Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habilituotas daktaras Leonas Gudaitis kolegų ir pažįstamų kartais vadinamas „žmogumi orkestru”, „knygų pėdsekiu”. O jis pats savo motto įvardija taip: „Noriu klysti… Niekam verta tiesa, tegul ji būtų pati teisingiausia, kurios neišbandė abejonės”.
– Žurnalistas, literatūros ir spaudos istorijos tyrinėtojas bei analitikas, universiteto profesorius, unikalių leidinių rengėjas ir redaktorius, – Jūsų veikla renesansiškai plati. Kuri spalva toje vaivorykštėje Jums arčiausiai širdies, labiausiai žadina kūrybiškumą ir ieškojimų aistrą?
– Būčiau didelis neišmanėlis, jeigu protestuočiau dėl tokio dosnaus jubiliejinio mosto mano gyvenimiškajai ir profesinei veiklai apibūdinti. Man tikrai malonu bent kartą pasijusti ne tarp kasdieniškų žmogelių, trinančių švarko alkūnes į stalą, kukliai siekiančių asmeninio pranašumo ir didesnės algos, o tarp tų XV-XVI a. dvasios titanų, kurie irgi nespjaudavo į atlygius, bet galingais mokslinės minties proveržiais, kurdami neprilygstamas meno vertybes, padėjo visuomenei vaduotis iš ideologinio ir moralinio praeities diktato.
Manoji karta kūdikio akimis palydėjo nepriklausomybės saulėlydį. Sąmoningiausia ir darbingiausia jos gyvenimo dalis praslinko stebint baisius sovietinio režimo padarinius ir dvasinę prievartą. Nė vienas neišvengėme sovietmečio dumblo, tiktai nevienodai jį mindėme. Spauda anuomet kaip ir dabar daugeliui atrodė vienintele žmogaus verta sfera, kurioje galima taisyti, gerinti ar net keisti gyvenseną. Chruščiovinio atlydžio dienomis su visuomenės reformų iliuzijomis ,”Kauno tiesoje” atsidūręs diplomuotų literatų ir žurnalistų būrelis, kuriame buvau ir aš, išties ženkliai pakeitė dienraščio pavidalą, tačiau politiniai ir ideologiniai standartai dešimtmečius liko ne tik mūsų, bet ir visos sistemos nepajudinami – dogmatiški ir demagogiški, atgrasūs, svetimi kūrybinei minčiai.
Jeigu gražiausią jaunystės dešimtmetį likau „Kauno tiesoje”, tai tik todėl, kad atsirado galimybė redaguoti laikraščio literatūrinį priedą „Kūrybinė savaitė” ir, tapus atsakinguoju sekretoriumi, visokeriopai didinti dienraščio informatyvumą.
Tiktai „Nemuno” žurnale tarp kūrybingų bičiulių prasidėjo mano literatūrologinė biografija. Čia dirbdamas parašiau ir apgyniau dvi disertacijas, išleidau kelias studijas ir parengiau tautinio atgimimo sąjūdžiui reikalingų knygų.
Taigi nemuniškasis renesansas, kuriam likimas atseikėjo ketvirtį šimtmečio, pavertė mane tuo, kuo esu.
Suprantama, kad stipriausių pilietinių ir moralinių impulsų man suteikė rizikingiausia avantiūra – literatūrologinė trilogija apie lietuvių literatūrinę spaudą 1904-1927 metais „Platėjantys akiračiai”, „Laiko balsai”, „Permainų vėjai”.
Tos knygos buvo pirmasis bandymas sovietinės cenzūros sąlygomis kuo išsamiau apibūdinti caro valdžios legalizuotą ir nepriklausomoje Lietuvoje išsišakojusią žurnalistiką, kuri itin kirtosi su okupacinio režimo realijomis.
Kad tokie dalykai prasimuštų į viešumą, teko sudaryti ideologinio lojalumo regimybę, tačiau tai neiškraipė su literatūra ir žurnalistika susijusių dalykų.
