VSD apdovanojo tyrimą numarinusį prokurorą

Šį pavasarį, kovo 30-ąją, minint Lietuvos prokuratūros 17-ąsias metines, Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius gavo mįslingą apdovanojimą: Valstybės saugumo departamentas jam įteikė 2-ojo laipsnio „Nuopelnų kryžių”.

Kokie J.Lauciaus nuopelnai paskatino Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybę įteikti prokurorui šį garbingą ženklą pačiame VSD skandalo įkarštyje, kai tarnybos veiklą tyrė parlamentinė komisija?

Interneto portalai keletą mėnesių iki apdovanojimo įteikimo J.Lauciaus pavardę minėjo tik ryšium su tyrimu dėl Baltarusijoje, Breste, neaiškiomis aplinkybėmis 2006 metų rugpjūčio 23 dieną žuvusio VSD pulkininko ir diplomato Vytauto Pociūno. J.Laucius nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl V.Pociūno žūties, nors jos aplinkybės traktuojamos dviprasmiškai. Mirtis iškritus pro viešbučio „Inturist” devinto aukšto langą negali nekelti įvairių minčių, nes vienas idealiausių būdų paslėpti smurtą – išmesti auką pro langą.

Prokuratūra gėdingai nė piršto neprikišo, kad būtų paneigta šmeižikiška informacija apie paskutines V.Pociūno gyvenimo valandas. Ar gali būti, kad J.Laucius tuometinio VSD vadovo Arvydo Pociaus, desperatiškai siekusio išsaugoti savo pareigas, malonės nusipelnė tuo, kad tyrimas buvo nutrauktas neišsklaidžius visų abejonių dėl į kovą su VSD vadovybe stojusio pulkininko žūties?

Ar profesorius būtų geriau?

J.Laucius, ištyręs ne vieną garsią korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo bylą, vargu ar galėtų būti apkaltintas nekompetencija. Atvirkščiai – rezonansines bylas tiriantis prokuroras yra tapęs savotišku Lietuvos komisaru Kataniu, sugebančiu išraizgyti įtakingiausių aštuonkojų voratinklį.

Tačiau kodėl šis korupcijos specialistas buvo išsiųstas į Baltarusiją tirti galimo nužudymo, savižudybės ar nelaimingo atsitikimo, jei jam tokių bylų nebuvo tekę tirti? Kodėl kartu nevyko smurtinių nusikaltimų specialistas? Tarkime, geriausiu Lietuvos sekliu pripažintas, apdovanojimų pelnęs klaipėdietis Aleksas Siutilas, išnarpliojęs ne vieną mįslingą mirtį, tarp jų ir advokato Ruslano Rožkovo nužudymą?

Jei Lietuvos prokuratūra, siųsdama šalies teisėsaugininkus į Baltarusiją, siekė išsiaiškinti mįslingą V.Pociūno žūtį, būtų logiška, ten turėjo vykti smurtinių nusikaltimų profesionalas. Tačiau jei aiškintis aplinkybių nenorėta, logiška, kad komandiruotas garsus, bet toje srityje tinkamo patyrimo neturintis pareigūnas.

Taip pat sėkmingai į kaimyninę šalį galėjo vykti koks nors garsus universiteto profesorius, seniai savo akimis nematęs lavono. Jam galbūt taip pat būtų nepavykę nustatyti jokių smurto požymių nei V.Pociūno kambaryje viešbutyje, nei ant jo kūno.

O juk vienas tų „požymių” rastas vos ne kambario viduryje: V.Pociūno akiniai, nukritę stiklais į apačią, gulėjo keli metrai nuo lango, pro kurį paslaptingai iškrito VSD pulkininkas ir diplomatas.

Žuvusiojo žmona Liudvika Pociūnienė stebisi, kad tyrėjai šio fakto tinkamai neįvertino. „Vytautas niekada nedėdavo akinių ant grindų, – paaiškina L.Pociūnienė. – Viešbučio kambaryje greta lovos stovėjo spintelė, tad guldamasis jis akinius būtų padėjęs ant spintelės. Žinant Vytauto įpročius, visiškai neįtikima, kad jis būtų priėjęs prie lango ir žiūrėjęs žemyn be akinių.”

Nusuktas sprandas?

Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl V.Pociūno mirties parašyta: „V.Pociūno mirtis įvyko 2006 08 23 tarp 1 val. – 6 val. nuo labai stipraus viso kūno sumušimo ir sukrėtimo, kombinuotos bukos galvos, krūtinės ląstos, pilvo ir dubens traumos, rankų bei kojų skeleto kaulų lūžių bei dešinės rankos amputacijos su vidaus organų ir visų kūno dalių minkštųjų audinių sužalojimais. V.Pociūno kūne esantys sunkūs sužalojimai kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas ir yra tiesioginė jo mirties priežastis. Sužalojimai atsirado vienu metu, prieš pat mirtį, jie būdingi kritimui iš didelio aukščio, įskaitant ir devintąjį viešbučio aukštą, bei įvyko dėl kritimo metu įvykusio susidūrimo kojų padais į statybvietės pastolius ir po to įvykusio kritimo nugara ant grunto.” (Čia ir toliau prokuroro nutarimo kalba netaisyta – aut.)

Šiame dokumente nebeliko ekspertų išvadų dėl nusukto V.Pociūno sprando. O jas, skaitydama ikiteisminio tyrimo medžiagą, matė ir įsidėmėjo L.Pociūnienė. „Ekspertų išvadoje nugaros smegenų visiškas nutraukimas dėl pažeidimo 6-7 kaklo slankstelių srityje nurodomas kaip pagrindinė mirties priežastis, – dalijasi abejonėmis L.Pociūnienė. – Kai kurie ekspertai tokią traumą laiko netipiška kritimo traumoms, turint omenyje, kad Vytautas krito ne ant galvos, o ant kojų. Tačiau tiriant šią aplinkybę, nors ir buvo žadėta, konsultacijų su didesnę patirtį turinčiais šios srities specialistais nebuvo surengta.”

Kad nukristų ant kojų, V.Pociūnas tikriausiai turėjo iššokti pro langą. Tačiau ant palangės jis nebuvo atsistojęs.

„Apžiūrint viešbučio devintajame aukšte esantį V.Pociūno viešbučio kambarį Nr. 909, kurio langai išeina į statybvietę, nustatyta, jog kairė trivėrio lango dalis atidaryta, ant vidinės palangės ties atidaryta lango dalimi rasti kairės bei dešinės rankų delnų ir pirštų atspaudų šeši pėdsakai… V.Pociūno kojų pėdsakai ant palangės neužsifiksavę… Ištyrus 2006 08 23 įvykio vietos apžiūros metu nuo viešbučio „Inturist” kambario Nr. 909 išorinės palangės paimtas nuoplovas, jose šlapimo, kraujo ar biologinės kilmės pėdsakų nerasta. Tai patvirtina 2006 10 24 Lietuvos Respublikos ekspertinės įstaigos – M.Romerio universiteto Teismo medicinos instituto DNR srities 2006 10 24 specialisto išvada Nr. 8472/06(01), – rašoma prokuroro nutarime ir toliau konstatuojama: – Šio tyrimo metu nustatyta, kad V.Pociūnas per viešbučio „Inturist” devintojo aukšto praverto kambario langą iškrito savaime, prieš kritimą stovėdamas ant grindų, persisvėręs per palangę.”

Tačiau jokių slydimo pėdsakų ant palangės neužfiksuota, o juk jie turėjo likti per palangę išvirtus 188 cm ūgio vyrui.

„Klausimas toks: ar žmogus perskrido per palangę? – stebisi L.Pociūnienė. – Tačiau ant lango sąvarų užfiksuoti slydimo pėdsakai. Bet apie jų atsiradimo tikimybę, kokiu būdu jie galėjo atsirasti, nieko nepasakyta.”

Netirta ir kūno kritimo trajektorija, ar netyčia persisvėręs ir iškritęs žmogus būtų atsidūręs toje vietoje, kur rastas V.Pociūno kūnas, ar jis buvo stumtelėtas ir todėl nukrito tolokai nuo viešbučio sienos.

„Generalinės prokuratūros išvadoje teigiama, jog nėra duomenų, kad Vytautas tą vakarą būtų bendravęs su pašaliniais asmenimis, išskyrus konsulą ir konsulato vairuotoją, – stebisi tyrėjų neatidumu L.Pociūnienė. – O mikropluošto tyrimas rodo velionio panagėse likus svetimų drabužių pluoštelių bei DNR pėdsakų, kurie nei konsului, nei vairuotojui nepriklauso. Ar ne keista, kad Generalinės prokuratūros užduotyje ekspertams nepateiktas klausimas, kaip tas svetimas mikropluoštas galėjo atsirasti Vytauto panagėse. Gal jis gynėsi, gal grūmėsi? Galbūt tai vienintelis savigynos pėdsakas?”

