Taip teigia ketvirtadienio vakarą Nacionalinėje filharmonijoje Vilniaus festivalyje grojęs su grupe bičiulių ir Šv. Kristoforo kameriniu orkestru saksofonininkas Petras Vyšniauskas.
Išgarsėjęs, pamiltas muzikas yra patekęs į Lietuvos nacionalinių vertybių sąrašą, apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos nacionaline ir Vyriausybės premijomis, vadinamas džiazo meistru, virtuozu (dar jaučio odos prireiktų viską nusakyti), jis dažnai gyvena tarp dangaus ir žemės. Todėl, kad dažnai tenka skraidyti, važiuoti iš vienos šalies į kitą, į kitus žemynus. Visur kartu su juo saksofonas. Ir ne vienas, o altinis, sopraninis, tenorinis, keli klarnetai. Apibendrintai – saksofonininkas. Kaip prisipažįsta Petras, „instrumentas pats mane po pasaulį vedžioja, o ne aš jį”.
Niujorkas negailėjo pagyrų
„Man nereikėjo gyvenime nei žolės rūkyti, nei narkotikų imtis. Jokių pagalbinių priemonių, kaip įprasta manyti, kad tai vyksta tarp džiazo atlikėjų. Viską sukuria scena, partneriai, klausytojai, pats saksofonas. Tada net ir parengtos improvizacijos ištrūksta iš mano valdžios, liejasi pačios”, – sakė Petras Vyšniauskas. Kaip tai buvo ir tik ką vykusiame „Vision XII” festivalyje Niujorke. Ten labai sunku pakliūti, bet jis buvo pakviestas kartu su Viačeslavo Ganelino „Trio priority”. „Tai buvo tiesiog bomba. Visko esu matęs, bet kad džiazo festivalyje žmonės plotų pašokę nuo kėdžių ir tektų kelis kartus išeiti nusilenkti, taip nebūdavo”, – pasakojo P.Vyšniauskas. Beje, Vilniuje dažnai stojamasi po koncerto, lyg norint parodyti, kaip mes gerbiame muziką, kokia mes gera publika. Ne visada tai nuoširdu. Milijoniniame džiazo pertekusiame Niujorke ir spauda negailėjo gražiausių epitetų P.Vyšniauskui ir jo kolegoms.
Partneriai svetur ir namie
Vilniaus festivalyje Petras prieš penketą metų jau yra muzikavęs, pajutęs jo lygį. Dėkingas, kad ir dabar pakviestas. Be to, muzikuoti su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru (meno vadovas Donatas Katkus) yra tikras malonumas. Ten groja daug jaunų, gabių žmonių. Muzikas sakė esąs dėkingas ir bulgarų pianistui bei kompozitoriui Antonio Donchevui, kuris jam dedikavo kūrinį „Dabar ir niekada”. Tai eskizai džiazo kvintetui ir orkestrui. Šis bičiulis, olandas trimitininkas Ericas Vloeimansas, kontrabosininkas Johnas Lindbergas iš JAV ir pamėgtas partneris, „muzikos nuotykių ieškotojas” vokietis Klausas Kugelis (būgnai, perkusija) – puiki komanda. „Muzikos partnerius atsiunčia likimas”, – įsitikinęs Petras. Scenos kolegų jau ilgiausias sąrašas. Juk grota daugelyje Birštono džiazo festivalių ir ne vienas didysis prizas ten gautas. Buvo daugsyk kviestas į didelius tarptautinius projektus Europoje, JAV, Australijoje, Japonijoje. Grota su garsiais muzikais Karlu Bergeriu, Kentu Carteriu, Bobo Stensonu, Steve’u Lacy, kitais. Be to, kiek kylančių, augančių, o dabar jau įžymių Lietuvos muzikų yra pajutę P.Vyšniausko žiežirbas, nuo kurių įsidegė ir jų liepsnos. Juk Petras – ilgametis pedagogas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įkūręs ten džiazo skyrių vietoj ankstesnės neformalios studijos.
Gražiausių epitetų lydimas
Sakoma, kad prie Petro nelimpa pašaipa, ironija, neigiamos etiketės. Tik kažkuris internautas buvo suabejojęs, ar Petras ne arogantiškas, bet akimirksniu buvo nutildytas kito, kuris paaiškino, jog muzikantas yra tik susikaupęs. Antraip nepasiektų to, ką girdime. Susikaupęs – geras apibūdinimas. Žemaičio iš Plungės niekas negali apkaltinti tuo, ko kartais nutinka nuolat grojant „prirūkytose vietose”. Ten, kur grojama, geriama, rūkoma. Į „neprirūkytas vietas” – filharmonijų, teatrų sales, bažnyčias ne visiems džiazo muzikantams duota patekti. O Petro saksofonas – giedantis, kukčiojantis, čiulbantis, dūsaujantis čia užvaldo klausytojus. Petras nevengia imtis to, kas neišbandyta, – groti įvairiausios sudėties, su kameriniais, simfoniniais orkestrais, folkloro ansambliais, solistais. Kas gi nėra girdėję jo puikių improvizuotų duetų su folkloro dainininke Veronika Povilioniene. Tai skambėjo ne tik salėse, bet ir aikštėse, tokiose, kaip Arkikatedros ar Nidos prieplaukoje. Ne sykį greta Petro scenoje jau stovėjo ir jo sūnus – kylantis trimitininkas Dominykas.
Beveik laimingas
Per pirmąją Vilniaus festivalio koncerto dalį publiką žavėjo viso ansamblio džiazo improvizacija „Impro5”. Jautriausia ir spontaniškai kurta dermė kūrė šnabždesių erdvėje, skendinčio mėnulio pilnatyje, šnekučiavimosi, lėkimo pasaulio keliais vizijas. „Muzika sutramdyti agresyvų materialistinį protą”, – taip buvo užsibrėžęs ir premjeros šiame festivalyje autorius Antonis Donchevas, dedikavęs ją pusę amžiaus mininčiam Petrui. Kūrinį dirigavęs Modestas Pitrėnas jungė Šv. Kristoforo orkestro garso bangas su džiazo muzikantais. Įsiterpiantys instrumentų solo fragmentai stiprino vientisą nuotaiką. O pats vakaro solistas saksofono meistras Petras, kiek pasikuklinęs, sakė, jog esąs beveik laimingas.