Iš Neries aukštupio – su gyvybės vandeniu ir dainomis

Tarptautinės ekspedicijos „Neris ir jos krantai” dalyviai iriasi jau Lietuvoje. Šiandien, birželio 22 dieną, 12 valandą ekspedicijos laivų vilkstinė pasieks Mindaugo tiltą Vilniuje.

Išsilaipinę prie Mindaugo tilto žygeiviai keliaus į sostinės rotušę, kur juos priims Vilniaus meras Juozas Imbrasas ir kiti šalies valdžios atstovai. Atidengę paminklinį akmenį ir atšventę Jonines, sekmadienį ekspedicijos dalyviai vėl keliaus Nerimi žemyn.

Specialus pasienio postas

Praėjusio sekmadienio popietę tarptautinės Lietuvos ir Baltarusijos ekspedicijos „Neris ir jos krantai. Grafo K.Tiškevičiaus keliais po 150 metų” dalyviai kirto Baltarusijos ir Lietuvos sieną, o dabar plaukia mūsų šalyje. Drauge su lietuviais, kurie tyrinėjo Viliją (taip vadinama Neris Baltarusijoje) ir jos krantus nuo šios upės aukštupio, į Lietuvą atsiyrė keliolika baltarusių.

Specialiai keliaujantiesiems Neries upe prie Buivydžių (Vilniaus r.) Lietuva ir Baltarusija įsteigė pasienio kontrolės postą. Ekspedicija „Neris ir jos krantai” buvo pirmieji žygeiviai, kuriuos aptarnavo šis punktas. „Gero vėjo”, – linkėjo mums baltarusių ir lietuvių pareigūnai.

Ant Neries kranto prie Buivydžių ekspedicijos dalyvius su pyragu, druska ir muzika pasitiko Vilniaus rajono savivaldybės atstovai, vietos žmonės. Nuo šios vietovės prie žygeivių katamaranų, plaustų, baidarių bei kitokių mažų laivų prisidėjo ir iš medžio lentų bei plastiko butelių pagamintas plaustas „Bliuškis”, plaukiojantis šalies upėse jau ne vienus metus.

Sprogimai sutapo

Kas pasakė, kad mistinių sutapimų nebūna? Kai penktadienio popietę mūsų ekspedicijos dalyvis Baltarusijos mokslų akademijos Menotyros, etnografijos ir folkloro instituto aspirantas Jurasius Udukovičius bandė prisidegti cigaretę, sprogo žiebtuvėlis.

Netrukus suskambėjo mobilusis telefonas. Paskambinęs žmogus pranešė, jog gamykloje, kurioje dirba Jurasiaus tėvas, sprogo katilas. Tėvas labai apdegė ir gydomas reanimacijos skyriuje. Jurasiui teko kurį laiką palikti ekspediciją. Laimė, jo tėvas jau sveiksta, ir Jurasius, padėjęs žygeiviams susikalbėti su baltarusių kaimų žmonėmis, vėl su mumis.

Be to, mūsų būrį Baltarusijoje papildė bendrovės „Vilandra” rinkodaros specialistas Andrius Samaitis. Jis buvęs akademinių valčių irklavimo čempionas, tad ekspedicijos laivas, į kurį sėdo Andrius, tarsi įgavo naujų jėgų.

Dažnai stoja prie krantų

Tačiau ne atstumas ar greitis rūpi šiems keliautojams. Ypač ekspedicijos moksliniam vadovui, istorijos mokslų daktarui archeologui Vykintui Vaitkevičiui. Šiam šventviečių tyrinėtojui tenka atsakingiausias vaidmuo ekspedicijoje, o vieni jos dalyvių yra šio mokslininko talkininkai, kiti – turistai.

Daugumai žygeivių ši ekspedicija yra tik romantiška kelionė gražia upe, jie „nepriklausomi” irkluoja nuo stovyklavietės iki stovyklavietės. V.Vaitkevičiui – tai darbas, tad valtis, kurioje įsikūręs archeologas ir penketas jo talkininkų, dažnai stoja prie kranto.

Vilijos-Neries rėvose mokslininkas matuoja grafo K.Tiškevičiaus paminėtus akmenis ir pasižymi jų koordinates, patikslina intakus, švartuojasi prie didesnių šaltinių, atodangų ir kitų gamtos bei istorijos paminklų.

Lygiai taip pat kaip K.Tiškevičius prieš 150 metų, taip ir V.Vaitkevičius bei jo komanda lanko paupių kaimus, kad ir kuriame upės krante jie būtų. Išsiropštęs iš valties ir pasilabinęs su vietos gyventojais, archeologas teiraujasi, kur gyvena seniausi šio kaimo žmonės.

