Limpopo slėnyje karaliauja laukiniai žvėrys ir paukščiai

Siena tarp Pietų Afrikos Respublikos, Mozambiko ir Zimbabvės atveriama, kad žemėlapyje atsirastų transnacionalinis parkas – Didysis Limpopo, kurio plotas pranoks Portugliją.

Atsakinga užduotis

Kai Erį Van Vyką paskyrė Limpopo nacionalinio parko kūrimo projekto vadovu, jis pirmiausiai leidosi į savo naujos veiklos valdų apžiūrą. O tos valdos tikrai nemenkos – 10 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Be to, jos Mozambike, o Eris Van Vykas yra PAR pilietis. Kaip tyčia dar ir liūčių sezonas prasidėjo…

Pirmąjį darbo vizitą Eris paskyrė kaimelio, kuris yra pačioje draustinio miškų širdyje, seniūnams. Jis gerai įsiminė kaip srūdamas prakaitu kelias valandas sukiojo vairą stengdamasis išlaikyti mašiną ant slystančio iš po jos ratų kelio.

Kelių tiesimas – tai dar, ko gero, pats paprasčiausias iš tų uždavinių, kuriuos reikėjo skubiai spręsti. Daug sudėtingiau buvo išvalyti teritoriją nuo daugybės minų, likusių Mozambike iš pilietinio karo laikų. Arba prikalbinti afrikiečius persikelti iš įprastų vietų į naujus kaimus parko pakraščiuose. Jie juk amžius gyveno šioje žemėje ir apie jokius nacionalinius parkus nebuvo nė girdėję.

Pagrindinė problema – aiškus laukinių žvėrių stygius Limpopo parke. Beveik visą gyvūniją šioje didžiulėje erdvėje su jos drėgnais miškais ir sausringąja savana išnaikino medžiotojai ir sukilėliai. O koks būtų afrikietiškas draustinis be dramblių, žirafų ir zebrų?

Tačiau kitos žemės, galinčios priimti laukinius žvėris, visoje Afrikoje išvis nėra. Juolab kad ji ribojasi su Kriugerio nacionaliniu parku – Pietų Afrikos draustiniu, kuriame gausu ir plėšrūnų, ir kanopinių gyvūnų. Parkus skiria dviejų metrų aukščio metalinio tinklo tvora. Ji taip pat atlieka ir valstybės sienos tarp PAR ir Mozambiko vaidmenį.

Tvora, nors kai kur šiek tiek ir pakrypusi, išsaugojo Kriugerio parko turtus – fenomenalųjį gyvūnijos pasaulį. Garsusis nacionalinis parkas – pati didžiausia Pietų Afrikos Respublikos įdomybė. Vien 2006-aisiais jį aplankė 1,3 milijono turistų. Bet to draustinio plotas, prilygstantis Izraeliui (20 tūkstančių kvadratinių km), jau yra per ankštas jo keturkojams globotiniams.

O tai – 12 tūkstančių dramblių, pustrečio tūkstančio afrikinių buivolų, didžiulės kaimenės antilopių ir zebrų. Mozambiko pasienyje net per pačius didžiausius metų karščius žemė išlieka drėgna, vadinasi, netrūksta ir žalumynų. Zoogeografijos požiūriu, pietinės Afrikos Louveldo regionas, kuriame yra Kriugerio parkas, ir Mozambiko teritorijoje esantis Limpopo upės baseinas – viena visuma. Visuma, kurią perkirto tvora…

Štai kodėl prie Keptauno įsikūręs Pasaulio parkų fondas pasiūlė nugriauti užtvaras tarp dviejų draustinių ir sujungti Limpopo, Kriugerio parkus, taip pat Zimbabvės Gonarežaus draustinį į transnacionalinį Didįjį Limpopo parką.

2002 metais trys kaimyninės valstybės sudarė sutartį kurti vieningą draustinį. Ministrai apsvarstė darbo planą, suderino gyvūnų mainų procedūrą, augalų apsaugos ir vieningų standartų diegimo priemones. Parkų vadovams liko susitarti dėl detalių – pavyzdžiui, dėl vienodos lankytojų bilietų kainos arba, sakykime, dėl keitimosi informacija apie prasidedančią snukių ir nagų ligos epidemiją.

Tiesa, viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi. Zimbabvė į šį procesą kol kas neįsijungė todėl, kad jos Gonarežaus parką reikia sujungti su dviem kitomis gamtosaugos zonomis pasienio koridoriumi. O pinigų tam tikslui šalis neturi.

Nelengva pradžia

Vieningos erdvės be sienų idėją karštai remia pagrindinis Pietų Afrikos pacifistas Nelsonas Mandela. Afrikiečiams sienos – gana jautrus ir skausmingas klausimas. Jos laikomos kolonializmo palikimu. Tai juk anglai, prancūzai, portugalai, belgai dalijosi valdas Juodajame žemyne, visiškai nepaisydami vietos gyventojų interesų. Simboliniu reiškiniu tapo pirmosios pasienio perėjos tarp Limpopo ir Kriugerio parkų atidarymas 2005-ųjų pabaigoje.

