Ne pirmą kartą viešoje vietoje surengtos parodos džiaugsmą pakeitė praradimo liūdesys – dingo autoriaus darbai. Toks incidentas aptemdė Žvėryno akvarelininkės Violantos Bružaitės ir Lietuvos technikos bibliotekos darbuotojų draugystę.
Akvarelininkė, Žvėryno bendruomenės tarybos narė Violanta Bružaitė gegužės pradžioje atidarė parodą „Žvėryno medinukai” Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos technikos bibliotekoje. Po mėnesio atvykusi atsiimti darbų menininkė pastebėjo, kad kelių akvarelių trūksta.
Naivi menininkė
LŽ kalbinta V.Bružaitė prisipažino, kad jokių sutarčių su parodą priglaudusia įstaiga nebuvo pasirašiusi. „Man atrodė labai keista, kad su biblioteka nepasirašėme darbų priėmimo-perdavimo akto, – sakė akvarelininkė. – Pasijaučiau naivia menininke, kuri nesirūpino savo darbų likimu.” V.Bružaitė teigė klaususi bibliotekos darbuotojų, kas prisiima atsakomybę dėl vagystės, tačiau išgirdo tik lakonišką „biblioteka neatsako”. 12 akvarelių paroda buvo rodoma bibliotekos antro aukšto koridoriuje. Sumanymas ją rengti kilo jau prieš metus.
Registravo žurnale
Bibliotekos darbuotojos LŽ teigė, kad pasigesta tik vieno darbo. Kodėl autorė teigia praradusi dvi akvareles, jos negalėjo paaiškinti. Esą menininkė kažką supainiojo. „Turime specialų žurnalą, kuriame kiekvieną dieną registruojame eksponatus”, – sakė bibliotekos atstovė. Ji taip pat pabrėžė, kad biblioteka nesudaro sutarčių, nes neturi parodoms skirtos patalpos. Tačiau autoriai esą iš anksto įspėjami, kad jų darbai nebus nuolat stebimi. „Dėl to prarandame daug gerų menininkų”, – skundėsi bibliotekos darbuotoja.
Autorė buvo įspėta
Technikos bibliotekos direktorius Kazys Mackevičius teigė apie akvarelių dingimą nieko nežinantis, pati autorė jam nesiskundė. Paklaustas apie patalpų apsaugą direktorius tikino, kad bibliotekoje naktį dirba sargas, o dieną į pastatą patenka skaitytojo bilietą turintys lankytojai. Tokia tvarka, jo teigimu, yra visose Lietuvos bibliotekose, išskyrus Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. „Jie samdo saugos bendrovę. Mums ji būtų per brangi”, – tvirtino K.Mackevičius. Parodos darbų priėmimo-perdavimo aktai sudaromi tik autorių pageidavimu, niekur nenurodyta, kad tokie dokumentai yra būtini.
Direktorius pritarė savo kolegėms, esą autoriai visada įspėjami, kad eksponatams nuolatinė priežiūra negarantuojama. „Už paveikslų saugumą neatsakome, – teigė direktorius. – Nuolat sakome autoriams, jog negalime koridoriuje pastatyti žmogaus, kad ištisas dienas jis sėdėtų ir saugotų jų darbus.” K.Mackevičius patikino, kad ir V.Bružaitė buvo įspėta.
Direktorius užsiminė apie Technikos bibliotekos tradiciją neeksponuoti žymių menininkų kūrinių, o rodyti mėgėjų kūrybą. „Taip elgiamės todėl, kad garbių menininkų darbai yra itin brangūs”, – sakė K.Mackevičius. Jis prašneko ir apie ketinimus šiemet bibliotekoje įrengti vaizdo kameras.
Teisinio raštingumo stoka
Advokato Algimanto Dziegoraičio padėjėjo Gedimino Butkaus nuomone, dėl incidento kaltos abi istorijos šalys – tiek autorė, tiek Technikos biblioteka. Anot teisininko, prisidėjo ir itin prastas visuomenės teisinis išprusimas. „Šiuo ir panašiais atvejais nepakankamai apdairi buvo pati autorė”, – sakė G.Butkus.
Jo teigimu, autoriai vadovaujasi neaiškiais papročių principais, savarankiškai rengia parodas bibliotekose, kitose įstaigose nesistengdami teisiškai įforminti tokių renginių.
Kita vertus, G.Butkus įžvelgė ir Technikos bibliotekos atsakomybę dėl dingusių kūrinių, esą teisiniu požiūriu sutartis tarp bibliotekos ir dailininkės buvo sudaryta. „Įstatymas šiuo atveju nereikalauja rašytinės sutarties, galioja ir žodinė”, – teigė jis. Mat abi šalys savo veiksmais patvirtino tokią sutartį esant, nes abi pripažino bibliotekos patalpose įvykusios parodos faktą. Tai reiškia, kad biblioteka pagal įstatymą privalėjo užtikrinti darbų saugumą. Tačiau G.Butkus teigė, kad autorė nebegali reikalauti žalos atlyginimo. „Jau nėra galimybių identifikuoti tų darbų. Jie nebuvo laiku aprašyti, nupasakoti, autorė net negalėtų paminėti tų darbų požymių”, – teigė teisininkas.
Anot G.Butkaus, ši istorija – nemaloni, bet naudinga pamoka tiek dailininkei, tiek jos kolegoms, tiek ir pačiai bibliotekai. Nors dėl pastarosios, G.Butkaus nuomone, galima daryti išlygą, nes ši įstaiga nėra profesionali galerija, turinti užtikrinti kūrinių saugumą. Biblioteka parodas rengia iš visai kitų paskatų – estetinių, kultūrinių.
G.Butkus primygtinai ragino, kad viešųjų renginių organizatoriai, menininkai visada konsultuotųsi su teisininkais ir rūpintųsi savo veiksmų apsauga.