Neries vaizdai Lietuvoje žygeivius ir nuvylė, ir pradžiugino

Ekspedicijos „Neris ir jos krantai” dalyviai baisėjosi niokojamais upės krantais prie Vilniaus, tačiau džiaugėsi sraunia jos tėkme ir miškais vidurupyje.

Sukandžioti uodų, išprausti liūčių ir jau gerokai pavargę, tačiau nenusiminę tarptautinės Lietuvos ir Baltarusijos ekspedicijos „Neris ir jos krantai. Grafo K.Tiškevičiaus keliais po 150 metų” dalyviai toliau iriasi šia upe. Iki Kauno, kur baigsis beveik mėnesį trunkanti kelionė, liko nebedaug.

Permirkę iki paskutinio siūlo

Po Joninių pabiuręs oras – smarkūs lietūs su perkūnija, gūsingas žvarbus vėjas – šiek tiek praretino žygeivių būrį. Nelengva irtis, kai juodi debesys teškia šaltą vandenį, o stiprus vėjas gena laivelį atgal ir šiaušia upėje bangas. Užvakar į stovyklavietę prie Grabijolų kaimo Neries regioniniame parke daugelis ekspedicijos dalyvių atsiyrė permirkę iki paskutinio siūlo. Tačiau kelionės sunkumus atperka nuostabūs upės vaizdai ir pasitinkančių žmonių šiluma.

Priminsime, jog grupė Lietuvos ir Baltarusijos intelektualų sumanė pakartoti XIX amžiaus šviesuolio grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspediciją buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija – Vilijos-Neries upe nuo jos ištakų Baltarusijoje iki santakos su Nemunu. Šią kelionę minėtasis mokslininkas buvo surengęs prieš 150 metų ir aprašė knygoje „Neris ir jos krantai”.

Birželio 5 dieną išplaukę iš Kameno kaimo Baltarusijoje, ekspedicijos dalyviai – daugiau kaip pusšimtis lietuvių ir baltarusių – guminiais laiveliais bei baidarėmis įveikė jau daugiau kaip 300 kilometrų Vilija – Nerimi, stabtelėdami tose pačiose vietose, kur stojo grafas K.Tiškevičius, ir fiksuodami permainas upėje bei jos krantuose.

Vilniaus krašto lobiai

Pirmąją lietuviškai kalbančią pateikėją – taip ekspedicijos mokslinė grupė vadina vietos žmones, sutinkančius papasakoti apie krašto praeitį – keliautojai sutiko Balingrade. Tai nedidelis kaimelis ant Neries kranto Vilniaus rajone, netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienos.

Iš Baisogalos (Radviliškio r.) kilusi ir beveik prieš tris dešimtmečius į Vilniaus rajoną atitekėjusi Silvestra Matulevičienė palydėjo žygeivius į kaimo bažnyčią, kurioje kadaise lankėsi ir grafas K.Tiškevičius, aprodė kapines ir kitas vietos įžymybes.

Dauguma kaimo žmonių, kuriuos šnekino mokslininkai, nuo pasienio iki Kernavės kalbėjo vilnietiškąja lenkų kalbos tarme. Tai nė kiek nemažino ekspedicijos mokslinio vadovo archeologo Vykinto Vaitkevičiaus noro kuo daugiau sužinoti apie čionykštes istorijos, etnografijos, tautosakos bei kitokias kultūros vertybes.

Jo nurodymu, ekspedicijos branduolys – valtis su keletu mokslininkui talkinančių padėjėjų – stodavo prie kiekvieno paupio kaimo tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje.

„Daugeliui lietuvių Vilniaus kraštas yra menkai pažįstamas, menkai tyrinėtas. Čia retai užsuka tautosakininkų ar kitos ekspedicijos. O be reikalo: netoli šalies sostinės įsikūrusių žmonių gyvenimą turėtume geriau pažinti. Juo labiau kad čionykščiai žmonės ne mažiau įdomūs negu kitur. Šiame krašte glūdi ištisi mūsų tyrinėtojų dar neatrasti kultūros klodai”, – LŽ sakė mokslų daktaras V.Vaitkevičius.

Tolerancija kitų tautų ir religijų žmonėms garsėjantis mokslininkas ir pats su šeima yra įsikūręs Vilniaus rajono Šventininkų kaime, netoli Neries, moka lenkų kalbą, tad bendrauti su Vilniaus krašto panerių žmonėmis jam nesunku. V.Vaitkevičius stebisi čionykščių gyventojų „universalumu” – keleto kalbų mokėjimu: lenkiškai, gudiškai, rusiškai, lietuviškai geba kalbėti dažnas Vilniaus krašto žmogus.

