Apie jauną džiazo dainininką Jurgį Brūzgą Lietuva sužinojo neseniai – per Lietuvos televizijos projektą „Iššūkis žvaigždėms”, tačiau iš tikrųjų muzikos liga jis serga jau ne vienus metus.
Į muzikinį projektą „Iššūkis žvaigždėms” Jurgis pakliuvo neatsitiktinai. Nuo mažens jis dainuoja Artūro Noviko vadovaujamoje vokalinėje grupėje „Jazzland”, jau trejus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja džiazo vokalą. Kai Lidijai Rasutis buvo pasiūlyta dalyvauti televizijos konkurse, patarimo ji kreipėsi į A.Noviką. Šis rekomendavo Jurgį, kuris su Lidija ir užėmė trečiąją vietą.
Apie populiarumą negalvoja
Apie scenos partnerę Jurgis atsiliepia ypač šiltai. Ji entuziastinga, energinga, originali, jai svarbu, kad per pasirodymą publikai būtų smagu. Ji nesiekia muzikinės karjeros, todėl daug ką daro „for fun” (angl. „kad būtų linksma” – aut.), nesusikausčiusi, o kaip mėgėja ir dainuoja labai profesionaliai. Jurgis teigia, kad jų muzikiniai skoniai sutapo. Gal todėl žiūrovai juos ir pamėgo.
„Projekte dainavome visų stilių muziką, o dainų niekas neprimesdavo. Būtent todėl jis man patiko. Man svetimi šou, kur žmonės kuriam laikui uždaromi į stiklinį narvą, ir visa Lietuva linksminasi stebėdama jų gyvenimą. Noriu atkreipti dėmesį savo atliekamais kūriniais, skambančia muzika, o ne asmeninėmis problemomis ar panašiais dalykais”, – aiškina Jurgis.
Per projektą vaikinas tapo žinomas: šeštadieniais šmėžavo televizijos ekrane, atsidūrė ir žurnalų puslapiuose. Nors jis pats nepastebi, bet draugai sako, kad žmonės gatvėje atsisuka. Jurgis tokį dėmesį vertina skeptiškai: „Dėmesio gatvėje man nereikia. Jaučiuosi visiškai toks pat kaip kiti žmonės. Tikriausiai yra verslininkų, santechnikų ar kitų profesijų atstovų, kurie savo darbą atlieka šimtą kartų geriau nei aš, tačiau nėra tokie matomi. Natūralu, kad žmonėms įdomu. Juk tai, ką mato per televizorių, jiems atrodo lyg kitas pasaulis. Iš tiesų tai visai ne kitas pasaulis, o tik žmonės, dirbantys savo darbą.”
Savo gyvenimą vaikinas planuoja sieti su muzika. Paklaustas, kaip ketina susidoroti su neišvengiamai padidėsiančiu visuomenės dėmesiu, kuriam laikui nutyla. „Niekada nesu apie tai svarstęs, – galiausiai prisipažįsta. – Kol kas man tai visai neaktualu. Tiesiog noriu kokybiškai dainuoti geras dainas.”
Ir „popsas” gali būti profesionalus
Kokybiška muzika – siekiamybė, kurios Jurgis imasi su keliais bendraminčiais. Palyginti neseniai susikūrusioje grupėje „Faces” (angl. „veidai” – aut.) jie groja penkiese. Dainas rašo Jurgis su grupės gitaristu. Ketina publikai atlikti roko ir popmuzikos mišinį su džiazo elementais. Grupė jau pradėjo bendradarbiauti su viena muzikos prodiuserių įmone.
Kuo ši grupė išsiskirs iš visų kitų, jau muzikuojančių Lietuvos scenose? Dainininkas juokiasi, kad dabar labai madinga skelbti: „Mūsų grupė gros tai, ko dar niekada nebuvo.” Kartą po tokios reklamos jis ėmė nekantriai laukti vienos merginų kompanijos pasirodymo. Deja, išgirdo nesudėtingiems šlageriams įprastą ritmą ir tekstą.
„Bandysime išsiskirti kokybe. Grosime tik gyvai. Nors kol kas Lietuvoje nėra didelio tokios muzikos poreikio, manau, laikui bėgant žmonės ims vertinti profesionalumą”, – tikisi Jurgis. Jo nuomone, kol kas Lietuvoje profesionalią muziką kuriančius grupes bei atlikėjus ant pirštų galima suskaičiuoti. O ir tie profesionalieji dažnai eina lengvesniu keliu – dainuoja ne savo dainas, o jau išgarsėjusius užsienio grupių hitus.
Jurgiui taip pat teko girdėti priekaištų, kad jis atsižada džiazo ir metasi link „popso” – tai yra pataikauja publikai. Tačiau muzikos skirstymui į gerą ir blogą jis griežtai nepritaria. „Yra tik profesionaliai ir bet kaip atliekama muzika”, – mano dainininkas. Anot jo, popmuzika gali būti labai profesionali ir sudėtinga. Tai rodo ne vieno garsaus užsienio atlikėjo pavyzdys. „Duok Dieve, kad mūsų profesionalai nors vieną dainą šitaip atliktų!” – šūkteli Jurgis.
