Istoriniai vyrų žaidimai – viduramžių kovos

Keista, bet Lietuvoje anksčiau pradėti praktikuoti Rytų kovos menai nei artimesnės mūsų kultūrai Vakarų Europos viduramžių riterių kovos. Šiuos kovos būdus propaguojantys klubai Lietuvoje išpopuliarėjo tik per pastarąjį dešimtmetį. Jų nariai, įvaldę tų laikų ginklus, dabar jau tampa dažnos istorinės šventės akcentu.

Pasak savaitgalį Trakuose vykusioje Viduramžių šventėje dalyvavusių riterių, šie kovos menai – mūsų europietiškos kultūros dalis. Per organizuojamus turnyrus ar masines kautynes metu galima įsivaizduoti, kaip buvo kaunamasi, pavyzdžiui, viename iš didžiausių viduramžių mūšių – Žalgirio mūšyje (1410 m.). Ilgai iki to mūšio kryžiuočiai Lietuvą puldinėjo jau apsiginklavę šarvais, o lietuviai XII-XIII a. tebuvo išradę tik skydą gynybai (jį naudojo kartu su ietimis). Tas lietuviškas keturkampis skydas su išilgai išgaubta banga per vidurį (iš vidaus už jos užkišama ranka) vėliau paplito ir po Mozūriją, Lenkiją, Čekiją. XV a. tokius skydus iš lietuvių perėmė ir kryžiuočiai. Pasak istorikų, šį lietuvių atradimą galima laikyti pirmuoju Lietuvos civilizacijos poveikiu Europai.

Parodomieji turnyrai

Kaip pasakojo Trakų pilies riterių brolijos „Viduramžių pasiuntiniai” narys Karolis Jankauskas, besidomintis viduramžių karo istorija ir karybos menu, parodomųjų riterių turnyrų metu žiūrovams stengiamasi parodyti kuo gražesnius smūgius, kurie tikrose kovose retai kada buvo naudojami. Įspūdingai atrodo ir kitos scenos, pavyzdžiui, demonstruojamos kovos ant tilto, vartų šturmas.

Švenčių metu organizuojamos ir masinės kautynės (laimi ta pusė, kurioje lieka stovėti paskutinis karys). Pargriuvęs riteris laikomas pralaimėjusiu, nes tokį tikrame mūšyje lengva pribaigti.

Masinėse kautynėse naudojama iš anksto apgalvota taktika: vienas būrys puola, kitas dengia, dar kitas klaidina ar erzina ir pan. Ypač įspūdingos tarptautinės masinės kautynės, atkuriančios Žalgirio mūšio strategiją, jau ne vienerius metus organizuojamos Lenkijoje, tikroje šio mūšio vietoje, minint legendinio įvykio metines.

Laužo kaulus

Viduramžiais kovų esmę sudarė artimieji susirėmimai tada populiariausiais ginklais – kalavijais. Be jų naudotos kuokos, žvaigždės, kirviai, arbaletai, lankai, ietys ir kt. Nors pagal taisykles kaunamasi tik negaląstais, bukais ginklais, bet to pakanka, kad būtų sulaužyti kaulai. Parodomieji riterių turnyrai Europoje buvo organizuojami nuo XIII a., juose taip pat būdavo kaunamasi tik bukais ginklais, ar medinėmis kuokomis – nesiekiant nužudyti. „Nemanykit, kad buki ginklai nežaloja, – pasakojo K.Jankauskas. – Kalavijas 2,5 mm plieno šarvus sulamdo kaip reikiant. Tokiu kalaviju lengvai pramušama gipskartonio siena, tad galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi smūgį gavęs karys”.

Be to, kalavijai sveria nemažai (vienarankis – iki 2 kg, dvirankis – iki 5 kg), tad smogus iš peties ne vienas išvirsta. Beje, kautis dvirankiu kalaviju (jis laikomas abiem rankom) nėra lengva, šis ginklas kartu naudojamas ir kaip skydas priešo smūgiams atremti.

Turnyrams galąsti ginklų ir nereikia, nes aštrūs ginklai kertant per šarvus nelabai ką keičia – šarvai įlinksta beveik vienodai, kaip ir nuo smūgio neaštriu kardu. Tik pataikius į šarvų nedengiamą kūno vietą aštrūs gali smarkiai sužaloti.

„Šarvus savo dirbtuvėse gaminamės patys už savus pinigus. Jie kainuoja nemažai – nuo 3 tūkst. iki 10 tūkst. litų, tad juos vis tobuliname, kad mažiau nukentėtų nuo smūgių, – pasakojo K.Jankauskas. – Be to, svarbu, kad su jais ir saugu, ir patogu būtų kautis, ir lankstytis būtų įmanoma, ir ne per karšta”. Tačiau karštis, apsirengus maždaug 35 kilogramus sveriančią šarvuotę, neišvengiamas: po šarvais vaikinai dar rengiasi pošarvį – storą vilnonę šimtasiūlę, kad smūgiai ne taip jaustųsi. Net žiemą su tokia apranga nešalta, tačiau vasarą – lyg skardinėje.

