Mirtis, kurios galėjo nebūti

Vos devyniolikos sulaukęs vaikinas netikėtai mirė namie, tėvų akivaizdoje. Jis daugiau kaip dvejus metus skundėsi širdies skausmais, ne kartą kreipėsi į medikus, tačiau joks gydymas jaunuoliui nebuvo skirtas.

Alytiškis Albertas Rudzinskas širdies skausmus pajuto dar 2000 metais. Vasarį vaikinas kreipėsi į medikus, dvejus metus mynė Alytaus poliklinikos slenkstį. Per tą laiką keliskart konstatuota, kad jaunuoliui būtina kardiologo konsultacija, tačiau niekur neužfiksuota, kad ji buvo atlikta. Galiausiai 2002-ųjų liepos 11 dieną A.Rudzinskas nuvyko pasitikrinti į Santariškių klinikas Vilniuje.

„Po tos konsultacijos vieną rytą atsikėlęs jis man pasakė, kad neapsigaučiau, nes klinikose jo visai nežiūrėjo. Ten buvo didžiulė minia žmonių, – prisiminė Alberto mama Rima Rudzinskienė. – Manėme, jog apskritai negausime konsultacijos. Viena gydytoja tuo pat metu tikrino kelis žmones. Sūnus tik dviratį pamynė, ir viskas.” Santariškių kardiologė Jūratė Baryšienė esą dar pasakiusi, kad Albertui nieko blogo nėra. Bent taip vaikinas minėjo savo artimam draugui Gyčiui Zarauskui.

Praėjus porai mėnesių po minėtos konsultacijos, spalio 7-osios naktį, Albertas mirė. Išvakarėse jis buvo priimtas į medžiotojų būrelį. Vaikino tėvas Algimantas Rudzinskas pasakojo, kad tądien viskas buvo kaip įprasta. Grįžę iš medžioklės jiedu su sūnumi išsimaudė, pavakarieniavo.

Ištiko priepuolis

Albertas jau kurį laiką važinėjo medžioti drauge su tėvu. Ponas Algimantas 10 metų vadovauja medžiotojų būreliui. Lemtingą šeštadienį vyko medžioklė su varovais, tąkart Albertas buvo iškilmingai priimtas į medžiotojus.

Pasak A.Rudzinsko, abu grįžo namo automobiliu. Jį vairavo Albertas. „Sūnus niekuo nesiskundė, buvo linksmas”, – teigė vyresnysis Rudzinskas.

Apie antrą valandą nakties tėvai net savo miegamajame išgirdo iš Alberto kambario sklindančius keistus garsus. „Lyg būtų gargimas koks. Atbėgome abu, o sūnus guli visas įsitempęs, sustiręs. Dar ištiesė rankas, ant pečių uždėjo. Iškėlėme jį ant grindų, iškvietėme greitąją. Ir viskas”, – verkdama prisiminė baisiąją naktį ponia Rima.

Akimirkos, kai sužinojo apie netektį, negali pamiršti ir Alberto draugas Gytis. „Tą rytą atsikėliau septintą valandą ir ruošiausi į paskaitą. Suskambo telefonas. Žiūriu – Alberto numeris. Net supykau, kad taip anksti skambina. Pakėliau ragelį ir išgirdau Alberto mamos balsą”, – LŽ pasakojo Gytis. Apie draugo mirtį jis tuojau pat pranešė visiems pažįstamiems, o pats iškart išlėkė į Alytų.

Sumokėjo didžiausią kainą

Per skrodimą buvo nustatyta, kad Albertas sirgo kardiomeopatija. Vaikino tėvai neseniai pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui.

Pasak R.Rudzinskienės, jai nesvarbu, ar šeimai bus priteista kompensacija. Moteris tik nori, kad aplaidžiai dirbę gydytojai būtų nubausti.

Ji iki šiol negali pamiršti medikų atžagarumo. „Labiausiai širdį skauda dėl gydytojos žodžių. Praėjus savaitei po sūnaus mirties nuėjau į polikliniką. Gydytoja pavartė kortelę ir prakalbo, jog jis ilgai negyvens. Pasakiau, kad jo jau nebėra. Tada medikė ėmė ant manęs šaukti, esą patys dėl visko esame kalti. Sumokėjau didžiausią kainą už savo patiklumą, pasitikėjimą daktarais”, – apgailestavo R.Rudzinskienė.

Moteris pati nuo vaikystės turi širdies ydą. Tačiau iki sūnaus mirties ji buvo stipri, galėjo dirbti net sunkius fizinius darbus. Žinoma, teko laikytis tam tikro režimo, vartoti vaistus. Alberto netekusi R.Rudzinskienė visai sunyko. „Per tas tris laidotuvių dienas pražilau. Nežinojau, kad taip gali būti”, – LŽ teigė ji. Tačiau nors ir netekusi 45 proc. darbingumo moteris įsidarbino vaikų darželyje.

Rudzinskai dar turi dvyliktokę dukrą, kuri dabar – vienintelis jų vaikas. Pirmus trejus metus po Alberto mirties šeima gyveno tarsi migloje – neturėjo nei norų, nei vilčių, nei svajonių. Šiandien ponia Rima sako jau galinti kalbėti apie sūnų, tačiau ne visada gebanti sulaikyti ašaras.