Senoliai, išvydę tiek daug svečių su fotoaparatais ir vaizdo kameromis, nuskuba persirengti šventiniais rūbais, o paskui po ūksmingu ąžuolu ar obelimi pradeda lietis jų pasakojimai ir dainos.

Atsisveikindami dėkojo

Grafas K.Tiškevičius savo ekspedicijos dienoraštyje „Neris ir jos krantai” guodėsi, kad toli gražu ne kiekvieną sodietį priprašęs papasakoti apie senus laikus, prisiminti senus papročius, padainuoti senų dainų.

Daniušavos kaimo žmonės nuo grafo net bėgę, mat jo atplaukimas sutapo su kažkokios kometos priartėjimu prie Žemės, o tada, pasak to meto pranašų, turėjo pasirodyti Antikristas, mat grafas nevisiškai tinkamai pasisveikinęs su Daniušavos kaimiečiais, – įbauginti žmonės jį palaikę atplaukusia mirtimi.

Mūsų ekspedicijos dalyviai tokių problemų neturėjo nei Daniušavoje, nei kitur – daugelis pakalbintųjų noriai klojo prisiminimus, o atsisveikindami dėkojo – ačiū, kad klausėtės. Mūsiškiai jiems dovanoja lankstinukų apie ekspediciją, lietuviškų saldainių.

89 metų Nina Puciato iš Vileikos rajono Sosenkos kaimo papasakojo, kaip kadaise baltarusiai švęsdavę meškos pabudimo šventę. Tą dieną jie valgydavo apeiginius patiekalus, o paskui voliodavosi, vartydavosi – vaidindavo meškas.

„Nelaimingas padaras yra meška, – neslėpė gailesčio senutė Nina. – Kadaise žmogus sumanė pagąsdinti patį Dievą. Apsivilko išvirkščius kailinius ir voliojasi, vartosi prieš Aukščiausiąjį. Šis pasakė: „Jei taip patinka, tai ir būk nuo šiol meška.” Nuo tada toji vargšė ramybės neranda.”

Iš upės – ne tik žuvys

Daugelio panerio žmonių gyvenimas glaudžiai susijęs su upe. 59 metų Nikolajus Mamajus iš Razdorų kaimo (Vileikos r.) neįsivaizduoja savęs be Vilijos. „Aš – vandens žmogus”, – visiškai rimtai tvirtino Nikolajus. Jis žvejoja Vilijoje ne tik žuvis – traukia iš vandens ir ąžuolus, kurių ten nemažai. Mat upė paplauna krantus, ant kurių auga šie medžiai, ir jie atsiduria vandenyje.

Daug metų mirkusi mediena labai kaitri. „Jei pilną krosnį tokių malkų prikrautum, ji karščio neatlaikytų”, – tikino Nikolajus.

Tokių ąžuolų „žūklė” kurį laiką buvo pelningas baltarusių verslas, mat iš šios medienos būdavo gaminami labai geri ir brangūs baldai.

Greta Vilijos prisišliejusio Smurgainių rajono Ribokų kaimo pavadinimas, be abejo, kilo iš čia gyvenusių žvejų. Skirtingai negu daugelis valstiečių senovėje, šio kaimo gyventojai dvarininkams turėjo mokėti duoklę ne medumi ar kitais namų ūkio produktais, o žuvimis.

Ribokų nuo upės negožia medžiai, krūmai – vietos žvejai pro savo namų langus gali stebėti neršiančias žuvis. „Kiek daug žuvų Vilijoje buvo! – pasakojo šio kaimo 79 metų gyventojas Anatolijus Dagockis, – kasmet sugaudavau lydekų, kurių kiekviena svėrė 12 kilogramų ir daugiau.”

Apie dabartinius laimikius Anatolijus kalbėti nenori. „Kaimynų neklausiu, ką jie pagavo, tik pasidomiu, ar kibo”, – numojo ranka žmogus.

Vilija – kaip motina

Plaukdami Vilija Baltarusijoje matėme jos krantuose vešlių natūralių pievų su karvių bandomis. Kadangi tvyrojo sausra, gyvuliai daug kur vėsinosi subridę iki pilvų į upę – tarsi Gango upėje Indijoje. Lietuvoje tokių vaizdų jau retai pamatysi.

Vilija-Neris nuo seno globoja čionykščius žmones. „Krantų savininkai nebūtų galėję gyvulių išlaikyti, jei ne gamtos, tos mūsų tikrosios motinos, pagalba įveikti nepriteklius. Ji dosnia ranka lobius žarsto ir netikėtai žmogui prieš akis sudeda dovanas”, – pažymėjo knygoje „Neris ir jos krantai” K.Tiškevičius.