Dabar lieka tik stebėtis, kaip išbalansuotai, knygų redaktoriaus ir recenzentų geranoriškai palaikomas, perženginėjau ribas tarp to, kas leidžiama ir draudžiama.
– 1989 metais parengėte pirmąją Lietuvoje tremtinių poezijos knygą – antologiją ,,Benamiai”, jau tapusią bibliografine retenybe. Kokios patirties kaip žmogui ir kaip literatūrologui Jums davė šis darbas?
– Kai 1988 metų birželį gavau pasiskolinti Intos tremtinių poezijos antologijos kserokopiją, visą naktį raudojau ją skaitydamas – niekas manęs taip nepaveikė, kaip šis be galo skaudus nuo Šiaurės poliaračio atkeliavęs septyniolikos slapyvardžiais prisidengusių autorių tomelis.
Pajutau ypatingą istorinę jo svarbą: nuo šių akimirkų prasidės lietuvių poezijos atgimimas, todėl jį būtina visomis galiomis spartinti. Remiantis parinktų kūrinių publikacija ,,Nemuno” žurnale ir atsargiu poros ,,Benamių” bendradarbių tarpininkavimu, pavyko greitai, tarytum Dievo pirštu, vieną po kito išaiškinti visus antologijos autorius.
Susipažinta su dar dviem rankraštiniais intiškių rinkiniais ir krūva palaidų rankraščių.
Autoriai identifikavo, taisinėjo savo kūrybą, vienas kitą drąsino pagaliau išlįsti iš pogrindžio ir paskelbti tremtyje sukurtus eilėraščius. Po nemažos tekstų atrankos, papildžius būsimą rinkinį stipresniais kūriniais, poetų balsai suskambo dar įtaigiau. Tremties realijas praplėtė ir paįvairino autorių portretai, autobiografijos, pačių išvežtųjų darytos nuotraukos.
Tik 10 tūkstančių egzempliorių tiražu (metrikoje pažymėta 60 tūkstančių) išleista antologija buvo išgraibstyta iš po knygynų prekystalių. Knyga susilaukė nepaprasto visuomenės atgarsio.
Du sausakimši „Benamių” literatūros vakarai – Vilniaus mokslininkų rūmuose ir Plungės kultūros rūmuose – virto antisovietinių nuotaikų mitingais.
Joks mecenatas ir jokios leidyklos man taip įspūdingai nepadėkojo už knygų parengimą. Argi gali nejaudinti visų 17 ,,Benamių” autorių parašai antologijos priešlapyje, visa reginti akis, žvelgianti iš po tundros pušelės šaknų, lyg tarp kitko įteiktame paveiksle ir kaligrafiškas adresas išėjusiųjų ir esančiųjų vardu: „Jūsų asmenyje gyvenimas padovanojo žmogų. (…) Ačiū Jums, kad ir mūsų kuklų žodį įliejote į Didžiąją Tėvynės taurę”. Ar nebūtų man pakakę jų suteikto titulo ,,Mūsų intiškis”?…
– Esate labai solidaus Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinio almanacho ,,Darbai ir Dienos” mokslinis redaktorius. Kaip apibūdintumėte šio leidinio misiją strimgalviais lekiančio laiko ir kaip gripas plintančio paviršutiniškumo fone?
– „Darbai ir Dienos” – 1989 metais atkurto Vytauto Didžiojo universiteto leidinys, kuris tęsia 1930-1940 metais V.Krėvės-Mickevičiaus redaguoto pirmtako humanitarinę linkmę ir numeraciją. Čia skelbiamos filosofijos, etnologijos, istorijos, filologijos (kalbotyros ir literatūrologijos), menų, komunikacijos ir informacijos krypčių studijos, recenzuojami reikšmingesni akademinio gyvenimo įvykiai, svarstomos pedagoginės ir mokslinės problemos.
