Puškaras – tai tylos ir ramybės oazė šalia švento ežerėlio, apsupta Radžastano srities dykumų. Vienas iš Indijos piligrimų traukos centrų, nuostabus turistų iš Vakarų kurortas.
Kiek Varanasis įkrauna įspūdžiais, mintimis, emocijomis – tiek Puškaras atpalaiduoja. Nėra čia didmiesčio šurmulio, minios žmonių. Net rikšų čia nėra. Tik tingiai ir lėtai, tarsi laivai, gatvėmis praplaukia kupranugariai, praūžia vienas kitas motociklas.
Klesti smulkus verslas
Išlipus autobusų stotyje pripuola būrys vietinių, kviečiančių apsistoti jų siūlomame viešbutyje. Viešbučių čia labai daug, rinktis yra iš ko. Populiariausios, bet nebūtinai brangiausios, apgyvendinimo vietos, siūlančios vaizdą į ežerą. Pats miestelis, kuriame vos keletas didesnių gatvių, gaubia jį ratu. Pagrindinėse gatvėse – vien mažos parduotuvėlės: drabužių, odos, metalo, specifine augalinių dažų glazūra dekoruotos keramikos dirbinių. Išskirtinis Puškaro verslas – juvelyrika. Sidabriniai papuošalai čia daug kokybiškesni, gražesni ir pigesni nei kitose Indijos vietose. Puškaras – vieta, kurioje savo verslą ryžtasi pradėti net vakariečiai. Viena moteris čia atsidarė savo viešbutį, kitas vyras – tatuiruočių saloną, dar vienas veikėjas pardavinėja paveikslus bei marškinėlius, ištapytus haliucinogeniniais personažais. Ne paslaptis, jog daugelis turistų į Puškarą atvažiuoja parūkyti hašišo. Kvaišalus ypač mėgsta svečiai iš Izraelio. Dėl šio potraukio ir su juo susijusių pasekmių vietiniai nemėgsta žydų. Hašišo nusipirkti Puškare – jokių problemų. O štai alkoholis – uždraustas. Šventas miestas.
Šventykla Brahmai
Kaip ir kiekviename šventame mieste, Puškare daugybė šventyklų. Įdomu, kad kai kurios, beje, labai gražios, neprieinamos turistams. Kai paklausėme, kodėl – vietiniai paaiškino, jog dėl to, kad privačios… Pagrindinė šventykla Puškare, į kurią plūsta piligrimai iš visos Indijos, yra Brahmos šventykla. Didžiausia, berods, ir vienintelė visoje šalyje. Brahma – aukščiausioji dievybė, įeinanti į brahmanizmo ir induizmo trejybę trimurti, kurią sudaro Brahma – Visatos kūrėjas, jos įkūnytojas ir siela; Višnus – jos sergėtojas; Šyva – naikintojas. Tačiau mitologiniuose siužetuose šis funkcijų pasiskirstymas neretai pažeidžiamas. Manoma, kad archainiuose epo sluoksniuose visas šias funkcijas atliko Brahma. Brahma vaizduojamas kaip raudonos spalvos keturveidė lotoso akimis būtybė. Jis turi keturis kūnus ir aštuonias rankas, kuriose laiko keturias vedas, valdžios lazdą, indą su Gango vandeniu, aukojimo šaukštą, kai kada lotosą, perlų vėrinį ir lanką. Brahma „panašus į tūkstantį saulių”, – rašoma „Mahabharatoje”. Jis spindintis, galingas, nenugalimas. Jis gyvena aukščiausiame kalne Meru ir važinėja pasikinkęs gulbę.