Astravo rajono Markūnų kaime sutiktas senolis kadaise rišo ir plukdė Vilija-Nerimi sielius. Nuo šio kaimo iki Vilniaus yra apie 70 kilometrų. Pasak 95 metų Stanislavo Pazlevičiaus, šį atstumą sielininkai įveikdavę per 3 dienas, o per potvynį užtekdavę ir dviejų dienų.

Dažnas žemiau Smurgainių sutiktas baltarusis pasakojo turįs giminių Vilniaus krašte ar Vilniuje. Po karo dažnas čionykštis sodietis pėsčiomis traukdavęs apsipirkti į Lietuvos sostinę.

K.Tiškevičius rašo radęs lietuviškai kalbančių žmonių kaimuose prie įtekančios į Viliją Ašmenos upės, tačiau mes tokių nesutikome. Tik kapinėse aptikome ne vieną lietuvišką kilmę liudijančią pavardę. O Mikališkių miestelio žmonės paminėjo Panarėlio pievą. Pasak mokslų daktaro V.Vaitkevičiaus, tai ne tik lietuviškos kilmės, bet ir Neries kilmę liudijantis vietovardis.

Galingi paupio medžiai

Paupių gyventojai Baltarusijoje pasakojo, jog iki karo Vilija buvo tokia švari, kad jos vandenį gerdavę, jame skalbdavę. Dauguma šulinių sodžiuose ir kaimuose iškasti gana neseniai – po melioracijos, chemizacijos ir panašių vajų, kurie nusiaubė tiek Baltarusijos, tiek ir Lietuvos gamtą.

Vis dėlto Vilija-Neris ir šiandien tebėra labai graži, turtinga upė. Tačiau jei norite pamatyti archajiškiausius, itin jaukius, Dzūkiją primenančius sodžius prie Vilijos, jums teks keliauti į jos aukštupį, pavyzdžiui, Vileikos rajono Kameno kaimą, nuo kurio mes pradėjome plaukti.

Vilija ten tokio pločio kaip mūsų Merkys ties Puvočiais. Tačiau netrukus ji išplatėja ir tokia lieka iki santakos. Ją „girdo” ne tik (ir ne tiek) įtekančios upės bei upeliai, kiek gausūs gruntiniai vandenys.

Tačiau upė daug kur tokia sekli, kad mums ne kartą teko vilkti net guminius laivelius. Hidrologai aiškina, jog geroką dalį „sveikatos” Vilijai atimanti Vileikos vandens saugykla.

Abipus krantų, kaip ir prieš pusantro amžiaus, kai čia plaukė K.Tiškevičius, daug kur ošia galingi ąžuolai, o prie paupio sodybų – milžiniškos liepos, klevai. Bene storiausią liepą aptikome Smurgainių rajono Daniušavos kaimo bažnyčios šventoriuje – jos kamieno apimtis 4,35 metro. Beje, šie maldos namai žvelgia tiesiai į upę, jų neužstoja kiti pastatai.

O Dubokų kaimelyje V.Vaitkevičiaus komanda aptiko mažą seną bažnytėlę, suręstą vešliame ąžuolyne – kaip gilioje senovėje, kai šventvietėmis būdavo ąžuolų giraitės. Vilniaus universiteto docentė geografė Filomena Kavoliūtė ilgai nenorėjo eiti iš šios gamtišku sakralumu dvelkiančios vietos. Ypač kai V.Vaitkevičius parodė itin didelį ąžuolą. Mokslininkas jo kamieno apimtį, be abejo, pamatavo – 6,65 metro.

Rėvų siaubas – praeityje

Kaip ir grafo K.Tiškevičiaus laikais, tebėra tos pačios jo aprašytos upės rėvos, tik seklesnės. Daug kur upės vagoje radome jo minėtus akmenis, į kuriuos kadaise sudužo ne vienas sielis ar pirklių valtis.

Pirmąją rėvą – Pasveikinimo – išvydome žemiau Daniušavos kaimo, kur upė iš lygumų panyra į skardingus miškus. Pasak K.Tiškevičiaus, kiekvienas laivo vairininkas prieš leisdamasis upe pirma į ją įmesdavęs auką – duonos su druska ir pasveikinęs bei paprašydavęs praleisti. O dar žemiau, prie Tupalčiznos kaimelio, mus kaip kadaise K.Tiškevičių pasitiko kitas didelis slenkstis – Plėšikės rėva. Šioje vietoje tarp akmenų putojantis vanduo laivus plėšte plėšdavęs.

Šios ir kai kurios kitos grėsmingiausios upeiviams rėvos buvo vadinamos sėbrinėmis, arba bendrinėmis, mat po vieną plaukti per jas laivininkai nedrįsdavę – tik drauge, sutartinėmis jėgomis, vienas kitam padėdami.