Naujojo kontrolės ir leidimų punkto režimas nėra itin griežtas, ir tūkstančiai PAR gyventojų tuo naudojasi per Limpopo parką keliaudami į Mozambiko paplūdimius.

– PAR piliečiai išleidžia Mozambike nemažai pinigų. Mūsų parkas traukia vis daugiau turistų, – sako Eris.

Automobilininkams skirtuose plotuose palei kelią bus įrengti keli kempingai. Pasukti iš maršruto ir įvažiuoti į kitus parko rajonus jiems, žinoma, bus draudžiama. O Limpopo upės, kuri teka į Mozambiko gilumą, pakrantėse vietos gyventojams iki šiol leidžiama ganyti gyvulius ir medžioti.

Netoli nuo Masinžiro ežero jau stovi „Erelių” kempingas – virš vandens sparnais moja baltauodegiai jūriniai ereliai. Čionai skverbtis tenka per gausius sąžalynus. Bet įveikti varginantį kelią yra verta, kad galėtum iš viršaus apžvelgti švelnų ežero mėlį.

Iš čia Van Vykas suka prie pietinio kelio į parką. Ten statoma nauja būstinė. Šioje bazėje dirbs 130 parko prižiūrėtojų ir nemažas specialistų bei tarnautojų būrys. Limpopo parko kūrimą,kitus darbus finansuoja Vokietijos rekonstrukcijos bankas „KfW”, dirbantis besivystančių šalių pagalbos programoje.

Ateis diena, kai jungtiniam Didžiajam Limpopo parkui teks manytis be papildomo finansavimo – iš rinkliavų už bilietus ir mokesčių, kuriuos mokės kempingų savininkai. Vienas toks palapinių miestelis jau veikia. Jo šeimininkai – pirmieji drąsuoliai iš PAR, kurie surizikavo įsikurti kitapus sienos.

Kol kas tai tik palapinės ant Mačampanės upelio kranto. Bet turistai didelio komforto ir netrokšta, jie džiaugiasi galėdami pajusti laukinės Afrikos gamtos alsavimą. Rytą jie leidžiasi pėsčiomis į pasivaikščiojimą lydimi ginkluoto prižiūrėtojo. Arba nakčia – gulėdami ant sudedamos lovelės klausosi kaip upėje už kelių dešimčių metrų nuo brezentinės uždangos žuvis gaudo krokodilas. O kažkur toli, anapus tvoros, kvatoja hienos ar riaumoja liūtai…

Pavojingi žygiai

Tai, kas šiandien kutena turistų nervus, Mozambiko gyventojams buvo išbandymas, trukęs visus šešiolika ilgų pilietinio karo metų. Iki 1992 minios mozambikiečių ieškojo prieglobsčio Pietų Afrikos Respublikoje nuo viešpatavusio jų tėvynėje chaoso. Daugelis turėjo skverbtis per Kriugerio parką.

Perlipti tvorą nebuvo labai sunku. Ne pasieniečiai, o laukiniai žvėrys buvo didžiausia grėsmė bėgliams. Ypač jeigu šie, vengdami susidurti su PAR patruliu, braudavosi per parko teritoriją naktį. Liūtai ir leopardai tapdavo žmogėdromis, krokodilai upę perplaukusius drąsuolius vilkdavo į gelmę. Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių žuvo tuose miškuose.

Dabartinis Limpopo parko darbuotojas Natercijus Ngovenė praėjusį dešimtmetį pats bandė įveikti tą pavojingą kelią. Dešimtis kartų jį buvo sugavę ir grąžino į Mozambiką. Galiausiai jis pasiekė savo tikslą. Bet grįžo atgal pasiimti žmonos ir seserų. Per tuos metus daugelis jo giminaičių ir draugų nelegaliai įsikūrė Pietų Afrikos Respublikoje, Kriugerio parko vakariniame pakraštyje. Kai dabar Natercijus nori juos aplankyti, jis sėda į automobilį ir važiuoja į naująją pasienio perėją.

Anksčiau už žmones sieną sau atvėrė gyvūnai. Tvoros, skiriančios PAR ir Mozambiką, daugel metų niekas netaisė. Ten, kur ji nugriuvo, hienos, liūtai ir karpotieji šernai iš Kriugerio parko voromis traukia į mažai jų gentainių apgyventą Limpopo teritoriją. Prieš keletą metų Eris Van Vykas net buvo užklupęs visą rują afrikinių laukinių šunų: ta rūšis visame žemyne yra atsidūrusi ant išnykimo ribos.

Pagaliau Limpopo ir Kriugerio parkų vadovai susitarė išardyti 45 km tvorų. Dramblių ir buivolų kaimenės tuoj nudundėjo į rytus. Tačiau natūrali gyvūnų migracija negali išspręsti visų Limpopo ir Kriugerio parkų problemų.