Jaunas dainininkas nesitiki, kad pripažinimas ateis iš karto. Kad galėtų gyventi iš muzikos, teks be galo daug dirbti. „Bandysime atrasti savo skambesį”, – tikina jis. – Ieškojimai tikriausiai lydės visą gyvenimą, bet jei baigi ieškoti, vadinasi, sustojai. Tobulėti ribų nėra.”
Nuo „Ąžuoliuko” iki „Jazzland”
„Esu susirgęs muzikos liga. Visiškai nepagydomai”, – sako Jurgis. O pradžia buvo niekuo neišsiskirianti. Abu tėvai muzikai, todėl dar pirmoje klasėje sūnų nuvedė į „Ąžuoliuką”. Po dvejų metų choristas Jurgis pareiškė, kad užsiėmimų nebelankys, ir atrado džiazo mokytoją A.Noviką. „Man patiko, kad jo pamokose visi juda, šoka, nėra choro suolų ir tvarkingų kostiumėlių”, – prisimena vaikinas, kaip užsikrėtė muzikos liga, kuria serga iki šiol.
Jurgio tėtis Romualdas ir mama Valerija vadovauja neįgalių jaunuolių kolektyvui „Spalvų orkestras”. Negalią turi ir Jurgio brolis. Todėl visa šeima atsidavusi darbui su likimo nuskriaustais žmonėmis. Anksčiau, kai dar nestudijavo ir turėdavo daugiau laiko, Jurgis nuolat kaip savanoris dalyvaudavo orkestro repeticijose, stovyklose. „Darbas „Spalvų orkestre” reikalauja labai daug kantrybės. Bet kartu jis mane labai pakeitė. Kai pamatai tokį gyvenimą, pasidaro visiškai nesvarbu, ar tave gatvėje praeiviai atpažįsta, ar ne”, – sako jaunas dainininkas.
Jurgio senelis taip pat be muzikos nė žingsnio. „Jis savo muzikavimu kankina močiutę nuo šeštos ryto iki dvyliktos nakties”, – juokiasi vaikinas. Tokia tradicija: atvykus pasisvečiuoti, senelis kiekvienam įbruka po muzikos instrumentą (smuiką, akordeoną arba sodina prie pianino) ir paskirsto, ką kuriam reikės groti. Išsisukti neįmanoma. Būtent senelis dar darželyje Jurgį išmokė giedoti Lietuvos himną.
Nenori dirbti dėl savaitgalio
Jei ne muzika, kažin, ar Jurgis norėtų dirbti ką nors kita. „Man baisiai sunku išsėdėti vienoje vietoje”, – sako vaikinas. Jo specialybė tuo ir gera, kad galima judėti, keistis, kurti, keliauti. Tačiau po koncerto norisi pailsėti. Ir po „Iššūkio žvaigždėms” transliacijų Jurgis važiuodavo namo išsimiegoti, nors kiti likdavo švęsti: „Visą save atiduodu scenoje, todėl kai koncertas baigiasi, norisi tylos ir ramybės.”
Muzikuodamas Jurgis keliauja ir po pasaulį. Su įvairiais kolektyvais yra išmaišęs Europą, pasiekęs ir Jungtines Amerikos Valstijas. Didžiausią įspūdį iš aplankytų miestų paliko Naujasis Orleanas, kuris jam pasirodė neamerikietiškas. Ten susipynusios įvairios kultūros. Čia stovi dangoraižiai, be kurių sunku įsivaizduoti Ameriką, o šalia – senoviniai, žalumoje paskendę europietiško stiliaus namai. Ir, žinoma, visur skamba muzika. „Ant kiekvieno kampo, kiekviename skersgatvyje kažkas groja. Bet svarbiausia, kad gatvės muzikantai groja taip, jog sunku patikėti!” – įspūdžiais dalijasi Jurgis.
Vaikinas nesigaili pasirinkęs būtent tokį gyvenimo kelią. Sako, baigęs mokyklą svarstė, ar nevertėtų įgyti kiek materialesnės specialybės, iš kurios bet kada galėtų išgyventi. Bet galiausiai nutarė remtis savo gyvenimo filosofija. O ji sako, kad neverta penkių dienų dirbti dėl savaitgalio. Verčiau gyventi visas septynias savaitės dienas. Ir dirbti ne tam, kad turėtum galimybę laisvalaikį skirti pomėgiams, bet pomėgius paversti darbu. „Jei darysi tai, kas patinka, dirbsi su užsidegimu. Būsi laimingas. O ko daugiau reikia?” – klausia džiazo dainininkas Jurgis Brūzga.