„Pasitikėk guru diena”
Brahmanai (šventikai) pasitinka kiekvieną atvykusįjį į Puškarą prie šventojo ežero. Kiekvienas atvykusysis, nesvarbu, kokios tautybės ar religijos būtų, prie ežero su šventiku privalo atlikti hinduistinį ritualą – paaukoti pudžią (gėlių ir kokosą) už save ir savo šeimą. Tiksliau sakant – už visą giminę, įskaitant gyvus ir mirusius. Kuo didesnė šeima – tuo didesnė piniginė auka šventikui. Iš tiesų neformaliai nustatyta aukos už šeimą kaina yra 100 rupijų (2,5 dolerio), tačiau to nežinantys turistai čia kartais palieka ir gana apvalias sumeles. Indai dėl prigimtinio savo jautrumo puikiai perpranta žmogaus psichologiją ir jaučia, kokias švelnias priemones panaudoti, kad pasipelnytų.
Atlikus ritualą, šventikas ant riešo užvynioja siūlą. Neva jis saugos nuo nelaimių, ligų ir visokio blogio. „Šis siūlas – tai Puškaro pasas. Daugiau jums nereikės nieko daryti”, – pasakė man brahmanas. Iš tiesų, prie manęs daugiau joks šventikas nepriėjo. Tačiau tokiu pat siūlu pasipuošusią mano bendrakeleivę jau kitą rytą prie ežerėlio vėl sutiko šventikas ir pradėjo aiškinti: „Vakar jūs atlikote pudžią. Tai labai gerai. Tačiau šiandien yra ypatinga diena – ji vadinasi „Pasitikėk guru diena”. Jeigu atliksite pudžią šiandien…” Ypatingos dienos, šventės, festivaliai Puškare – kiekvieną dieną. Dienos metu ežerėlio pakrantėje ant šventų laiptų ghatų koncertuoja kokie nors populiarūs dainininkai, kas vakarą pagrindinę miestelio aikštelę nušviečia lempučių girliandos, dunda būgnai, skamba dūdos ar varpeliai, šoka arkliai, praeina procesijos su hinduistiniais dievais. Linksma čia gyventi. Pats didžiausias Puškaro festivalis – spalio ar lapkričio mėnesį vykstantis kupranugarių festivalis. Į jį atkeliauja kupranugariai iš visos Radžastano srities.
Tikra vakarienė dykumoje
Safariai su kupranugariais – viena iš pagrindinių Puškaro atrakcijų. Iškylos organizuojamos trumpos (vienos, dviejų dienų su nakvyne dykumoje) ir ilgos – kupranugariais dykuma galima nukeliauti iki turistinio Radžastano trikampio – oranžinės architektūros miesto Džaipūro, mėlynojo Džopuro ir auksinio Džaizalmiro. Mes užsisakėme trumpą iškylą. Išjojome popietę, nulingavome kokius 8 kilometrus, apsistojome nakvynei ir kitą vidurdienį grįžome. Jojimas kupranugariais kažkuo panašus į lėtą sūpavimąsi sūpuoklėse arba plaukimą laivu. Kupranugariai paprastai – gyvūnai ramūs ir neaikštingi, pavadinti hinduizmo dievų arba šiaip gražiais vardais: Višnus, Šyva, Rama, Deimantas. Romantiškiausias iškylos epizodas – nakvynė po atviru dangumi. Prieš ją safario palydovai gamina vakarienę. Iš karvių mėšlo paplotėlių sukuria laužą. Supjausto daržoves: imbiero šaknį, raudonųjų svogūnų, česnakų, žaliųjų čili pipirų, ridikų, morkų, bulvių, išlukštena žirnių. Viską po truputį sudeda į puodą su daug sviesto, trupučiu vandens ir daug prieskonių ir troškina. Atskirai išverda ryžius. Iš miltų, kiaušinio ir vandens iškočiotos tešlos nulipdo paplotėlius čiapačius, kuriuos kepa tiesiog ant to paties laužo žarijų. Skanu! Paslaugūs kelionės organizatoriai pasiūlo už 50 rupijų (truputis daugiau nei vienas doleris) nupirkti dykumos kaimelyje alaus. O paskui pasitiesiame tiesiog ant smėlio čiužinius, įlendame į miegmaišius ir ilgai žiūrime į žvaigždes. Nuodėmė užmigti po tokiu nuostabiu Indijos dangumi.