Turtuoliai ir vargšai

Turniškių kaime netoli Vilniaus keliautojai išvydo tarsi dvi Lietuvas, kurias skiria Neris. Kairiajame upės krante Turniškės – turtingų ir įtakingų žmonių vilos, rezidencijos. Ištaiginguose pastatuose įsikūrę dabartinis ir buvęs šalies prezidentai, ministras pirmininkas, kiti garsūs politikai ir veikėjai.

O dešiniojo Neries kranto Turniškės – kasdienį neturtingo sodiečio gyvenimą vargstančių žmonelių kaimelis. Menkos palaikės pašiūrės, iš pirmo žvilgsnio paprastos jų gyventojų problemos: kaip sudurti galą su galu… Šios dvi Neries skiriamos Lietuvos vaizdžiai parodo šiandienos mūsų krašto susiskirstymą į turtuolius ir vargšus.

Ne mažiau ekspedicijos dalyvius nustebino turtingųjų paupio gyventojų, kurių prie Neries įsikuria vis daugiau, nesiskaitymas su šia upe ir kitais žmonėmis. Ne vienoje vietoje aukščiau ir žemiau Vilniaus prie dar statomų ir jau pastatytų „pilių” regėjome buldozeriais nustumdytus ir tebestumdomus Neries krantus.

Kraštovaizdį daug kur darko betono sienos prie pat upės, praėjimą iki vandens užtvėrusios tvoros ir kitokie akivaizdūs gamtosaugos nusikaltimai. Ne vienoje vietoje išvydome į upę iš prabangių namų nutiestus vamzdžius, iš kurių liejosi nutekamieji vandenys.

O žemiau Nemenčinės stabtelėję ekspedicijos dalyviai vos per pusvalandį iš upės ir jos pakrančių pririnko bei sukrovė didelę krūvą atliekų – padangų, butelių, puodų, skudurų ir kitokio šlamšto.

„Ką veikia jūsų gamtosaugininkai?” – stebėjosi kolegos iš Baltarusijos. Sunku buvo ką įtikinamo atsakyti. Kiek žinau, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai neretai lankosi prie Neries. Ypač rudenį, per lašišų nerštą. Tada per kasmetes šių žuvų apsaugos akcijas itin dažnai Nerį skrodžia gamtosaugininkų valtys.

Tačiau kraštovaizdžio pažeidimams dėmesio kažkodėl skiriama gerokai mažiau – panašių į lašišų apsaugą kraštovaizdžio kontrolės akcijų, reidų negirdėti.

Lietuviška Neris – kitokia

Neris Lietuvoje kitokia negu Baltarusijoje. Turbūt ne atsitiktiniai tie du jos vardai: Vilija – Neris? Anot K.Tiškevičiaus – vienur vilioja, kitur neria. Kaimyninėje šalyje ši upė dažniausiai rami, tarsi kiek apsnūdusi. Lygumose pakilpinėja, tarsi kelio ieškodama, skardžiuose ryžtingiau pasileidžia tiesesne vaga.

Krantuose abipus, kaip jau rašėme ankstesniuose reportažuose (birželio 15 ir 22 d.), Vilijos rimtį sergsti galingi orūs ąžuolai ir kiti medžiai, archajiški jaukūs baltarusių kaimai ir vienkiemiai.

Lietuvoje prie Neries medžių milžinų liko mažiau. Dažniausiai juodalksnių juosta ir saulėti šilai už jos. Bet upė čia neramesnė negu Baltarusijoje. Galingesnė, vandeningesnė, gilesnė, veržlesnė. Ypač žemiau Vilniaus, kai pagaliau atsigauna nuo nutekamųjų vandenų dozės, kurią į Nerį suleidžia sostinės vandenvalos įrenginiai.

Čia, dabartinio Neries regioninio parko teritorijoje, upė lyg pabunda ir pasileidžia žemyn putota veržlia srove per akmeningas rėvas. Neries nuolydis čia daug didesnis negu Baltarusijoje, o ir rėvos kur kas pavojingesnės. Patys grėsmingiausi akmenys – tokių čia daug – turi savo vardus, dalį jų paminėjo grafas K.Tiškevičius.

Ne tik Neris nuo Vilniaus iki Kernavės atsiskleidžia visu gražumu. Istorijos, kultūros lobiai šiame trikampyje tarp trijų Lietuvos sostinių – buvusių Kernavės, Trakų ir dabartinės Vilniaus – itin dideli. Archeologas V.Vaitkevičius ekspedicijos dalyviams rodė piliakalnius ir pilkapius, pasakojo padavimus apie rėvų akmenis.

Mokslininko nuomone, ši teritorija yra nusipelniusi ne tik regioninio, bet ir nacionalinio parko statuso.