L.Pociūnienės neįtikino tyrėjų surinkti duomenys, kad koridoriuje budėjusi viešbučio darbuotoja nematė į 909 kambarį įeinančių pašalinių asmenų, išskyrus konsulato darbuotojus. Išvadose viename puslapyje rašoma, kad „nustatyta, jog apie 1 val. V.Pociūnui sugrįžus į viešbučio kambarį į jį joks asmuo nebuvo įėjęs ir iš jo išėjęs”. O kitame puslapyje nurodoma, kad viešbučio darbuotoja ne visą laiką sėdėjo savo poste – ji buvo nusileidusi kelioms minutėms į pirmą aukštą. Moteris budėdama žiūrėjo televizorių, taigi galėjo ir nepastebėti pro atsarginį išėjimą, esantį netoli 909 kambario, įslinkusio žmogaus. Juk aukšte, be konsulato darbuotojų, tą vakarą buvo apstu gyventojų, mažiausiai vienuolika Vokietijos, JAV, Lenkijos, Baltarusijos piliečių.

Šmeižto nepaneigė

V.Pociūno žūties tyrėjai nuo pat tyrimo pradžios žinojo, kad žuvusysis tą vakarą nelėbavo, nors kai kurie leidiniai mėgavosi aprašinėdami neva girto saugumiečio žūtį. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Gardino mieste konsulas Dainius Trinkūnas,

konsulato ministras patarėjas V.Pociūnas ir vairuotojas Algirdas Šakėnas 2006 metų rugpjūčio 22 dieną atvyko į Brestą dalyvauti Ukrainos konsulato rengtame priėmime Ukrainos nepriklausomybės dienos proga.

20.20 val. sugrįžę iš priėmimo vyrai susirinko A.Šakėno kambaryje Nr. 912. Išgėrę šiek tiek brendžio apie 21 val. išėjo pasivaikščioti į miestą. Netoli esančiame lauko bare išgėrė po bokalą alaus ir 22 val. grįžo į viešbutį. Šį kartą susirinko V.Pociūno kambaryje, A.Šakėnas atsinešė prieš tai nebaigtą gerti brendį iš savo kambario. Pasėdėję 15-20 minučių D.Trinkūnas ir A.Šakėnas išėjo į viešbučio barą. V.Pociūnas liko kambaryje vienas, ant stalelio liko ir nebaigtas gerti butelis brendžio.

Rytą šį butelį su ketvirtadaliu likusio gėrimo ir rado ekspertai. Peleninėje jie suskaičiavo 4 nuorūkas – dvi V.Pociūno, kitos dvi – vairuotojo. Įspūdis toks, tartum po 22.20 val., kai kolegos išėjo į viešbučio barą, iki žūties apie 2.20-2.30 val., V.Pociūnas daugiau negėrė, nerūkė, bet ir į lovą negulė, nemiegojo. Tai ką jis veikė paskutines savo gyvenimo valandas? Ar apskritai jis buvo kambaryje?

Kai kuriems leidiniams pradėjus skelbti, neva V.Pociūnas žuvo tuo metu, kai girtas šlapinosi užsilipęs ant palangės, prokuratūra jau turėjo ekspertų išvadas, kad palangė švari, o ant jos nėra jokių pėdsakų, išskyrus delnų ir pirštų atspaudus. Tačiau pareigūnai neskubėjo paneigti VSD vadovų platinamo velionio atminimą žeidžiančio šmeižto ir visuomenei papasakoti tiesą, nors ją žinojo. Publikacijos, skelbiančios apie ant palangės neva aptiktą šlapimą, pasirodė kaip tik tuo metu, kai buvo baigta ekspertizė, todėl susidarė įspūdis, kad cituojamos ekspertų išvados. Tuo tarpu tikrosios išvados, nemininčios jokio šlapimo, Lietuvos gyventojams buvo nežinomos iki praeitos savaitės, kai apie jas prabilo žuvusiojo žmona L.Pociūnienė.

2006 metų lapkričio 30 dieną J.Laucius tyrimą nutraukė. Kitą dieną buvo paskelbtas lakoniškas pranešimas, kad per ikiteisminį tyrimą nustatytos V.Pociūno mirties aplinkybės neatitinka ir neturi nieko bendra su kai kuriose šalies žiniasklaidos priemonėse paskelbtomis žuvusiojo atminimą žeminančiomis mirties detalėmis. Ir nieko daugiau. Generalinė prokuratūra nesiėmė jokių žygių prieš velionį šmeižusius VSD vadovus ir jų prasimanymus skelbusius leidinius, nors kitais atvejais ji savo iniciatyva imasi tirti skandalingas publikacijas.

Kova be taisyklių?

