Pirmą kartą į Kiniją atvykęs studijuoti tradicinės kinų medicinos Raimondas Dikčius pamatė jūras dviračių, kuriuos mynė Mao laikų „pusiau pižamomis, pusiau kostiumais” apsitaisę darbininkai. Anuomet net ir pačių civilizuočiausių šalies miestų čiabuviai baltąjį atvykėlį sutikdavo su didele nuostaba, įkyriu smalsumu ir nepasitikėjimu. Tas visiškai kitoks pasaulis prieš 15 metų rašytojo R.Dikčiaus neatbaidė, o atvirkščiai – paviliojo.
Kinija, viena galingiausių planetos valstybių, gerokai pasikeitė nuo praeito tūkstantmečio pabaigos ir labai sumodernėjo. Anot Raimondo, dabartinė Kinija turi du skirtingus veidus: vienas – tai neįtikėtinai spartūs ekonomikos ir šiuolaikinio mokslo šuoliai, kitas puošiasi per tūkstantmečius išsaugotomis vertybėmis. Būtent pastarųjų R.Dikčius ir vyksta į savo pamiltą šalį. Apie kai kurias itin praktiškas kinų tradicijas jis pasakoja savo skandalingame romane „Velniai baltais chalatais”. Dalelė Kinijos kultūros R.Dikčiaus juodojo realizmo knygoje yra tarsi priešprieša šių dienų Vakarų pasaulio vulgarybėms.
Kodėl – į Kiniją?
„Jei nori užsidirbti pinigų, važiuoji į Ameriką ar Angliją. Jei nori prisiliesti prie antikos, vyksti į Graikiją ar Italiją. Jei nori pajusti tikrą karnavalo dvasią, tam tinka Rio De Žaneiras. Jei nori susipažinti su efektyviausia ir išmintingiausia pasaulyje medicinos bei gydymo sistema, reikia vykti į Kiniją”, – paaiškino šioje šalyje tradicinės kinų medicinos praktikos pas profesorius mokęsis R.Dikčius. Pastaruoju metu ekspedicijas į Kiniją bei Tibetą rengiantis rašytojas pažymi, kad lietuvių keliautojui kinų vaistinės gali palikti nekasdienį įspūdį: ten pardavinėjamos induose užraugtos gyvatės, džiovintų roplių rinkiniai, elnių ragai, vaistažolės, šaknys, medžių žievės ir t. t.
Raimondas pastebėjo, kad mūsų tautiečiai dėl neišmanymo kinų mediciną prilygina kone mistikai, horoskopams, skraidančioms lėkštėms ar turgaus bobučių žolinėjimui. Iš tiesų tradicinė kinų medicina yra viena seniausių (5 tūkst. metų ar dar senesnė) ir bene rimčiausia planetoje gydymo sistema. Jai skirtos medicinos akademijos ir daugybė institutų. Kiniškų vaistų receptai patikrinti per amžius. R.Dikčius tvirtina, jog per milijardą gyventojų turinčioje šalyje daugiau nei 90 proc. farmacijos rinkos užima herbalinė kinų medicina, ji plačiai taikoma ir kaimyninėse Azijos bei kai kuriose Vakarų valstybėse. Tačiau, anot Raimondo, tradicinės kinų medicinos principai visiškai skiriasi nuo Europoje viso labo tik prieš šimtą metų gimusios moderniosios medicinos. „Kinijoje sukaupta kur kas daugiau objektyvių žinių apie žmogaus kūną bei psichiką ir būdus, kaip šalinti ne tik ligas, bet, visų pirma, jų priežastis. Egzistuoja požiūris į organizmą, kaip į vieną nedalomą visumą. Be to, tradicinės kinų medicinos produktai – tik natūralios gamtos gėrybės, tai įvairiausi vaistažolių, augalų, mineralų ir gyvūnų dalių mišiniai. Jie sudaromi ir taikomi kiekvienam pacientui individualiai”, – trumpai su tradicine herbaline kinų medicina supažindina R.Dikčius. Anot jo, kai kurie ingredientai, kaip ženšenio šaknis ar kiniškos vilkauogės, taip pat naudojami turtingoje kinų virtuvėje. O tradiciniai kinų patiekalai gali suteikti ne tik papildomos egzotikos gomuriui, bet ir sveikatos, pavyzdžiui, vėžlio sriuba labai stiprina organizmą, gyvatiena gerina potenciją.