Išėjo taip, kaip gyveno

Daug padavimų ir kitokių kultūros vertybių aptiko bei užrašė buvusi Neries regioninio parko kultūrologė Ida Stankevičiūtė. Ši 1952 metais gimusi biologė domėjosi ne tik gamta, bet ir etnografija bei kitais dvasiniais tautos turtais, tad rinko dainas, sakmes, papročius. Dar sovietiniais metais ji ir pati nebijojo, ir kitus kvietė švęsti Rasas ir kitas senovines šventes, paisyti tradicijų, kurios padėjo priešintis nutautinimui.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę I.Stankevičiūtė paniro ieškoti dar gilesnių – baltiškųjų mūsų tautos šaknų. Išmokusi lenkų kalbą, kad galėtų laisvai bendrauti su vietos žmonėmis, I.Stankevičiūtė lankė kiekvieną Neries regioniniame parke gyvenančių žmonių sodybą ir atskleidė daug iki tol nežinotų itin vertingų mūsų krašto istorijos puslapių, atrado ne vieną pamirštą piliakalnį, pilkapį, užfiksavo daugybę akmenų, pievų, upelių vardų.

Didžiausioji Idos meilė buvo Neris – apie ją ji galėdavo pasakoti ištisas valandas, yra sukūrusi nemažai įdomių teorijų, hipotezių. Pavyzdžiui, laikė Viliją-Nerį šventa – vėlių upe. Aptikusi, jog pilkapių daugiausia yra ant upės krantų tose vietose, kur ji suka į Vakarus, I.Stankevičiūtė pavadino Nerį mirusiųjų buveine – mat Vakarai nuo seno siejami su saulėlydžiu, išėjusių anapilin karalyste.

Beje, ir ši ekspedicija „Neris ir jos krantai” yra pirmiausia I.Stankevičiūtės nuopelnas – kaip pasakojo buvę jos draugai ir bendradarbiai, ši šviesuolė dar prieš trejus metus pasiūlė nauja kelione paminėti grafo K.Tiškevičiaus ekspediciją Nerimi. Jos idėja neliko nepastebėta.

Deja, apie šią daug Tėvynei nuveikusią moterį tenka rašyti jau būtuoju laiku – prispausta negandų, ši ne tik krašto praeitį, bet ir kitus žmones globojusi moteris lygiai prieš metus pasitraukė iš gyvenimo. Išėjo ji taip, kaip gyveno ir mylėjo – į Neries upę.

Antradienį, kaip tik tą dieną, kai Neries regioniniame parke lankėsi ekspedicija, čia buvo surengtas I.Stankevičiūtės atminimo vakaras, jos buvę kolegos ir draugai pasakojo apie velionės gyvenimą ir darbus. Po to susirinkusieji patraukė prie upės, kur į vandenį buvo nuleistas vainikas su degančiomis žvakelėmis. Jis nuplaukė žemyn – į, pasak I.Stankevičūtės, Vėlių šalį, kur galbūt ilsisi ir jos pačios vėlė…

Sielius plukdė tvirti vyrai

Dar pakeliui į Lietuvą ekspedicijos dalyviai lietuviai baiminosi, jog čia, skirtingai negu Baltarusijoje, liks nepastebėti ir net nelaukiami. Tačiau taip neatsitiko. Su duona, druska ir muzika bei dainomis esame pasitinkami beveik visur, kur sustojame nakvoti. Žygeivius sostinės rotušėje sveikino ir ištvermės linkėjo Vilniaus meras Juozas Imbrasas ir Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Dražinas.

Ekspedicijos dalyvius globojo ir vaišino Vilniaus miesto ir rajono bei Elektrėnų savivaldybės, Verkių ir Pavilnių bei Neries regioninių parkų direkcijos. Ypač šiltai buvome sutikti Neries regioniniame parke, kuriam vadovauja Audronė Žičkutė. Visas tris dienas, kurias plaukėme per šį parką, jo direkcija kiekvieną vakarą stovyklavietėse ekspediciją sutikdavo vis naujais renginiais ir vaišėmis.

Pas prie Karmazinų piliakalnio apsistojusius žygeivius A.Žičkutė atvežė žmogų legendą: buvusį sielininką Petrą Sielskį. Šis jau 92 metų, bet dar labai guvus senukas vaizdingai pasakojo, kaip kadaise rišęs ir plukdęs Nerimi sielius. Ne tik pasakojo, bet ir rodė – į stovyklavietę buvo atvežta rąstų, iš kurių P.Sielskis bemat surišo sielį ir pademonstravo, kaip jį valdyti. Šį darbą įveikdavo tik tvirti vyrai.

Užvakar ekspedicijos dalyviai atplaukė į įspūdingąjį Pajautos slėnį Kernavėje, susipažino su šiuo istoriniu-kultūriniu rezervatu, o vakar jau dairėsi po Širvintų rajono Čiobiškio apylinkes. Šiandien žygeiviai pasieks Kaišiadorių rajoną, o rytoj jau turėtų išvysti Neries santaką su Šventąja. Kauną jie pasieks liepos antrąją – pirmadienį.