Šiurpus ir grėsmingas sudegusio Kuršių nerijos miško peizažas pateks į pasaulio kino ekranus kartu su pirmuoju lietuvišku siaubo trileriu, kurį pradėjo kurti Lietuvos kino studija (LKS).
Juosta, pavadinta „Stouno karas”, nukels į Antrojo pasaulinio karo metus. Veiksmas vyksta Rusijos ir Suomijos pasienyje, šių šalių vadinamojo Žiemos karo metu. Per mišką žygiuojantis suomių ir amerikiečių būrys aptinka nacių genetinio eksperimento bazę, kurioje mėginama išvesti tobulą rasę. Bandymai pakrypsta netikėta linkme…
Filmo režisierius ir scenarijaus autorius yra 29-erių suomis Marko Makilaakso. Pagrindinį istorijos veikėją vaIdina suomių aktorius Mikko Leppilampi, pažįstamas ne tik iš kino ekranų, bet ir kaip šįmet jo gimtojoje šalyje vykusio tarptautinio „Eurovizijos” dainų konkurso vienas iš vedėjų. Juostoje vaidina ir daugiau žymių aktorių: britas Andrew Thierman, vaidinęs tokiuose filmuose kaip „300” ar „Pianistas”, Suomijoje greitai populiarėjantis aktorius Samuli Vouramo, dusyk stipriausiu pasaulio žmogumi pripažintas Jouko Ahola, lenkų aktorė Magdalena Gorska.
Planuojama, kad „Stouno karas” didžiuosius kino ekranus pasieks žiemą. Beje, pirmąsyk lietuvių gaminamo filmo premjera įvyks ne tik mūsų šalyje: tuo pačiu metu jį išvys Skandinavijos šalių, Italijos, Ispanijos, Meksikos, Brazilijos, Kanados, JAV bei kitų valstybių žiūrovai.
LKS vadovas ir filmo „Stouno karas” prodiuseris Ramūnas Škikas sako, kad, jei šis projektas bus sėkmingas, studijai turėtų atsiverti nemenkos perspektyvos.
Kaip apibūdintumėte kuriamą juostą: kaip psichologinį trilerį ar labiau kaip specialiųjų efektų prisodrintą efektingą emocijas veikiantį reginį?
Šiame filme bus ir psichologinę itampą keliančių momentų, ir ispūdingų veiksmo scenų, ir fantastikos elementų. Beje, „Stouno karas” turės lietuvišką garso takelį – muziką šiam filmui kuria jaunas, talentingas kompozitorius Titas Petrikis, kuris jau yra išleidęs 5 elektroninės muzikos albumus ir iš viso sukūręs apie 200 muzikinių projektų.
Iš aktyvios LKS veiklos, kurios plėtra ypač pastebima po 2000-ųjų, matyti, kad Kino studija prisitaikė prie eurointegracinių tendencijų. Kas, Jūsų nuomone, lemia tolydžio augantį jūsų veiklos pasisekimą?
Manau, pasisekimą lemia racionalus mūsų požiūris į kiną. Juk tai yra ne tik menas, bet ir verslas. Tad stengiamės efektyviai valdyti organizaciją, nuolat taikytis prie besikeičiančių aplinkybių. Ilgą laiką sėkmę mūsų kompanijai garantavo tai, jog užsienio filmų kūrėjams teikėme kokybiškas filmavimo paslaugas už pakankamai žemas kaina
Tačiau, mūsų komandai tampant profesionalesnei, kartu kyla kainos, o ir kino paslaugas ima teikti vis daugiau valstybių. Jau dabar konkuruoti, pritraukti kino projektus į Lietuvą darosi vis sunkiau.
Nors ir toliau gerinsime paslaugų teikimo kokybę, plėsim jų pasiūlą, atėjo laikas, kai galvodami apie organizacijos ateitį nusprendėme, jog esame pakankamai stiprūs ir galime bandyti gaminti filmus patys. Žinoma, aš kalbu apie tokius filmus, kurie yra skirti tarptautinei auditorijai, kurių gamybos dėka mūsų organizacija galėtų toliau sėkmingai vystytis ir išlaikyti gausų būrį kino profesionalų.
Į ką norėtųsi investuoti daugiau žmogiškojo bei finansinio kapitalo, kad LKS konkurenciniai gebėjimai dar labiau išaugtų?
Kad jie išaugtų, reikalinga valstybės parama. Esmė ta, kad mes su kitomis kino paslaugas teikiančiomis Europos šalimis vis sunkiau konkuruojame ne tik dėl supanašėjusių kainų, ilgesnio šilto sezono, įvairesnės gamtinės įvairovės, bet ir dėl to, kad daugelis šalių turi įsivedusios mokesčių lengvatas kino gamintojams, tokiu būdu iškreipdamos konkurencijos sąlygas savo naudai.
Jei, pavyzdžiui, amerikiečių kino kūrėjai svarsto, ar filmą gaminti Lietuvoje, ar Vengrijoje, jie labiau linkę pasirinkti pastarąją šalį. Sprendimas, kurioje šalyje užsienio kompanija išleis keletą milijonų per kitus porą mėnesių, priimamas labai greitai, nes lengvatą turinčios šalies vyriausybė grąžins jiems dalį sumokėtų mokesčių. Mes jau seniai bandome įtikinti politikus, jog ir Lietuvoje tokios mokesčių lengvatos reikia. Tai, kad tokiu būdu pritrauktume daugiau kino projektų, būtų nauda ne tik mums, bet ir pačiai valstybei. Juk kinas yra brangus menas ir jį gaminančios užsienio kompanijos Lietuvoje palieka daug pinigų. Nemaža dalis tų pinigų įkrenta į valstybės biudžetą. Mūsų užsakymu yra netgi atliktas ekonominis tyrimas, kaip mokesčių lengvatos kinui teigiamai atsilieptų Lietuvos finansams.
„Stouno karas” bus pirmasis filmas, skirtas iškart tarptautiniam platinimui. Kokias perspektyvas kino studijai galėtų atverti šio projekto pasisekimas?
Galima sakyti, kad su šiuo filmu ne tik Kino studija, bet ir visa Lietuvos kino industrija atsiduria prie naujų galimybių slenksčio. Mat vien tik iš Lietuvai skirtų filmų, deja, kino kūrėjai išgyvena sunkiai.
Mūsų šalis maža, kino teatrus lanko palyginti negausus būrys žiūrovų. Štai LKS kartu su Uljanos Kim studija filmuoto „Nuodėmės užkalbėjimo” atėjo pažiūrėti rekordinis skaičius žiūrovų – apie 70 tūkst., filmas surinko virš pusę milijono litų pajamų, tačiau padalinus šį „pyragą” kino teatrams, filmo platintojams, mums, kūrusioms kompanijoms, to pelno beveik nebeliko. Jei valstybė nebūtų skyrusi dalies lėšų „Nuodėmės užkalbėjimo” gamybai, tai net filmavimo kaštų nebūtume padengę.
„Stouno karo” atveju filmą žiūrės ne vien tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių žiūrovai. Tad labai tikiuosi, jog pagaliau bus galima kalbėti apie lietuvių kuriamų filmų finansinę sėkmę. O tai reiškia, kad ir filmų gaminsime daugiau ir lengviau rasime partnerių užsienyje.