Vaikas ir mada. Ir aibė prieštaringiausių tėvų nuomonių: pradedant tuo, kad „mano vaikui viskas, kas geriausia” iki nuostatos, jog „pirkti atžalai brangesnį drabužį – išmesti pinigus į balą”. Įdomiausia, kad šios nuostatos dažnai neturi nieko bendra su tėvų materialine padėtimi.
Tūkstantis klausimų
Galima pamatyti prabangiais visureigiais atvažiuojančių mamyčių pasirinkti drabužėlių „skuduryne” arba sutikti kukliai apsirengusią mamytę prabangioje parduotuvėje. Kai kurie tėvai ir patys rengiasi garsių dizainerių sukrutais drabužiais, ir vaikams nepamiršta tokių parvežti iš užsienio. Kitiems – didžiųjų prekybos centrų išpardavimai ir dėvėtų drabužių parduotuvės – vienintelė reali galimybė pakeisti garderobą. Kaip jaučiasi mažieji? Ar jie ką nors supranta apie drabužius ir ar verta paisyti jų norų? Ar puošiamas vaikas būtinai išleps, o nuolat dėvėtais drabužėliais rengiamas įgis menkavertiškumo kompleksą?
Kai viskas dėvėta…
Ar prisimenate senąją animaciją ir išmintingus, kone filosofiškai įžvalgius savo vaikystės numylėtų personažų samprotavimus? Istorijoje apie Mažylį ir Karlsoną yra tokia scena: berniukas dalijasi su mama savo nuogąstavimais: „Man atitenka visi vyresniojo brolio daiktai – drabužiai, žaislai, dviratis… Kai jis užaugs, ves, vėliau pasens ir mirs – negi aš turėsiu vesti jo seną žmoną?”
Dėvėtų drabužių parduotuvės – išeitis taupantiesiems ar tiesiog gaunantiesiems mažas pajamas. Išmintingi tėvai paprastai paaiškina vaikui apie šeimos galimybes, jokiu būdu nemenkindami nei savęs, nei vaiko, ir suteikia jam laisvę išsirinkti patinkamą daiktą. Tada vaikas jaučiasi gerai – pagal šeimos galimybes renkasi pats.
Kur kas blogiau pasiturinčių tėvų vaikui, jei mama ar tėtis perkasi drabužį už keturženklę sumą, o jį rengia apdarais iš „skuduryno” ar ieško pigiausių daiktų prekybos centruose per sezoninius išpardavimus. Neva vis tiek išaugs, o ir puoštis dar nėra prieš ką. Vaikui kyla natūralus klausimas – kodėl? Ar aš prastesnis? Nesu vertas geresnio daikto? Juk tėvai, jei tik norėtų, galėtų nupirkti ir man. Taip menkinamas vaiko pasitikėjimas, jis nuvertinamas, gali pasijusti mažiau mylimas.
Brangus drabužis bendravimo stygiaus nekompensuos
Pasitaiko ir kitokių kraštutinumų, kai itin kukliai gyvenantys tėvai stengiasi išpuošti savo atžalą: „Dar žmonės pamanys, jog nemylim vaiko, kad negalim sau to leisti.”. Arba: „Tegul vaikas turi tai, ko mes neturėjom.”
Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė pažymi, kad dažnai vaikus brangiais drabužiais ir kitomis prabangos dovanomis yra linkę apipilti tie tėvai, kurie kartu su jais praleidžia labai mažai laiko. Taip bando kompensuoti bendravimo stygių, bent taip suteikti vaikui daugiau teigiamų emocijų. Tai ne tik nekompensuoja tėvų dėmesio, bet ir formuoja itin materialistinę vaiko pasaulėjautą – jam svarbiausia tampa ne santykis, o daiktas. Tada ir kiti pradedami vertinti tik pagal jų išvaizdą ar materialines gėrybes.
Paprastai tokiose šeimose, kur vaikas gauna pagal tėvų galimybes, ir daikto vertė nėra labai akcentuojama, jis jaučiasi saugus ir jo nekankina nei menkavertiškumas („kodėl tėvai gali, bet neperka?”), nei perdėtas savo vertės suvokimas („turiu daugiau, todėl esu geresnis”).
Nors vaikas turi mokytis saugoti ir vertinti daiktus, pernelyg akcentuojant jų vertę ar kainą („tik kieme nesutepk džinsų, jie tiek kainavo”, „tu ir vėl parėjai susiplėšęs – daugiau nepirksiu gerose parduotuvėse”) jis gali pasijusti nesaugus ir net mažiau svarbus už daiktus. Juk parėjo suplėšytais drabužiais ne todėl, kad norėjo paerzinti tėvus. Galbūt su kai kuo teko susiremti, o gal tiesiog pirmąkart pavyko įsiropšti į medžio viršūnę…
Į parduotuvę – kartu ar atskirai?
S.Stanaitienė sako, kad vaikams beveik iki pat paauglystės (bet paaugliai ir mada – jau kita tema) nėra svarbu, kur pirktas jo drabužis, – nebent tėvai tai labai pabrėžtų. Kur kas dažniau mažieji ima protestuoti prieš, pavyzdžiui, dryžuotą megztinį, kuris duria, arba pėdkelnes, kurios suspaudžia kojų pirštukus. Ir mielai traukia iš kampo nuskalbtą, kai kur įplyšusį, bet labai mielą džemperį. Tėvų argumentai, kad nauji drabužėliai labai gražūs ir kainavo tikrai daug, atšoka nuo mažojo užsispyrėlio tarsi žirniai nuo sienos.
„Jau 4-5 metų vaiką galima vestis į parduotuvę. Vaikas, pats išsirinkęs drabužėlius, dažniausiai juos mielai nešios. Be to, galėdamas sau rinktis aprangą vaikas pasijus esąs svarbus – juk jo nuomonės taip pat paisoma”, – sako pašnekovė.
Žinoma, nusivedus tokį pyplį į parduotuvę pirmus kartus gali būti ir zyzimo, ir nenoro matuotis. Todėl prieš tai pravartu aptarti, ką konkrečiai pirksime, kiek išleisime, ir eiti su vaiku į tas parduotuves, kuriose kainos mums priimtinos.
Už ir prieš
„Augančio vaiko savivertė, pasitikėjimas savimi, skonis ir estetinis išprusimas priklauso ne nuo to, kur jiems perkame drabužius ir kiek tam skiriame pinigų, bet nuo to, ar leidžiame jiems rinktis patiems, ar vertiname jų norus, skonį”, – teigia pašnekovė.
Net ir brangioje parduotuvėje rengiamas vaikas gali jaustis nuvertintas, nesuprastas ir nemylimas, jei tėvai diktuos savo kategorišką nuomonę ir pirks tik tai, kas, jų manymu, reikalinga, gražu, madinga… Kaskart, kai vaikas suplėšys ar suteps drabužį, bus apšauktas ir apibartas.
Juk vaikas rinkdamasis drabužį pamažu mokosi kurti savo įvaizdį, Taip ugdomas jo gebėjimas spręsti paprastus buitinius klausimus, suvokti pinigų vertę ir šeimos galimybes.
Jei tėvai nuvertina vaiko poreikius, teigia, kad jo išvaizda nesvarbi, kartu nuvertina ir jį kaip asmenybę, tarsi vaikas, jo poreikiai yra ne tokie svarbūs kaip mūsų, suaugusiųjų.
Būtent laisvė rinktis pačiam tiek, kiek leidžia šeimos galimybės, ir suteikia vaikui pasitikėjimo savimi, jis nesijaučia nei menkinamas, nei lepinamas ir todėl kažkuo geresnis už kitus.