Mozambikui labai reikia žvėrių, nes tik tada šalis pradės užsidirbti pinigų. O kas važiuos į draustinį, jeigu ten nėra į ką pasižiūrėti? Kriugerio parko administracija norėtų atsikratyti „nereikalingų” dramblių ir veisti Mozambiko pusėje nykstančias arklines antilopes. Kanopiniams gyvūnams Kriugerio parke, nepaisant pas kaimynus perbėgusių kaimenių, irgi nelengva gyventi – pernelyg aktyvūs čionykščiai plėšrūnai.

2001-2005 metais iš vakarų į rytus pergabenta 3332 keturkojai gyventojai – daugiausia gazelių ir antilopių. Naujoje vietoje įkurdinti 25 drambliai.

– Mes į Mozambiko pusę nugabenome tris grupes jauniklių su patelėmis ir keturis patinus, – pasakoja Markas Hofmajeris, PAR nacionalinių parkų vyriausiasis veterinaras. Tiesa, po metų visi drambliai „savavališkai” grįžo į Kriugerio parką. Bet 2003-iaisiais viena iš tų grupių vėl buvo pastebėta Mozambiko pusėje.

O 2006-ųjų gegužę M.Hofmajeris iš sraigtasparnio pamatė tos grupės vados patelę kartu su jaunikliais ir suaugusiais drambliais.

– Prie kiekvienos grupės prisijungia pakeleiviai. Patys drambliai plečia savo gyvenimo arealą į rytus. Po 20 metų bus sunku net įsivaizduoti, kad Limpopo parkas kadaise buvo visiškai nykus ir tuščias, – įsitikinęs M.Hofmajeris.

O ar kas nors prisimins, kad čia gyveno 6500 žmonių?

Kaimiečių lūkesčiai

Limpopo draustinio teritorijoje iki šiol tebėra aštuoni kaimai. Viena bendruomenė netrukus paliks savo būstus ir įsikurs už parko ribų. Kiekvienai šeimai valdžia skyrė naują namą ir drėkinamųjų laukų, iš kurių derlių galima rinkti ištisus metus. Tiesa, tuos laukus apdoroti yra sudėtingiau už čionykštę įprastą archajinę žemdirbystę.

Tebesiginčija apie persikraustymą ir makavenės genties kaimiečiai. Gyventojai susirinko medžių paunksmėje.

– Buivolai užkrės mūsų galvijus, – rėkia pašokęs ant kojų vienas kaimietis. – O drambliai ištryps mūsų laukus. Ir nulaužys medžius, o mes būsime saulės kepinami!

Paskutinius kaimyno žodžius klausytojai palydi kvatojimu. Paskui prasideda rimtas pokalbis su kaimų perkėlimo komiteto atstovais. Juos domina visos detalės – pavyzdžiui, ar lauko virtuvė laikoma patalpa, už kurią priklauso piniginė kompensacija?

– Kai ko šiems žmonėms kol kas išvis nesiseka išaiškinti, – sako valdininkas Germanas Dimandė.

Persikėlėliai gauna ne tik namą, bet ir įgyja teisę nuomoti savąją paliktą parkui žemę. Taip pat, kaip tai daro makuliokės gentis Pietų Afrikos Respublikoje.

Ši gentis gyvena Kriugerio parke maždaug už 15 km nuo Punda Marijos miestelio, netoli nuo Zimbabvės sienos. Kadaise makuliokės genčiai priklausė visa draustinio šiaurinė dalis, bet 1969 metais Pretorijos valdžia brutaliai juos iš ten išvarė. O kai apartheido režimas žlugo, makuliokės žmonės buvo tarp pirmųjų, kuriems sugrąžino ankstesnes valdas.

Dabar genčiai priklauso, ko gero, pati gražiausia ir mažiausiai pažįstama Kriugerio parko dalis – kalnuota vietovė, vaizdingai „išvagota” kanjonų ir savanos plotelių, kuriuose auga gražuoliai baobabai. Makuliokių žemės išsidėsčiusios trijų valstybių sankirtoje – pačioje būsimojo Didžiojo Limpopo parko širdyje. 2001-aisiais bendruomenė paklausė verslo konsultantų patarimų ir dalį savo žemės išnuomojo turizmo projektų vykdytojams.

Du verslininkai iš Johanesburgo, pasiūlę makuliokėms dešimt procentų pajamų ir užtikrinę nuolatinį darbą trisdešimčiai genties narių, pastatė prabangų viešbutį „Outpost” griežtai laikydamiesi gamtosaugos normų. Gentis pasirašė naujų sutarčių. Šiuo metu visi Kriugerio parko kempingai daržoves turi pirkti tik iš makuliokės genties valstiečių.

„Gamtosaugos verslas”, – taip savo darbą vadina Denis Skalela. Jis atstovauja makuliokės genties žmonėms derybose su Kriugerio parko vadovybe. Makuliokės galėjo atiduoti savo atgautą gimtinę geologams niokoti. Kai kas siūlė vėl apsėti laukus, užsiimti žemdirbyste, kaip per amžių amžius.

Bet paskui, kaip pasakoja D.Skalela, viršų paėmė kiti balsai:

– Mūsų vaikaičiai po šiais medžiais turi pamatyti laukinius gyvūnus. Mes savo žemę paliksime ramybėje.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.