Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido visiems mums žinomos dainininkės Nijolės Ambrazaitytės atsiminimų knygą „Virš mūsų poliarinė pašvaistė”. Kaip sužinome skaitydami, nuostabų balsą, skambėjusį Lietuvos ir pasaulio scenose, pirmiausiai išgirdo Igarkos tremtiniai.
Devynerių metų Nijolė kartu su seneliais ir kitais giminaičiais netoli Šiaurės poliaus išbuvo devynerius metus – 1948-1957. Badas, šaltis, patyčios, alinantis darbas, balansavimas tarp gyvenimo ir nebūties.
Svarbiausia – nepalūžti, nepasiduoti panikai, įveikti tai, kas beveik nenugalima – atšiaurią gamtą ir prievartautojų žiaurumą. Ištvėrė, išliko. Mergaitei daug padėjo įgimtas talentas – dainomis lengvino ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą. Apie visa tai papasakota be pykčio, ramiai, stilingai. Kai kurie skyreliai – tikros dokumentinės novelės. Patrauklūs senelio, senelės, klasės draugų, mokytojų, kaimynų portretai. Daug autentiškų Šiaurės gamtos aprašymų, pateikiama žinių iš Sibiro istorijos.
„Anų metų dainos kaip ir mano senelės maldos padėjo gintis nuo ilgai trunkančios tamsos, depresijos, skurdo. Ir tik dainuojant galima geriausiai pajausti draugišką petį, gelbėtis nuo pragariško šalčio ir išgyventi. Jos prikeldavo iš stingulio, judindavo, tarsi skatindamos gintis. Iš mano lūpų dainos nuskriedavo su vėju į ledines lankų erdves ir ten pradingdavo jų garsas”, – išties su menininkės polėkiu rašo N.Ambrazaitytė ir priduria: „Rašydama šią knygą, po ranka ant rašomojo stalo visą laiką turėjau Krasnojarsko krašto smulkųjį žemėlapį, kad minimi vietovių pavadinimai būtų kuo tikslesni, kad mano pasakojimai iš vaikystės apie tuos devynerius metus Sibire būtų be jokių išsigalvojimų”.
Jonas Vabuolas