Vytauto Juozapaičio aranžuotai ir Giedriaus Svilainio instrumentuotai Vydūno „Lietuvai” – laimingi buvo visi, kurie tą vakarą ir koncertavo, ir apie tris valandas Kalnų parke stebėję renginį. Suplevėsavo geltoni, žali, raudoni kaspinai, padangę nušvietė fejerverkai.
„Kaip smagiai sušlapome!” – džiaugėsi garbaus amžiaus moteris.
„Tik vaikų gaila. Juk šį koncertą galėjo perkelti į „Siemens” areną…” – linktelėjo galva vyras.
Burtų galia
Folkloro dienos „Saulutė rateliu tekėjo” dalyviai, regis, daug kartų įsitikino liaudies burtų galia. Nors purškė lietus, per saulės patekėjimą – 4 val. 51 min. – keli šimtai saviveiklininkų ant Stalo kalno dainomis ir žaidimais sveikino dienos pradžią. Vėliau, anot liudininkų, saulė tikrai pasirodė – net tris minutes džiugino.
Per didžiausią liūtį pradėjo savo pasirodymą Šiaulių rajono Raudėnų filialo vaikų ir suaugusiųjų folkloro ansamblis „Gerviki”. Tačiau vadovė Jovita Lubienė net neabejojo, jog jų dainos paveiks net lietų. Ir tikrai, nors ir permirkę iki paskutinio siūlo, raudėniškiai buvo laimingi – lietus keliolikai minučių liovėsi. Kas čia per burtai? J.Lubienė tik nusikvatojo, tris kartus padainavo dainą apie saulę. Tik po to paprašė, kad vaikai atneštų… ramentus.
Lietuvos geologijos tarnybos folkloro ansamblio „Apynys” moterys karaliavo ant žolynų kalvos. Į didžiulį garuojantį puodą mėtė įvairių stebuklingų žolelių, čia pat kvietė ragauti ir įsitikinti jų galia. „Galiu ir ateitį išburti, – pasiūlė Birutė Širvinskienė. – Tik surinkit žolelių puokštę…” Klaipėdos miesto etnokultūros centro folkloro ansamblio „Kuršių ainiai” nariai taip pat ne tik koncertavo, bet ir vertingus patarimus dalijo. Įdomu, kokiais burtais pasinaudojo Dainų dienos kūrybinės grupės vadovas profesorius Vytautas Miškinis, per žvejų varžytuves iš Vilnios ištraukęs įspūdingą upėtakį?
Vakar V.Miškinis ir dar trisdešimt trys jo kolegos dirigentai Vingio parke vadovavo jau baigiamajam šventės koncertui – Dainų dienai „Dainos ratu”. Ne tik stebuklų prireikė diriguojant ir jungtiniam pučiamųjų orkestrui, ir milžiniškam – visos Lietuvos – chorui.
Per koncertą skambėjo pučiamųjų muzika, lietuvių liaudies, jaunimo dainos, bet svarbiausia – mūsų unikalusis „a capella” dainavimas.
Koncertą tradiciškai baigė Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi”, Vinco Kudirkos ir Maironio „Tautiška giesmė”.