1995 m. išėjo vienas tomas, 1996-1998 leista po du. Nuo 1999-ųjų leidinys eina keturis kartus per metus 20 ir daugiau spaudos lankų turinčiais tomais vidutiniu 500 egz. tiražu.
,,Darbuose ir Dienose” spausdinami naujausi visos Respublikos humanitarų tyrinėjimai. Čia keliamos pasauliui ir Lietuvai svarbios problemos, mėginama šiuolaikinių teorijų šviesoje permąstyti praeitį ir dabartį.
Leidinys taikomas anaiptol ne siaurų interesų auditorijai, bet epochinius akiračius, istorinę tiesą, mokslinę problematiką pamėgusiems, aiškiai suprantamą mintį gerbiantiems skaitytojams. Teminiu pagrindu sudarytų tomų pavadinimai kalba patys už save: ,,Mitologijos studijos”, ,,Lietuvos istorija: XVIII amžius”, ,,Lietuva diplomatijos kuluaruose”, ,,Modernios literatūros kūrėjai”, ,,Lietuvos dailė: kryptys ir srovės”, ,,Dabarties kultūra: pokrypiai ir nuokrypiai”… Dar daugelį tomų galima įsigyti VDU knygyne ,,Humanitas” ir didžiuosiuose Respublikos knygynuose.
– Ką kaip studijos apie žurnalistikos mokslą ir mokymą nepriklausomoje Lietuvoje autorius pasakytumėte apie šiandieninę žurnalistiką ir joje įvykusius poslinkius?
– Šiuolaikinė žurnalistika, veikiama iš esmės pakitusių visuomenės poreikių ir greitai senstančių spaudos darbo priemonių, keičiasi taip spėriai, kad net neįmanoma palyginti su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį.
Tačiau labai norint galima pastebėti ir panašumų. Mano laikų ,,Kauno tiesą” daugelis pirkdavo ar prenumeruodavo tik dėl radijo programos ir skelbimų; šiandien skelbimai taip pat sėkmingai išstumia tekstus – tiktai kitokiais motyvais.
Visų laikų skaitytojai tyčiojasi iš politikos, todėl be jos neišsiverčia. Įdomi sensacija įdomiam žmogui visada buvo ir bus įdomi. Ir žurnalisto fizionomija, kaip prieš šešias dešimtis metų pastebėjo Juozas Keliuotis, nepakitusi: ,,Jis vykdo savo pašaukimą (…) gyvendamas su visados atviromis akimis ir ištemptomis ausimis. (…) Žurnalistas įduoda spaudai dar garuojantį gyvenimą”.
– Apie Jūsų darbštumą, metodiškumą, atsidavimą pasirinktam tikslui sklinda legendos. Tai įgimta ar įgyta? Ar profesorius Leonas Gudaitis kada nors leidžia sau praleisti dieną be darbo?
– Legendas kuria linkusieji stebėti kaimynus iš po skverno ir tikėti savo pačių pramanais.
Nejaugi mane įmanoma paversti ne bet kokio, o metodiško darbo kankiniu, savotišku mazochistu? Per ilgą savo gyvenimą buvau sutikęs ne vieną tokį nelaimėlį, ne tiek dirbantį, kiek vaitojantį, kad sunku.
Nė vienas jų nuo darbo dar nenumirė. Nemirsiu nuo jo ir aš, juoba kad sugebu ne blogiau už kitus atsipalaiduoti: ilgametė žurnalistikos praktika išmokė…
Gal toks kreivas vaizdas susidarė dėl to, kad su visais ,,Darbų ir Dienų” tomais susidoroju vienas? Aš neužsiimu universiteto lėšų taupymu – paprasčiausiai esu taip įpratęs, ir man vienam sekasi dirbti geriau.
Turbūt daugiausia mano laiko suryja ne redagavimo darbai, o medžiagos kaupimas ir nesibaigiantys apmąstymai, svarstymai dažniausiai su leidiniu visai nesusijusiomis gyvenimiškomis temomis.
Rūta Kanopkaitė