Literatūrologas Juozas Jasaitis, monografijų apie XIX-XX a. lietuvių rašytojus autorius, pastaruoju metu daugiau laiko skiriantis ne kitų, o savo asmeninei grožinei kūrybai, neseniai vienoje knygoje pateikė du romanus – „Ganytojas” ir „Servų vasara” (išleido „Naujasis lankas”). Tai lyg dar vienas debiutas autoriaus biografijoje, nes iki šiol J.Jasaitį, kaip prozininką, pažinojome iš poros jo apsakymų rinkinių (pernai išėjusius „Ženklus”, kurie pastebimai praturtino sumenkusią šiandieninę lietuvių novelistiką gilesnėmis ontologinėmis įžvalgomis, dar galima įsigyti knygynuose).
Du kauniečio rašytojo romanai, nors įvilkti į vienos knygos viršelius, yra labai skirtingi savo žanrine išraiška. Pirmasis, „Ganytojas”, vaizduoja paskutinę vyskupo, rašytojo ir istoriko Motiejaus Valančiaus gyvenimo dieną, per kurią didysis XIX a. lietuvių tautos „ganytojas” tarytum atlieka viso savo gyvenimo išpažintį ir dar kartą apmąsto atliktus darbus bei jų prasmę. Tai biografinis romanas, maksimaliai, kiek leidžia beletristinė forma, istoriškai tikslus, gal netgi perdėm – autorių, be jokios abejonės, veikė jo, kaip literatūros istoriko, įdirbis: J.Jasaitis prieš dešimtį metų yra parašęs ir išleidęs monografiją apie M.Valančiaus gyvenimą ir kūrybą. Taigi šis kūrinys (beje, praėjusių metų JAV „Lietuvių balso” laikraščio konkurse laimėjęs antrąją premiją) labiau turėtų sudominti savo tautos kultūra ir jos istorija besidominčius skaitytojus, kuriems nėra būtina siužetinė intriga ar kokie nors išoriškai besireiškiantys konfliktai.
Intensyvesnio, konfliktiškesnio veiksmo mėgėjus labiau patrauks antrasis knygos romanas „Servų vasara” – dar viena tarpukario Lietuvos klasikinės dramatiškos meilės istorijos interpretacija. Jis – Ignas iš tolimesnio kaimo, gimtojoje sodyboje vasarojantis filosofijos studentas, ji – Agnė Servaitė, paprasta kaimo mergaitė iš gana neturtingos šeimos. Ūmai užsimezgusi romantiška jų meilė susiduria su žiauria realybe: Servų šeimai gresia varžytinės, kurių įmanoma išvengti tik Agnei atsisakius savo aistringos jaunatviškos meilės ir susižadėjus su kaimynystėje gyvenančiu jaunu ūkininku. Agnei išvykti į miestą, į nežinomybę su mylimuoju – reiškia skurdui pasmerkti tėvus ir sutrypti šviesiausias jų ateities viltis, o pasiaukoti dėl savo šeimos gerovės, atstumti mylimą ir ją mylintį žmogų bei ištekėti už vyro, kuriam nejaučia jokių gilesnių jausmų – vadinasi, pasmerkti savo pačios svajones…
Jonas Vabuolas