Mes visas Vilijos rėvas Baltarusijoje įveikėme sėkmingai, tik pasienyje viena žygeivė neišlaikė pusiausvyros ir laivui lekiant per slenkstį plumptelėjo į upę. Tačiau ten nebuvo gilu. Plaukiant per rėvas V.Vaitkevičiaus turimas padėties nustatymo prietaisas, vadinamasis GPS, rodė šiek tiek daugiau kaip 10 kilometrų per valandą greitį. Įprastai plaukiant greitis buvo maždaug 6 kilometrai per valandą.

Dešiniajame krante už Tupalčiznos kaimo tebėra K.Tiškevičiaus knygoje paminėtas Amžinojo židinio akmuo, prie kurio, kaip spėjo grafas, gamtmeldžiai garbindavę savo senuosius dievus. „Amžinajam židiniui reikia dėmesio”, – rūpinosi šiuo gamtos ir istorijos paminklu grafas. Tačiau ir šiandien šis paminklas apverstas ant šono, o netoli jo stūksantys pilkapiai išrausti – greičiausiai lobių ieškotojų darbas.

Užkalbėjo skaudamą koją

Daugelio ekspedicijos dalyvių nuotaika puiki. „Jei čia būtų Lietuva, neišeičiau iš šių sodybų”, – žavėjosi senolių pasakojimais mokslų daktaras V.Vaitkevičius. Įdomios medžiagos savo naujai monografijai jis prisirinko jau ne mažiau negu grafas K.Tiškevičius.

„Fantastika”, – žvelgdama į Vilijos krantus kartojo geografė F.Kavoliūtė. Ji pasižymi ne tik upės salas, rėvas, bet ir augmeniją, nes domisi ir botanika.

Šioje kelionėje vaizdinga upe daug ekspedicijos dalyvių – miestiečių – jau baigia pamiršti prieš tai juos kamavusius rūpesčius, įtampą ir net ligas, nors ilsimės lyg ir ne per daug. Daugiausia dirbantys V.Vaitkevičius ir jo padėjėjai į stovyklą atplaukia dažniausiai jau temstant, o ankstų rytą vėl traukia iš palapinių.

Dauguma šios ekspedicijos dalyvių – idealistai, o jie, kaip žinoma, didelių patogumų neieško. Pats V.Vaitkevičius, nors su žemėlapiu rankose sukaria paupiais ne vieną kilometrą, grįžęs į valtį lygiai su visais stveria irklus.

Senutė baltarusė žiniuonė, kurią mokslininkai aptiko viename paupio kaime, ne tik papasakojo daug tautosakos, bet ir užkalbėjo ekspedicijos vadui Vilniaus universiteto dėstytojui Vyčiui Vidūnui nuo seno skaudantį kojos sąnarį. Ne tik užkalbėjo, bet ir raištelį prie kulkšnies užrišo ir liepė nenurišti jo savaitę. Per tiek laiko, kaip tikino žiniuonė, koja pasveiksianti.

Mužilų kaimo žmonės nuvedė mus prie Gyvybės šaltinio, trykštančio ūksmingoje dauboje iš Rytų į Viliją. Pasak V.Vaitkevičiaus, neatsitiktinai tokie šaltiniai ir dabar tebelaikomi šventais.

Kaimo žmonės pasakojo, kad šiuo, anot jų, gyvybės vandeniu ne tik patys gydosi, bet prie šaltinio net atvažiuoja žmonių iš Minsko ir kitų vietovių. Skaidraus ir skanaus gyvybės vandens prisipildėme butelius ir mes.

Žiniasklaida plačiai informavo

Prieš 150 metų Vilija-Nerimi plaukęs grafas K.Tiškevičius stebėjosi ir džiaugėsi, kad daug paupio žmonių apie jo kelionę žinojo ir grafo laukė. Mūsų ekspedicija Baltarusijoje taip pat buvo gerai žinoma – apie ją daug rašė šios šalies spauda, informavo radijas ir televizija. Su ekspedicijos dalyviais plaukia ir reportažus savo šalies spaudai perduoda baltarusė žurnalistė.

Ekspedicijos dalyviai nesitiki Lietuvoje sulaukti tokio populiarumo kaip Baltarusijoje. Mūsų šalyje ekologiniam turizmui, etnografijos, tautosakos tyrimams valdžia dėmesio skiria nedaug.

Tačiau grupė intelektualų, pasiryžusių pakartoti mokslingojo šviesuolio K.Tiškevičiaus maršrutą ir palyginti permainas Vilijoje-Neryje bei jos krantuose per pastaruosius 150 metų, nori tęsti šią kelionę iki pat Kauno. Drauge bus gera proga įsitikinti, kurioje šalyje ši upė yra vaizdingesnė, kur likę daugiau gamtos, istorijos paminklų ir kur jais labiau rūpinamasi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.