Išvijo pasakę, kad sveikas

LŽ kalbintas Rudzinskų advokatas Jonas Butkus teigė turimus medicininius duomenis rodęs kitiems gydytojams. Jie stebėjosi, kodėl vaikinui nebuvo skirtas joks gydymas. „Kaip galima spręsti iš įrašų medicininiuose dokumentuose, nei Alytuje, nei Vilniuje A.Rudzinskas negavo rekomendacijų dėl gyvenimo būdo, atitinkančio jo sveikatos ypatumus. Vaikinas gyveno aktyvų gyvenimą, patirdavo fizinį krūvį”, – rašė advokatas paklausime A.Garmaus medicininių tyrimų biurui. Atsakyme patvirtinta, jog A.Rudzinskas tikrai nebuvo gydomas, dėl ligos jo niekas nekonsultavo.

J.Butkaus klausiami medikai tvirtino, kad vaikinas, sirgęs tokia, vos pradinės stadijos, liga, galėjo gyventi iki pat senatvės. Aišku, jei būtų laikęsis tinkamo režimo ir vartojęs vaistus.

„Santariškėse jam išrašė kažkokių vitaminų, ir viskas, – LŽ sakė Alberto tėvas. – Jie tik pareiškė, kad sūnus sveikas.”

Tuo metu Vilniuje studijavęs artimas Alberto draugas Gytis irgi buvo atėjęs jo aplankyti į Santariškes. „Jis jau kokius metus skųsdavosi, jog diegia širdį. Kai atėjau į ligoninę, Albertas pasakojo, kad gydytoja liepusi važiuoti namo, esą skausmus lemia tik depresija. Jis iš tikrųjų buvo labai jautrus, viską ėmė į širdį”, – prisiminė Gytis.

Tarsi nujautė mirtį

Grįžęs iš Santariškių Albertas mažiau kreipė dėmesio į savo negalavimus – aktyviai sportavo. Pasak R.Rudzinskienės, prieš pat sūnaus mirtį kolegijoje vyko krepšinio varžybos. Išeidamas iš namų vaikinas tėvams pažadėjo jose nedalyvauti, mat nekaip jautėsi. Tačiau Albertas neiškentė – trumpam išbėgo į aikštelę. Kiek pažaidęs atsisėdo ant suolelio ir draugams pasakė: „Čia turbūt buvo paskutinės mano varžybos.”

Gytis LŽ pasakojo, kad Albertas tarsi nujautė, jog ilgai negyvens – nuolat kalbėdavo apie mirtį. Sakydavo, jei mirs, vienas draugas jo atminimui gaus kepurę, kitas – diržą, trečias – sportinius batelius. „Galvodavau, kodėl jis tokias nesąmones kalba, – sakė G.Zarauskas. – Ko gero, nujautė.” Draugas mirė, bet Gytis tebesaugo jo kepurę, kuri ir buvo pažadėta.

Sūnaus kalbų apie artėjančią mirtį nepamiršta ir R.Rudzinskienė. Pasak jos, Albertas labai mylėjo kartu gyvenusią močiutę. Ji anapilin pasitraukė prieš pat vaikaičio mirtį. Kartą Albertas mamai prisipažino: „Sapnavau močiutę, ji mane kviečia pas save.”

Tebėra artimas

Alberto nebėra, Gytis šiuo metu gyvena Vilniuje, kiti trys draugai iš jų kompanijos išvykę į Angliją. Tačiau nei savo mirusio bičiulio, nei jo tėvų vaikinai nepamiršta, nors nuo skaudaus įvykio prabėgo penkeri metai. „Vis randu ant sūnaus kapo gėlių, žvakių. Ir šiaip berniukai aplanko, kai į Alytų grįžta”, – džiaugėsi R.Rudzinskienė.

Gytis prisipažino ne taip ir dažnai aplankantis Alberto tėvus, gal kokį kartą ar du per metus. Tačiau jis tikina, kad Rudzinskai vis dar neatsigavę po smūgio. „Mudu su Albertu buvome kaip tikri broliai. Nuo pat mažens. Labai geras žmogus, neįtikimai geras, jį visi mėgo. Ir išvaizda, ir charakteriu galėjo pasigirti”, – prisiminė Gytis.

Jo teigimu, Albertas buvo tarsi „senoviškas”. Visą kompaniją daugiausia siejo sportas. Visi penki vaikinai nerūkė, negėrė. Savaitgaliais dažnai kartu važiuodavo į diskotekas, tačiau širdies draugės nė vienas neturėjo.

Apie asmeninį gyvenimą sūnus buvo užsiminęs ir motinai. „Ai, mama, kokios čia tos šiuolaikinės merginos, – yra sakęs jis. – Visos ir rūko, ir geria. Nenoriu tokios.” Merginų dėmesio Albertui tikrai netrūko. Buvo ne tik išvaizdus, bet ir linksmas, gyvo būdo ir proto. „Retas žmogus taip ilgai prisimenamas ir lankomas ne vien namiškių, bet ir visų draugų”, – baigė pokalbį su LŽ Gytis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 atsiliepimai į "Mirtis, kurios galėjo nebūti"

  1. Vaida

    As pakraupus daktarais…

  2. Mikis

    Tai rodo,kad daugelis vadinamų daktarų įstojo mokytis „po blatu” ,o ne iš pašaukimo.

  3. ...

    Nu iskarto matosi,kad lietuvoje ne daktarai o sundaktariai. Jie net veterinarai negaletu buti 👿

  4. jurate

    manau kad tokie ivykiai vercia susimastyti

Komentuoti: Vaida Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.