Sveikatingumo tradicijos
R.Dikčius teigia, jog Kinijoje galima sutikti daug ilgaamžių, išsaugojusių pavydėtiną sveikatą. Norint geriau suprasti šį fenomeną, rašytojas siūlo pasižvalgyti po Kinijos miestų parkus maždaug nuo 6 iki 9 valandos ryto. Kiekvieną dieną kinai, daugiausia vyresnės kartos, pradeda nuo mankštos lauke. Kolektyviai įpratę bruzdėti, jie rytais buriasi į grupeles bendros gimnastikos. Aktyviai sportuoja net aštuoniasdešimtmečiai senučiukai. „Dažnam kinui rytinė treniruotė – toks pat įprotis kaip mums dantų valymas”, – pažymėjo R.Dikčius. Jis pats kasdien užsiima Kinijoje atsiradusia psichofizine praktika qi-gong. Šią techniką Raimondas įvardija kaip statinę meditaciją. Tačiau jis pastebėjęs, jog bene labiausiai paplitusi kinų proto ir kūno mankšta yra taijiquan. Ši pratimų sistema įtraukta į tradicinę kinų mediciną dar II a. ir tada buvo vadinama „Penkių žvėrių ir paukščių žaidimu”. Vėliau ji buvo tobulinta ir puoselėjama daosų atsiskyrėlių, kurių žymiausias – Yuanių dinastijos laikais gyvenęs Chan Sang Feng.
R.Dikčius sako, jog gana įprasta Kinijoje viešose vietose dažniausia rytais išvysti būrius kardais žongliruojančių ar kungfu besitreniruojančių entuziastų. Iki šiol šioje šalyje veikia daugybė wušu – tradicinių kovos menų – mokyklų. „Prestižiškiausia kovos menų mokykla yra prie Šaolino vienuolyno veikiantis sporto internatas. Jo auklėtiniai nuo mažų dienų rengiami kungfu meistrais, asmens sargybiniais, akrobatais, kaskadininkais, kovinių ir istorinių filmų statistais”, – pridūrė R.Dikčius.
Budizmo keliais
R.Dikčius primena, kad Šaolino vienuolynas – ne tik viena garsiausių Rytų kovos menų kalvių. Tai ir meditacinio, dar vadinamo čanbudizmo, dabar labiausiai paplitusios Kinijoje religijos, gimimo vieta. Čanbudizmo sektą VI a. pradžioje įkūrė į Šaolino vienuolyną atkeliavęs misionierius iš Indijos Bodhidharma. Pasakojama, kad jis devynerius metus praleido medituodamas oloje. Vėliau čanbudizmo mokymas paplito po visą Kiniją, taip pat pasiekė kitas Azijos šalis, o patekęs į Japoniją buvo pavadintas dzenbudizmu.
Raimondas sako, jog kadaise buvęs uždaras ir sunkiai prieinamas Šaolino vienuolynas dabar yra viena masiškiausiai lankomų vietų Kinijoje. „Prieš akis atsiveria iš kovinių filmų gerai atpažįstamas Šaosi kalnas. Netoliese – stupų (kai kurioms – jau ne vienas šimtas metų), skirtų atminti Šaolino patriarchus, „miškelis”. Kelias valandas galima paaukoti kopiti iki Bodhidharmos kapo. Pakeliui į viršūnę paprastai laukia įvairūs netikėtumai. Pavyzdžiui, kartą dalį kelio įveikėme linksmai kratydamiesi ant vargano vežimaičio-traktoriuko. Teko belipant į kalną pasinaudoti ir masažuotojo paslaugomis”, – prisiminė staigmenų akimirkas Šaolino vienuolyno apylinkėse R.Dikčius. Vykdamas iš Šaolino jis visuomet aplanko pirmąjį Kinijoje budistų – Baltojo arklio vienuolyną, pastatytą dar I amžiuje.
Toje pačioje Kinijos Chenano provincijoje verta aplankyti prie Luojango miesto esančias Longmen grotas. Ten, uolose palei Yi upę, V a. pabaigoje buvo pradėtos kalti Budos ir kitų budizmo personažų statulos. Per amžius jų atsirado per šimtą tūkstančių, mažiausia statula yra vos poros centimetrų aukščio, didžiausia siekia 17 metrų. Skirtinguose Kinijos kraštuose apsilankęs R.Dikčius sako, jog senosios budistinės grotos apskritai yra vienas įstabiausių Rytų religinės kultūros pavyzdžių. Šedevro įspūdį R.Dikčiui paliko Didysis Lešano Buda, didžiausia pasaulyje uoloje kalta Budos statula – 71 metro aukščio, statyta VIII a. (Sičuanio provincijoje).
