Maudymosi kostiumėlis – menkutis, vos pridengiantis paplūdimio drabužis. Jis netrukdo mėgautis vandens vėsa, vėjo gūsiais ir saulės voniomis. Tačiau tokius malonumus ne visada buvo galima sau leisti.
Tiesą pasakius, maudymosi kostiumėlis, kokį žinome dabar, buvo dėvimas jau senovės Romoje. Po ugnikalnio pelenais palaidotame mieste Pompėjoje rasta freskų, kuriose vaizduojamos besimaudančios moterys, prisidengusios krūtinę ir klubus. Tačiau toks kuklumas nebuvo būtinybė. Senovės graikai ir romėnai dažniausiai maudydavosi nuogi. O po jų specialių maudymosi drabužių pėdsakai išnyko daugeliui amžių.
Ilgos suknelės ir maudymosi mašinos
XVIII amžiuje moterys net į vandenį brisdavo vilkėdamos ilgas sukneles, kurių audinys net sušlapęs būdavo nepermatomas. Kad suknelė vandenyje nepakiltų į viršų, prie jos kraštų būdavo prisiuvami svareliai.
Vyrų maudymosi kostiumai dažniausiai būdavo vilnoniai, ilgomis rankovėmis ir gana glaudžiai apguldavo figūrą. Juos galėtume palyginti su ilgais apatiniais drabužiais. Toks vyrų maudynių apdaras nesikeitė gerą šimtmetį.
XIX amžiuje moterims tapo įprasta dėvėti dviejų dalių maudymosi kostiumą: viršutinė jo dalis buvo iki kelių, o po apačia – kelnės iki pat kulkšnių. Kai Angliją valdė ypač padorumo paisiusi karalienė Viktorija, viešai pasirodyti maudantis buvo nepriimtina. Todėl net apsirengus tokius, mūsų akimis žiūrint, aklinus maudymosi drabužius buvo galima pliuškentis tik vadinamųjų maudymosi mašinų viduje.
Maudymosi mašina – keistas Viktorijos laikų išradimas. Tai bedugnė būdelė su ratais, kurios sienos – medinės arba iš nepermatomo audinio. Tokia „karieta” būdavo įridenama į jūrą, upę ar ežerą, o maudytis tekdavo tarp jos sienų, kad niekas, ypač priešingos lyties atstovai, nepamatytų.
Moteris, pakeitusi maudymosi kostiumėlį
1907-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose apsilankė Anette Kellerman. Tuo metu ji garsėjo kaip balerina po vandeniu – atliko triukus, kuriuos dabar demonstruoja sinchroninio plaukimo atstovai. Anette nardydavo stikliniame akvariume vilkėdama kostiumą, kuris neslėpė kojų, rankų ar veido. Todėl JAV ji buvo areštuota už nepadorų apsinuoginimą. Plaukikei teko pakeisti pasirodymo drabužį tokiu, kuris turėjo ilgas rankoves, aukštą apykaklę ir dengė kojas. Vis dėlto jis buvo glaudžiai aptempęs figūrą.
Vėliau apie Anette buvo sukurtas filmas, o maudymosi kostiumėliai ėmė mažėti. Pirmiausia moterys atidengė rankas, paskui – kojas iki šlaunų vidurio. Žemyn pasislinko ir apykaklės. Išradus naujų audinių, tapo įmanoma pasiūti patogesnių ir praktiškesnių maudymosi kostiumėlių.
Pagražindavo figūrą
Pirmiausia naują nišą rinkoje pamėgino užpildyti korsetų gamintojai. Jų pelnas pastebimai smuktelėjo, kai moterys ėmė vaduotis iš liemenį suveržiančio įtaiso. Tačiau atsiradus daugiau kūno atidengiantiems maudymosi kostiumėliams, prireikė ir būdų, kaip pagražinti figūrą. Į kostiumėlius gamintojai įsiūdavo kietas juosteles, kurios vizualiai palygindavo pilvą. Be to, įvairiais pakietinimais buvo siekiama pakelti ir pabrėžti krūtis. Tokio maudymosi kostiumėlio nereikėjo prilaikyti ant pečių, tad dažniausiai jie buvo gaminami be petnešėlių.
Paplūdimiuose moterys labai stengdavosi išsaugoti šukuosenas, todėl naudodavosi maudymosi kepuraitėmis, o galvą net plaukdamos laikydavo aukštai iškeltą virš vandens. Kepuraitės būdavo puošiamos prisegtomis gėlėmis, nes visiškai prigludusi guminė kepurė atrodė negražiai.
Sprogstamasis efektas
Pirmieji bikiniai atsirado iškart po Antrojo pasaulinio karo. Juos vilkėti dar kurį laiką buvo laikoma šiek tiek rizikingu dalyku, labiau tinkančiu egzotiškoms šokėjoms, o ne padorioms moterims. Tiesą sakant, pirmieji bikiniai nedaug skyrėsi nuo dviejų dalių kostiumėlių, dėvėtų jau nuo trečiojo dešimtmečio, išskyrus tai, jog tarp kelnaičių ir liemenėlės buvo tarpas, atidengiantis juostą nuogos odos. Tokį pavadinimą kostiumėliai gavo pagal Bikinio salų atolą Mikronezijoje, kurioje buvo atliekami atominiai bandymai. Turėtas galvoje sprogstamasis šio maudymosi drabužio efektas.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo įprasta, kad bikinio kelnaitės uždengdavo bambą. Tačiau kuo toliau, tuo žemiau ta linija slinkosi. Jos pavyzdžiu buvo karpomos ir visos kitos – taigi maudymosi kostiumėlis mažėjo iš visų pusių. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje bikinis vos dengdavo pačias intymiausias vietas.
Dar po dešimtmečio į Vakarų pasaulį iš Brazilijos atkeliavo kelnaitės su juostele (siūloma vadinti siaurukėmis), jos apnuogina dar ir sėdmenis. Tokį bikinio dizainą įkvėpė tradiciniai Amazonijos indėnų genčių drabužiai. Tačiau vienos dalies, ištisas maudymosi kostiumėlis vis tiek liko populiarus – kaip santūresnė paplūdimio drabužio alternatyva.
🙁 kodel be paveiksleliu ?