„Ilgai kautis su šarvais neįmanoma. Atakos būna labai greitos, trumpos ir stiprios. Pasakos, kuriose kaunamasi visą dieną nenuleidžiant rankų, yra visiška nesąmonė. Kovos vienas prieš vieną vykdavo labai trumpai. Pavyzdžiui, dabar turnyruose kovos trunka 3-5 minutes,” – pasakojo K.Jankauskas.

Dūriai (nors ir bukais ginklais) per šiuolaikinius turnyrus draudžiami, nes tai labai pavojinga. Tikrose kovose senovėje naudojant dūrius kovos trukdavo keliolika sekundžių – kas ką greičiau nudurs.

Šarvų mados – iš Italijos

„XIV a.pab.-XV a.pr. šarvų madas diktavo du centrai – Italijos ir Vokietijos, kurie Europą ir aprūpindavo šarvais. Itališkam stiliui būdingi nesimetriški šarvai (dešinysis petys mažiau šarvuotas, kad lengviau būtų valdyti ginklą). Be to, Italijoje šiltesnis klimatas, tad italų šarvai labiau „kvėpuoja”, – pasakojo K.Jankauskas, Trakuose dėvėjęs itališko stiliaus šarvus. – Lietuvių šarvams po krikšto būdingi abu stiliai, gal kiek populiaresnis buvo vokiškas (nori nenori turi stengtis prilygti priešui – kryžiuočių ordinui), skyrėsi tik puošyba. Mes per šventes demonstruojame abiejų stilių šarvus. Kai pradėjau domėtis, labai nustebau sužinojęs, kad šarvų mados Europoje buvo tokios internacionalinės. Ir nesikeisdavo kas sezoną, kaip dabar keičiasi drabužių mados. Prekyba šarvais visoje Europoje buvo puikiai išvystyta. Egzistavo ištisa šarvų platinimo sistema: pas kilmingus žmones atvykdavo kurjeriai, išmatuodavo juos, duomenis pristatydavo į Italiją ar Vokietiją, kur pagamindavo reprezentacinius šarvus. Ne tokie prabangūs šarvai pagal italų ir vokiečių pavyzdžius buvo gaminami ir Lietuvoje. Kadangi visa Europa dėvėjo šių dviejų stilių šarvus, norėdami mūšyje atskirti vieni kitus, ant šarvų kariai rengėsi įvairius skiriamuosius apsiaustus, puoštus heraldika. Lietuviai Žalgirio mūšyje, kad labiau išsiskirtų, prie šalmų ir rankų buvo prisitvirtinę dar ir šiaudų kuokštus”.

Patiko ir karalienei

„Viduramžių pasiuntinių” penkių žmonių dirbtuvėlės pagamino šarvus per Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitą Lietuvos Prezidentūroje išrikiuotiems aštuoniems garbės sargybos kuopos kariams. Jie dėvėjo viduramžių, kunigaikščio Algirdo ir Vytauto epochos karių šarvus. Karalienei, besidominčiai karinėmis uniformomis, patiko šie lietuviški XIV a. šarvai.

„Garbės sargybos kuopos kariai tada dėvėjo veido nedengiantį šalmą. Kovoms toks yra nepraktiškas. Mums šarvai turi būti funkcionalūs, ne vien dėl grožio. Turnyruose nesaugūs būtų ir grandininiai šarvai, – sakė K.Jankauskas. – Be to, grandininiai šarvai daug brangesni. Įsivaizduokite, grandininiai marškiniai sudaryti iš 30 tūkst. metalo žiedelių, o kiekvienas žiedelis dar sutvirtintas atskira kniede. Tokie šarvai labiau apsaugo nuo aštrių ginklų, o dabartiniuose turnyruose tokie nenaudojami. Tad ir dėl šios priežasties mums tokie nereikalingi”.

Svajoja apie „Margirį”

„Viduramžių pasiuntiniai”, vienijantys apie 30 narių, filmavosi Lietuvos televizijos neseniai parodytame Sauliaus Bartkaus dokumentiniame filme „Saulės mūšis” – rekonstruotame mūšyje buvo tapę kryžiuočiais.

„Šarūnas Bartas ketina filmuoti didžiulį istorinį epą „Margiris”. Po „Herkaus Manto” nieko panašaus nebuvo. Filmo kūrėjus jau konsultuojame karybos klausimais. Tikimės ir vaidinti”, – pasakojo K.Jankauskas.

Viduramžių šventėje Trakuose dalyvavęs Baltarusijos riterių klubo „Meč i voron” vadovas Sergejus Pavlovas (klubinis vardas – Henrichas Randenhofas) pasakojo, kad jų šalyje riterių judėjimas masiškesnis nei Lietuvoje. „Baltarusijoje veikia apie 80 riterių klubų, vien mūsų klubas vienija apie 100 narių, jauniausiam 12 metų, vyriausiam – 43-eji, – pasakojo jis. – Pas mus vasarą beveik kiekvieną savaitgalį vyksta renginiai, kuriuose rekonstruojamos viduramžių riterių kovos”.