Imperatoriškoji didybė
Kinijoje, kaip antruose namuose, besijaučiantis R.Dikčius sako, kad šioje milžiniškoje šalyje yra šimtai vertų dėmesio istorinių vietovių. „Kinija dabar – kaip Egiptas XIX amžiuje. Ji – nuolatinės tyrinėjimų ir atradimų būsenos. Kiekvienais metais istorikai per kasinėjimus aptinka tūkstantmečių radinių”, – pasakojo senąja kinų kultūra besidomintis R.Dikčius. Anot jo, kiekviena Kinijos provincija gali didžiuotis turtingą šalies senovę glaudžiančiais statiniais, o bendros šaknys kyla iš Sijano bei jo apylinkių (Šensi provincija), nes būtent nuo ten III a. pr. Kr. prasidėjo Kinijos, kaip vieningos valstybės, istorija. Tačiau pats Sijanas dar senesnis – jam daugiau nei trys tūkstančiai metų. Be to, šiame mieste buvo garsiojo Šilko kelio pradžia. Šiandien Sijano vardą garsina aštuntuoju pasaulio stebuklu laikoma vadinamoji terakotinė kariauna – tūkstančiai žmogaus ūgio molinių imperatoriaus Sinšichuangdi mauzoliejaus kareivių. Jų nuotrupas 1974 metais atsitiktinai atrado vienas kukurūzų laukuose Sijano apylinkėse dirbęs kinų valstietis. Anuomet prasidėję kasinėjimai trunka ligi šiol. Eksponuojami terakotos kareiviai tėra maža po Sijano žeme glūdėjusios imperatoriškosios istorijos dalis. Daug tebetiriamų radinių kol kas viešai nedemonstruojami.
Iškiliausiu „Vidurio valstybės” istorijos simboliu tapusi Didžioji kinų siena. Šis didžiausias pasaulyje rankų darbo statinys taip pat yra šalį suvienijusio Sinšichuangdi nuopelnas. Siena turėjo saugoti imperiją nuo iš Šiaurės kraštų puldinėjančių klajoklių. Jos ilgis, įtraukiant ir lygiagrečias sienas, iš viso siekia apie 6 tūkstančius kilometrų. „Didžioji kinų siena vietomis puikiai išsilaikiusi, ant jos drąsiai galime vaikščioti ir dabar”, – sakė R.Dikčius.
Superekonomikos triumfas
Anot R.Dikčiaus, kuo labiau tolsti nuo Kinijos religinių šventovių ir imperatoriškosios istorijos ženklų, tuo labiau artėji prie gigantomaniškų šių dienų žmogaus kūrinių. Štai šalies finansų ir verslo centras Šanchajus savo dangoraižių giriomis gali drąsiai konkuruoti su Niujorku ir kitais pasaulio megapoliais. Bent porą sykių per metus Kinijoje apsilankantis R.Dikčius tebesistebi ten vykdomų statybų tempais. „Rudenį kokio nors miesto lopinėlyje matai dar plyną lauką, o sugrįžęs pavasarį jau tos vietovės išvis gali neatpažinti, nes ten bus kaip ant mielių beaugantis dangoraižių kvartalas. Bet labiausiai buvau nustebęs, kai Pekine 2000 metais vietoj siauros, turgavietę primenančios centrinės gatvelės išvydau plačią marmuru ir granitu grįstą „šopingo” ir pramogų alėją Wangfujing”, – įspūdžiais dalijosi Raimondas.
Anot jo, pirmą kartą Kinijoje viešintį žmogų nustebina dviračių ir rikšų gatvėse gausybė, tačiau jų jau kur kas mažiau nei prieš gerą dešimtmetį. Kapitalizmas „Vidurio valstybę” įvelka į visiškai naują – technologiškai modernų ir gana laisvą – rūbą. Šalis atsivėrusi „kultūriniams dialogams”. Kinijoje vyksta pasaulinio masto renginiai, o Pekino olimpinės žaidynės (2008 m.) taps bene svarbiausiu išbandymu. „Prieš olimpines žaidynes Kinijoje daugėja užsieniečių srautų, dėl to kyla paslaugų kainos, plėtojasi turizmo verslas. Vietiniai gidai ir prekeiviai meistriškai įvaldę tokias gudrybes, ant kurių gali lengvai užkibti mokūs ir naivūs atvykėliai iš svetur. Dėl to verta kiekviename žingsnyje ir ant kiekvieno kampo derėtis bei būdrauti, kad, apžavėtas sekamų legendų, per daug neištuštintum savo kišenės”, – kelionių po Kiniją „pradinukams” patartų šios šalies kultūros žinovas R.Dikčius. Jis priduria, jog moderniosios civilizacijos bei išlepusių, amerikietiško tipo keliautojų dar nepaliesti maršrutai vingiuoja Kinijos vakarine dalimi: Sičuanio provincijoje, Sindian Uiguro autonominiame rajone ir Tibeto autonominiame rajone. Raimondas tikina, jog Kinija susižavi tie, kurie ekstremalius savo kelionių vargus priima kaip iššūkį, o netikėtumus – kaip atradimų džiaugsmą. Juk kur bepasuktum, Kinijoje pasitiks visiškai kitoks nei europiečių gyvenimo būdas ir pasaulio supratimas.