Parlamentinis tyrimas, atskleidęs neįtikėtinus dalykus, vykusius Valstybės saugumo departamente, tapusiame kai kurių verslo struktūrų pagalbininku šalies ekonomikoje, įrodė, kad V.Pociūno vaidmuo kovojant su neaiškių interesų turinčiais departamento vadovais buvo svarbus visai Lietuvai. Kad netrukdytų, pulkininkas buvo atleistas iš departamento ir išsiųstas iš Lietuvos, tačiau ir Baltarusijoje jis nenurimo.

Neseniai Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų” kalbėjęs Seimo narys Kęstutis Masiulis pateikė itin svarbių faktų apie paskutinę V.Pociūno gyvenimo savaitę. „Jis atvažiavo pas mane į namus. Atsisakė vyno, žmonos pagaminto valgio. Mes dviese, palikę telefonus (kad nebūtų klausomasi pokalbio – red.), išėjome į sodą, atsisėdome, ir čia dvi valandas jis pasakojo siaubingus dalykus apie valstybės užvaldymą. Ir aš supratau, kad jis yra gana ryžtingai nusiteikęs tuos dalykus stabdyti. Ryžto jis daug turėjo, bet atrodė kaip sukrėstas ir į kampą įvarytas žmogus. Man ir tada sunku buvo pripažinti tą visą informaciją. Ji buvo plati: ir apie „Itera Lietuva”, „Stella vitae” – iki „Dujotekanos” veikusias dujų bendroves, apie jų tinklus, jų įtaką žiniasklaidai ir politikams. Aš stebėjausi visišku VSD neveiklumu. Jis kalbėjo apie „Dujotekanos” „galus”, kurie ėjo per valstybės pareigūnus į žiniasklaidą, į politikus. Toksai voratinklis, kuris raizgė Lietuvą, ją smaugė ir bandė ją naikinti. Jis nepasitikėjo savo vadovybe ir Prezidentūra. Pas mane jis buvo atėjęs tarsi išpažinties. Jis ieškojo kontaktų su žmonėmis, kuriais dar pasitikėjo, ir aiškinosi ką jam daryti. Jis nebegalėjo pasikliauti nei savo darboviete, nei kertiniais politikais, o valstybė užvaldoma. Ką jam daryti? Ką daryti karininkui, matančiam tokius baisius procesus ir žinančiam, kad jo vadovybė yra į tai įvelta, kad net aukščiausi valstybės pareigūnai, valstybės vadovai taip pat gali būti įvelti. Matyt, vienintelis šiaudas, už kurio dar galima tvertis, yra spauda. Ir jis ėjo pas artimiausius draugus ieškodamas pritarimo tokiam savo keliui. Po mūsų pokalbio praėjo maždaug savaitė. Aš išvažiavau į Vokietiją ir ten būdamas sužinojau apie jo mirtį.”

Argi įtikinamai po šių K.Masiulio žodžių skamba Generalinės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą išvada, kad „nustatyta, jog V.Pociūno mirtis įvyko ne dėl kitų asmenų padarytos nusikalstamos veikos, o dėl nelaimingo atsitikimo”?

Su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinusi L.Pociūnienė mano, kad Generalinė prokuratūra neatsakė į visus klausimus dėl jos sutuoktinio žūties. Ji jau parašė prašymą atnaujinti tyrimą.

„Kai pradėjau skaityti medžiagą, pradėjau atrasti tokių dalykų… – ieškodama neužgaulių prokurorams žodžių kalba L.Pociūnienė. – Turėjau abejonių dėl tų teiginių išvadose su žodžiu „nustatyta”. O dabar turiu ir pagrindimą toms savo abejonėms.”

Už Karalių ar už Brestą?

Nelabai įtikinamai skamba ir VSD motyvai, dėl kurių J.Laucius buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio „Nuopelnų kryžiumi”. Beje, V.Pociūnas 2004 metais taip pat buvo apdovanotas šiuo kryžiumi, bet žemesnio, 3-iojo laipsnio.

VSD atstovas spaudai V.Makauskas, iš pradžių teigęs, kad departamentas neatskleidžia, už ką skiriamas apdovanojimas, vėliau primygtinai prašė nurodyti, kad J.Laucius apdovanotas už

Viliaus Karaliaus ir kitų kontrabandininkų baudžiamąjį persekiojimą, taip pat trijų su byla susijusių teismų pirmininkų patraukimą atsakomybėn.

V.Karaliaus byla iš tiesų didelis J.Lauciaus laimėjimas. Tačiau ji ištirta ir į teismą perduota dar 2004 metais. Negi ištisus trejus metus VSD svarstė, ar verta apdovanoti prokurorą ir jo kolegas Algimantą Kliunką bei Mindaugą Dūdą už gigantišką nuveiktą darbą?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.